Dabužių miške prieš septynerius metus atstatytas Jono Kadžionio - Bėdos ir bendražygių bunkeris, naudotas edukaciniais tikslais, užfiksuotas net keliuose dokumentiniuose filmuose apie partizanus, šį pavasarį neatlaikė - sutrūniję lubų balkiai bei lentos lūžo ir statinys susmuko į istorinę duobę.„Nebeatstatinėsiu...“, - atsiduso devintą gyvenimo dešimtį bebaigiantis buvęs Algimanto apygardos partizanas J. Kadžionis. Ši slėptuvė buvo jo istorinės legendos dalis, mat čia besislepiant, po žeme pirmagimį sūnų Antaną pagimdė žmona Malvina. Šį bunkerį apleidus labai greitai jis buvo areštuotas, nuteistas ir sovietų lageriuose kalėjo neįtikėtinai ilgai - ištisus 25 metus.
0 Comments
Pasirinkti partizano kelią ir ištverti sąmoningai pasirinktus milžiniškus išbandymus galėjo tik dvasiškai stiprūs, dorovingi jaunuoliai. Balys Urbonas tiksliai ir teisingai rašė: „Mūsų partizanų keli gyvenimo metai atstojo kitų dešimtmečius, o ir vieni jų išgyventi metai su tais rytais, dienovidžiais ir vakarais buvo jų didelis gyvenimas. Didesnis nei kitų!“ Didesnis pagal gyvenimo ekstremalumą, intensyvumą. Ne šiaip sau Dzūkas prisipažino: „Nejučiomis subrendom. Subrendom per anksti – su šautuvu ir pavojais.“ Tuo metu jam tebuvo 23-eji. Daugiau: Kai žūsiu, niekas man žvakės neuždegs Tokia jau žmogaus prigimtis: jis nenoriai prisimena sunkius, slegiančius savo gyvenimo tarpsnius, tragiškus tautos istorijos puslapius. Kaip sakoma dainoje „kas gera prisiminkime, kas bloga – lai išblės“. Ne, neišblėsta, ir sovietiniai trėmimai – atsinaujinanti mūsų žaizda, kuri vis dar žiojėja vos ne kiekvienoje lietuvio – ir ne tik lietuvio – šeimoje ar giminėje. Daugiau: Tremtys įmanomos ir šiandien Priešpaskutinį gegužės savaitgalį Ukmergėje pagerbtas monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimas. Ukmergiečiai, panevėžiečiai, gretimų rajonų žmonės, buvę partizanai – A. Svarinsko bendražygiai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės skyriaus, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai susirinko Dukstynos kapinėse prie A.Svarinsko kapo, greta partizanų kapų. Kartu su vyskupu Jonu Kaunecku pasimeldę, žmonės padėjo gėles, uždegė žvakutes prie monsinjoro A.Svarinsko ir partizanų kapų. Į susirinkusius kreipėsi Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio prezidiumo pirmininkas, Vyčio kryžiaus III laipsnio kavalierius, dimisijos pulkininkas Jonas Čeponis. Po to susirinkusieji nuvyko į monsinjoro rūpesčiu ir tik jo ryžtu bei begaliniu pasiaukojimu įkurtą Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką. Čia vyskupas J. Kauneckas celebravo Šv. Mišias, pasakytame pamoksle priminė monsinjoro nueitą Golgotos kelią dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, išklausyti prisiminimai apie monsinjorą A. Svarinską. Kviečiame žiūrėti šių iškilmių reportažą. Medžioklė yra tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ir kai kurių stambiųjų roplių sekimas, tykojimas, persekiojimas, šaudymas arba gaudymas. Tai gali būti verslas, pramoga ar apsirūpinimo maistu būdas. Teisėta medžioklė, kai medžiojama laikantis tam tikrų taisyklių, patvirtintų valstybės ar senosiose kultūrose bendruomenės papročių. Brakonieriavimas, kai medžiojama nesilaikant galiojančių reglamentuojančių aktų – medžiojant draudžiamu metu, neleidžiamas medžioti rūšis, viršijant leistą sumedžioti limitą. Yra ir kita, perkeltinė žodžio medžioklė reikšmė, kai medžiojami ne laukinės faunos atstovai, o gyvi ar net mirę žmonės. Tokią medžioklę regime įvairiose šalyse, o greta jos - ir brakonieriavimą. Sovietinė okupacija Lietuvoje permainė visos šalies gyvenimą. Ne tik pakito santvarka, bet ir prasidėjo žiaurios represijos. Todėl kilo partizaninis pasipriešinimo judėjimas. Lietuvių tauta praktiškai dešimt metų ginklu priešinosi okupacijai. Už tai sulaukė dar baisesnių represijų: rengtos provokacijos, nukentėjo partizanus rėmę žmonės, žuvusių kovotojų kūnai buvo viešai numetami aikštėse, menkinama jų kova. Plačiau Dešimtmetį Lietuvoje trukęs partizaninis karas su okupantu neturi analogų pasaulyje. Neturi analogų pasaulyje ir kova prieš sovietinę imperiją jos viduje, kova kovotojų esančių nelaisvėje, kovojusių ne dėl asmeninės laisvės, o dėl sovietinės imperijos griūties, dėl pavergtų tautų laisvės. Galime didžiuotis, kad tokios kovos iniciatoriai daugiausia buvo lietuviai. Iš tikrųjų kovos su priešu, kai užbrėžta fronto linija, kai turima galimybė įsitvirtinti, kai žinoma gynybos ar puolimo kryptis, sėkmę lemia moraliniai ir medžiaginiai ištekliai. Sunkiau, kai tenka kautis priešo apsuptyje. Labai sunku kariauti partizaniniame kare, kai visais atžvilgiais galingesnis okupantas spaudžia iš visų pusių, kai ištekliai labai riboti, kai kiekviename žingsnyje tyko pasalos, išdavystės, kai reikia kariui, vengiant nelaisvės, nešiotis paskutinį šovinį sau. Tačiau sunku net įsivaizduoti, kaip galima kovoti esant nelaisvėje, kai su išore skiria grotos, spygliuotos tvoros, sargybos bokštai su kulkosvaidžiais, sekliai su vilkšuniais, dar toliau – užverbuoti, išdavystei parengti vietos gyventojai, tundra ar taiga, kai jokių medžiaginių išteklių nėra. Daugiau: „Varpas“ iš sovietinio GULAG-o – į Inturkę |
Žodžiai apie Tėvynę
Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA. Many jo niekas nenutildys. Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa, Ir naujo atgimimo viltys. 1979 metų spalis Romualdas Ozolas Archyvas
December 2024
KategorijosPuslapį administruoja Leontina Telksnienė
|