„Didieji protai kelia sau tikslus, kiti žmonės vadovaujasi savo norais“, - sakė amerikiečių rašytojas ir diplomatas Washingtonas Irvingas (1783-1859).
Adolfas Damušis (1908-2003), kurio šimtas penktąsias gimimo ir dešimtąsias mirties metines šiemet minime, buvo žmogus, kėlęs aukštus tikslus sau ir savo gyvenimo turiniu bei asmeniniu pavyzdžiu brėžęs gaires tautai .
Adolfas Damušis (1908-2003), kurio šimtas penktąsias gimimo ir dešimtąsias mirties metines šiemet minime, buvo žmogus, kėlęs aukštus tikslus sau ir savo gyvenimo turiniu bei asmeniniu pavyzdžiu brėžęs gaires tautai .
Priimdamas iš prezidento rankų aukščiausia Lietuvos valstybės apdovanojimą – Vyčio kryžių – Adolfas Damušis kalbėjo ne apie save. Jo mintys buvo nukreiptos į atminimą tų, kurie ant laisvės aukuro sudėjo didžiausią auką: „Priimu šį žymenį per Jus, kaip mūsų tautos įvertinimą ir dėkingumo ženklą tiems, kurie kovojo dėl savo tautos laisvės savoje žemėje, kurie už laisvės troškimą buvo okupantų persekiojami ir tremiami į svetimus kraštus, kurie didelių ir nežmoniškų kančių keliu ėję paaukojo savo gyvybes, kaip Tėvynės miškuose, taip ir Sibiro taigose ir nacių kalėjimuose. Ačiū!“
Šis žmogus buvo tikras prieškario nepriklausomos Lietuvos „produktas“. Taip Adolfą Damušį apibūdino šiek tiek vyresnis jo draugas ir bendražygis Juozas Brazaitis. Damušio asmenybėje, Brazaičio žodžiais, „lūžo nepriklausomos Lietuvos spinduliai ir davė įvairias atošvaitas, apibūdinančias ne tik jį, bet ir pačios nepriklausomos Lietuvos kryptį.“
Gilus ir pažangus savo profesijoje, tvirtas savo pasaulėžiūra, tolerantiškas ir paslaugus kitiems. Toks buvo tas nepriklausomos Lietuvos „produktas“.
„Pilnutinis žmogus“ – taip asmenybės idealą dar nepriklausomos Lietuvos pačioje pradžioje formulavo filosofas Stasys Šalkauskis, regėjęs lietuvių kultūros raidos perspektyvą, kaip Rytų ir Vakarų vertybių sintezę.
„Pilnutinio žmogaus“ idealas, kurį Damušis puoselėjo, kėlė ir pats jį įkūnijo, iš esmės reiškė ne ką kita, kaip pusiausvyrą tarp įvairių žmogaus galių, tam tikrą moderuotą laikyseną įvairių socialinių, politinių, tautinių, religinių nusistatymų atžvilgiu, pusiausvyrą tarp įvairių kultūrų.
Adolfo Damušio vardas neatsiejamas ir nuo pasipriešinimo autoritariniams režimams – tiek saviems, tiek svetimiems – slopinusiems tautos ir asmens laisves, mėginusiems pajungti žmones valdančiųjų pažiūroms. Apie tai daug rašyta, pakankamai plačiai žinoma. Nesikartosiu.
Pažymėsiu tik, kad nuo 1989-ųjų Adolfas Damušis nuolat lankėsi Lietuvoje. Jis buvo vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo iniciatorių, universiteto senato narys, vėliau – VDU garbės daktaras. Detroito universiteto chemijos profesorius Damušis, mokslinę karjerą pradėjęs Vytauto Didžiojo universitete prieškario Lietuvoje, vėliau atliko daug mokslinių tyrimų užsienyje, užpatentavo per 30 išradimų JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, išleido knygų ir parašė mokslinių straipsnių tos srities Vakarų žurnaluose.
Damušis buvo vienas iš nedaugelio tų ištvermingųjų, pridurčiau – ir laimingųjų, rezistencijos kovotojų, sulaukusių Lietuvos atsikūrimo. Jis buvo ne vien aktyvus dalyvis 50 metų trukusios kovos už savojo valstybingumo atstatymą, bet ir savotiškas to žygio simbolis, įkūnijęs visų Lietuvos patriotų ir rezistentų laisvės, teisingumo, solidarios ateities lūkesčius, gyvąją prieškario ir dabarties valstybingumo jungtį bei tąsą.
Sugrįžimui į Lietuvą Damušis ruošėsi ir tam dirbo. Laiške žurnalistui Juozui Kojeliui Damušis rašė: „Socialinė sritis yra pats pagrindinis dirvonas, kuris turi būti suartas. Mūsų visuomenė, ypatingai jaunuomenė, tegali būti paveikta bei pajudinta naujomis moderniomis socialinėmis idėjomis. Jos turės būti svetimos prievartinei politikai bei politikai be moralės. Socialinis teisingumas, bendrasis labas, demokratija politinė, ūkinė, socialinė, kultūrinė ir tarptautinė – tai ateities gairės. Mūsų lietuviškoji visuomenė yra keista ir lėkštai buržuazinė. Ji tegali būti sukrėsta naujų socialinių idėjų, nukreiptų prieš smurtu vykdomą komunizmą ir anemijoje sukritusį liberalizmą.“
Būtent socialinio teisingumo idėjų Kovo 11-osios Lietuva, atrodo, kaip tik ir pritrūko. Išsivadavusi iš prievarta vykdyto komunizmo, ji atsidūrė kraštutinio liberalizmo skersvėjuose, pavojingai nuskurdinusi didelę visuomenės dalį, pasmerkusi didžiausiai Europos Sąjungoje socialinei atskirčiai, didžiausiai emigracijai, milžiniškam nusivylimui socialiniu teisingumu, politikais, o kai kuriuose visuomenės sluoksniuose – net ir pačia laisve bei demokratija. Tai be galo pavojingos socialinės tendencijos.
Kapitalizmo ir buržuazijos dvasia bei mentalitetas, pasak filosofo Antano Maceinos, kito A. Damušio bendraminčio ir bendražygio, susiklostė dar prieš kapitalistinius visuomeninius santykius. Dvasiniai buržujai gyvena visuomet, kadangi tai amžinas žmogaus dvasios tipas. Buržuaziškumas pasižymi dvasiniu lėkštumu, materialinių gėrybių suabsoliutinimu ir naudos veiksnio iškėlimu į aukščiausią vertybių rangą. Būtent šie požymiai kaip tik ir ženklina dabartinės Lietuvos socialinį veidą.
Tuo metu Adolfui Damušiui socialinės demokratijos idėja, greta tėvynės laisvės, atrodė svarbiausia „socialinės veiklos kryptis, kuri demokratiją praplečia į socialinę ir ūkinę sritis. Tuo yra siekiama, kad tikrovėje kiekvienas krašto gyventojas būtų ir krašto ūkinės gerovės dalininkas“, – pabrėžiama Damušio inicijuotoje programoje „Credo“. Socialinė demokratija pasisako ne už kapitalizmą, vien pelnu ir nauda paremtą kapitalo viešpatavimą, bet už socialinį teisingumą visiems, už bendruomeninę bei asmeninę iniciatyvą, pripažįstančia bendrosios gerovės principą. O jis būtinas „išlaikyti pusiausvyrai tarp atskirų skirtingo intereso grupių. Bendroji gerovė yra aukščiau už atskiros grupės, atskiros profesijos, atskiros privilegijuotos unijos ar atskiro luomo gerovę.“
Tai – revoliucinės idėjos, žvelgiant iš dabartinės Lietuvos socialinės sanklodos aukštumų.
1997 m. birželio 12 d. dr. Damušis grįžo į Lietuvą. Kaip „Laisvosios Europos“ radijo korespondentas dalyvavau Adolfo ir Jadvygos Damušių sutiktuvėse Vilniaus oro uoste. Paklaustas, kokie motyvai lėmė jo apsisprendimą sugrįžti, kai nusivylimo apstu tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, Adolfas Damušis tąsyk atsakė: „Meilė Lietuvai. Aš tikiu Lietuva, tikiu tauta. Esam perėję ugnį ir vandenį. Išlikom. Ir tie, kurie išlikom, galim susiburti ir statyti savo kraštą.
O tauta gali keistis. Ir keistis į gerąją pusę.“
Tauta gali keistis į gerąją pusę. Tačiau tam reikalinga sąlyga: ji turi matyti pavyzdį, ji turi patikėti, kad esama žmonių, kurių žodžiai nuo darbų nesiskiria. Adolfas Damušis buvo vienas iš jų. Tikiu, kad šio žmogaus vardu pavadintas demokratijos studijų centras bus vienas iš veiksnių, skatinančių šią pozityvią kaitą.
Žodis atidarant Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą Mykolo Riomerio universitete
Šis žmogus buvo tikras prieškario nepriklausomos Lietuvos „produktas“. Taip Adolfą Damušį apibūdino šiek tiek vyresnis jo draugas ir bendražygis Juozas Brazaitis. Damušio asmenybėje, Brazaičio žodžiais, „lūžo nepriklausomos Lietuvos spinduliai ir davė įvairias atošvaitas, apibūdinančias ne tik jį, bet ir pačios nepriklausomos Lietuvos kryptį.“
Gilus ir pažangus savo profesijoje, tvirtas savo pasaulėžiūra, tolerantiškas ir paslaugus kitiems. Toks buvo tas nepriklausomos Lietuvos „produktas“.
„Pilnutinis žmogus“ – taip asmenybės idealą dar nepriklausomos Lietuvos pačioje pradžioje formulavo filosofas Stasys Šalkauskis, regėjęs lietuvių kultūros raidos perspektyvą, kaip Rytų ir Vakarų vertybių sintezę.
„Pilnutinio žmogaus“ idealas, kurį Damušis puoselėjo, kėlė ir pats jį įkūnijo, iš esmės reiškė ne ką kita, kaip pusiausvyrą tarp įvairių žmogaus galių, tam tikrą moderuotą laikyseną įvairių socialinių, politinių, tautinių, religinių nusistatymų atžvilgiu, pusiausvyrą tarp įvairių kultūrų.
Adolfo Damušio vardas neatsiejamas ir nuo pasipriešinimo autoritariniams režimams – tiek saviems, tiek svetimiems – slopinusiems tautos ir asmens laisves, mėginusiems pajungti žmones valdančiųjų pažiūroms. Apie tai daug rašyta, pakankamai plačiai žinoma. Nesikartosiu.
Pažymėsiu tik, kad nuo 1989-ųjų Adolfas Damušis nuolat lankėsi Lietuvoje. Jis buvo vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo iniciatorių, universiteto senato narys, vėliau – VDU garbės daktaras. Detroito universiteto chemijos profesorius Damušis, mokslinę karjerą pradėjęs Vytauto Didžiojo universitete prieškario Lietuvoje, vėliau atliko daug mokslinių tyrimų užsienyje, užpatentavo per 30 išradimų JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, išleido knygų ir parašė mokslinių straipsnių tos srities Vakarų žurnaluose.
Damušis buvo vienas iš nedaugelio tų ištvermingųjų, pridurčiau – ir laimingųjų, rezistencijos kovotojų, sulaukusių Lietuvos atsikūrimo. Jis buvo ne vien aktyvus dalyvis 50 metų trukusios kovos už savojo valstybingumo atstatymą, bet ir savotiškas to žygio simbolis, įkūnijęs visų Lietuvos patriotų ir rezistentų laisvės, teisingumo, solidarios ateities lūkesčius, gyvąją prieškario ir dabarties valstybingumo jungtį bei tąsą.
Sugrįžimui į Lietuvą Damušis ruošėsi ir tam dirbo. Laiške žurnalistui Juozui Kojeliui Damušis rašė: „Socialinė sritis yra pats pagrindinis dirvonas, kuris turi būti suartas. Mūsų visuomenė, ypatingai jaunuomenė, tegali būti paveikta bei pajudinta naujomis moderniomis socialinėmis idėjomis. Jos turės būti svetimos prievartinei politikai bei politikai be moralės. Socialinis teisingumas, bendrasis labas, demokratija politinė, ūkinė, socialinė, kultūrinė ir tarptautinė – tai ateities gairės. Mūsų lietuviškoji visuomenė yra keista ir lėkštai buržuazinė. Ji tegali būti sukrėsta naujų socialinių idėjų, nukreiptų prieš smurtu vykdomą komunizmą ir anemijoje sukritusį liberalizmą.“
Būtent socialinio teisingumo idėjų Kovo 11-osios Lietuva, atrodo, kaip tik ir pritrūko. Išsivadavusi iš prievarta vykdyto komunizmo, ji atsidūrė kraštutinio liberalizmo skersvėjuose, pavojingai nuskurdinusi didelę visuomenės dalį, pasmerkusi didžiausiai Europos Sąjungoje socialinei atskirčiai, didžiausiai emigracijai, milžiniškam nusivylimui socialiniu teisingumu, politikais, o kai kuriuose visuomenės sluoksniuose – net ir pačia laisve bei demokratija. Tai be galo pavojingos socialinės tendencijos.
Kapitalizmo ir buržuazijos dvasia bei mentalitetas, pasak filosofo Antano Maceinos, kito A. Damušio bendraminčio ir bendražygio, susiklostė dar prieš kapitalistinius visuomeninius santykius. Dvasiniai buržujai gyvena visuomet, kadangi tai amžinas žmogaus dvasios tipas. Buržuaziškumas pasižymi dvasiniu lėkštumu, materialinių gėrybių suabsoliutinimu ir naudos veiksnio iškėlimu į aukščiausią vertybių rangą. Būtent šie požymiai kaip tik ir ženklina dabartinės Lietuvos socialinį veidą.
Tuo metu Adolfui Damušiui socialinės demokratijos idėja, greta tėvynės laisvės, atrodė svarbiausia „socialinės veiklos kryptis, kuri demokratiją praplečia į socialinę ir ūkinę sritis. Tuo yra siekiama, kad tikrovėje kiekvienas krašto gyventojas būtų ir krašto ūkinės gerovės dalininkas“, – pabrėžiama Damušio inicijuotoje programoje „Credo“. Socialinė demokratija pasisako ne už kapitalizmą, vien pelnu ir nauda paremtą kapitalo viešpatavimą, bet už socialinį teisingumą visiems, už bendruomeninę bei asmeninę iniciatyvą, pripažįstančia bendrosios gerovės principą. O jis būtinas „išlaikyti pusiausvyrai tarp atskirų skirtingo intereso grupių. Bendroji gerovė yra aukščiau už atskiros grupės, atskiros profesijos, atskiros privilegijuotos unijos ar atskiro luomo gerovę.“
Tai – revoliucinės idėjos, žvelgiant iš dabartinės Lietuvos socialinės sanklodos aukštumų.
1997 m. birželio 12 d. dr. Damušis grįžo į Lietuvą. Kaip „Laisvosios Europos“ radijo korespondentas dalyvavau Adolfo ir Jadvygos Damušių sutiktuvėse Vilniaus oro uoste. Paklaustas, kokie motyvai lėmė jo apsisprendimą sugrįžti, kai nusivylimo apstu tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, Adolfas Damušis tąsyk atsakė: „Meilė Lietuvai. Aš tikiu Lietuva, tikiu tauta. Esam perėję ugnį ir vandenį. Išlikom. Ir tie, kurie išlikom, galim susiburti ir statyti savo kraštą.
O tauta gali keistis. Ir keistis į gerąją pusę.“
Tauta gali keistis į gerąją pusę. Tačiau tam reikalinga sąlyga: ji turi matyti pavyzdį, ji turi patikėti, kad esama žmonių, kurių žodžiai nuo darbų nesiskiria. Adolfas Damušis buvo vienas iš jų. Tikiu, kad šio žmogaus vardu pavadintas demokratijos studijų centras bus vienas iš veiksnių, skatinančių šią pozityvią kaitą.
Žodis atidarant Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą Mykolo Riomerio universitete
RSS Feed
