 Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pritarė Vytauto Didžiojo sąjungos siūlymui statyti monumentą Lietuvos valdovui Vytautui Trakuose. Tiesa, kol kas tam pinigų nenumatyta, tačiau Trakų rajono savivaldybė tikisi, kad jie bus surasti… O štai Vilnius tokį monumentą iš … Skaityti toliau →
Apsilankykite parodoje „12-asis kilometras: 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudyti Lietuvos piliečiai“2/10/2019  2014 m. parengta kilnojamoji paroda skirta 1942–1943 m. Sverdlovske sušaudytiems Lietuvos piliečiams atminti. Visi jie – pirmosios sovietinės okupacijos aukos, naujam režimui „socialiai svetimi ir pavojingi elementai“, kuriuos reikėjo sunaikinti. 1942–1943 m. Sverdlovske buvo sušaudyti 77 Lietuvos piliečiai. Tarp jų – aštuoni 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetų nariai: ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Endziulaitis, Zigmas Pranas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Valdemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazimieras Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus.
Parodoje pristatoma 1940–1941 m. politinė situacija, įtakojusi pirmuosius Lietuvos gyventojų trėmimus ir įkalinimus lageriuose, trumpa Gario lagerio (Sverdlovsko sr.), kuriame buvo kalinami politiniai kaliniai, istorija ir mirties bausme nuteistų Lietuvos piliečių biografijos. Aprašai lietuvių ir anglų kalbomis. Parodą aplankyti galite nuo spalio 1 iki lapkričio 25 d. Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicijoje. Panevėžio muziejaus inf.  Rugsėjo 14 d. Kasčiūnų kaime įvyko nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, sąskrydis, kuriame dalyvavo organizacijos koordinacinės tarybos nariai, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, kariuomenės atstovai.
Sąskrydyje buvo aptariama, kaip visuomenininkai galėtų prisidėti stiprinant Lietuvos gynybines pajėgas ir ką kiekvienos organizacijos narys (nariai) galėtų, turėtų daryti, jeigu kiltų grėsmė valstybei. O svarbiausia, ką daryti, kad ta grėsmė būtų kuo mažesnė. Kaip sakė krašto apsaugos ministras R. Karoblis – kariuomenės pajėgumai yra labai svarbu, bet svarbiausia žmonės, visuomenės atsparumas, nusiteikimas ginti kraštą. Apie pasiryžimą ir būdus priešintis konvencinės karinės invazijos atveju kalbėjo ir pulkininkas Vytautas Reklaitis. Visi tą dieną kalbėjusieji ragino remtis istorine patirtimi. Bernardinai.lt inf.  Aidengiama Atminimo lenta Žinia, kad Baltijos kelio idėja prieš trisdešimt metų galėjo gimti Panevėžyje, neliko pamiršta.
Sužinojęs, kad istorinis trijų Baltijos šalių atstovų susitarimas dėl unikalios akcijos vyko Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, klebonas Romualdas Zdanys sumanė tokį įvykį įamžinti atminimo lenta. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje rugpjučio 23 d. atidengta atminimo lenta. Joje parašyta: „Čia 1989.06.13 slapta įvyko Estijos, Latvijos ir Lietuvos Baltijos kelio rengėjų koordinacinis susirinkimas“. Atminimo lenta atidengta oficialiai, kai visos Baltijos valstybės mini Baltijos kelio 30-metį. Atminimo lentą atidengė klebonas R. Zdanys ir Nepriklausomybės akto signataras panevėžietis Jonas Liaučius. Po lentos atidengimo ceremonijos vyko trumpas istorinės datos paminėjimas, iškilmingas visų trijų šalių vėliavų pakėlimas, susirinkusieji giedojo Lietuvos himną ir dalijosi prisiminimais apie 1989-ųjų susikibimą rankomis nuo Vilniaus iki Talino. jp.lt inf  Minime Baltijos kelio 30-metį. Nepakartojamą 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją. Kai ant mūsų galvų krito gėlės. Ir niekas neskaičiavo jų kainos.
Minime organizacinį stebuklą. Kai žmonės, neturintys nei interneto, nei mobiliųjų telefonų, trijose SSRS respublikose tą pačią valandą sustojo į gyvąją grandinę. Visi - jiems paskirtuose kelio kilometruose. Bet minime ir daug daugiau. Tą stebuklui prilygstančią būseną. Kai stovi sau žmonės pakelėse, iš dangaus krinta gėlės, ir visi reikalauja laisvės. Ne prašo, ne inkščia, bet reikalauja. Kad pasaulis išgirstų. Baltijos kelias nepakartojamas. Nes yra nepakartojama 1989 metų žmogaus, stovėjusio šiame kelyje, jausena. Žmogaus, gyvojoje žmonių grandinėje regėjusio tik savus. Nė vieno svetimo. Visi buvo tik savi. Daugiau: Atmenamas, bet nepakartojamas, kelias  Praėjus trisdešimčiai metų nuo visą pasaulį sujaudinusio Baltijos kelio iškilę netikėti faktai gali perrašyti istorijos vadovėlius. Aiškėja, kad ši lietuvių, latvių ir estų masinė vienybės akcija gimė ne Pernu miete Estijoje, kaip skelbiama įvairiuose šaltiniuose, o Panevėžyje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje. Čia slapta skubiai susirinkę svarbiausi trijų Baltijos valstybių atstovai be jokių protokolų susitarė, kaip toliau sieks nusimesti Tarybų Sąjungos jungą. Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia šiomis dienomis svarbi tapo ne tik tikintiesiems.
 Latvijos televizija kuria dokumentinį filmą apie 1989 m. vykusį Baltijos kelią.
Jei turite ką papasakoti apie tos dienos įvykius, savo albume saugote nuotraukas, primenančias šį įvykį, ar atminčiai pasilikote laikraščio skiautę su kvietimu prisijungti prie Baltijos kelio, kviečiame pasidalyti savo istorija. Jūsų laiškų laukiame el. paštu lvna@archyvai.lt, arba galite paskambinti tel. nr. 85 265 22 53. Andrius Zilnys, Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo skyrius, www.archyvai.lt  Šiemet gražų šimtmečio jubiliejų švenčia karybos ir karo mokslo žurnalas „Karys“, kuris, pergyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos nepriklausomybės praradimą, emigravęs ir sugrįžęs, nuo 1919 m. gegužės 22 d. su nedidelėmis pertraukomis eina iki mūsų dienų. Gyvavimo pradžioje, iki 1920 m. spalio, leidinys vadinosi „Kariškių žodis“, tačiau redaktoriaus Jono Martyno Laurinaičio iniciatyva, pasitarus su J. Jablonskiu, pavadinimas buvo pakeistas.
Žurnalui „Karys“ – 100 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) siūlo nepritarti projektui valstybės lėšomis laidoti nepriklausomybės gynėjus.
„(...) siūlymas skirti laidojimo išlaidų kompensacijas mirus nepriklausomybės gynėjams, neatsižvelgiant į jų patirtos žalos pobūdį ir dydį, neatitiktų valstybės paramos teikimo nepriklausomybės gynėjams principo“, – teigia socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.  Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pasmerkė Vilniuje įvykdytą rezistento Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos išniekinimą, kai skandalingai pagarsėjęs advokatas Stanislovas Tomas savavališkai sudaužė J. Noreikos atminimo lentą, o visą vandalizmo aktą nufilmavo ir paskelbė internete. Komisija ragina Vilniaus miesto savivaldybę užkirsti kelią teisiniam nihilizmui ir užtikrinti atminimo lentos atstatymą.
Jonas Kadžionis-Bėda. Ar yra kita valstybė pasaulyje, kuri taip tyčiotųsi iš savo didvyrių?6/4/2019  Jūsų dėmesiui siūlome partizano Jono Kadžionio-Bėdos kalbą, pasakytą Seime kovo 29-ąją, per Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Endriukaičio surengtą spaudos konferenciją „Ar Lietuvoje visiems galioja Konstitucijos 25, Baudžiamojo kodekso 170, 170(2), 226 ir 313 straipsniai?“
Kad okupacijos metais buvo niekinami partizanai, tai buvo suprantama – Lietuva buvo okupuota. Ir buvo okupuota ne blogio imperijos, o tiesiog šėtono imperijos. Ir žmonės su partizanais darė neįsivaizduojamus dalykus – tai buvo velnio apsėstų žmonių darbas. Buvo niekinami jie, ant jų šlapinamasi, išrengiami nuogai, ant mergaitės paguldomi vyrai, žodžiu, siautėjo kaip išmanydami. Skaityti daugiau: Ar yra kita valstybė pasaulyje, kuri taip tyčiotųsi iš savo didvyrių?  Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje paskelbė kreipimąsi į Lietuvos valdžią, kuriame siūlo už privačius pinigus Vilniuje statyti paminklą pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai. Ši iniciatyva, panašu, taip ir liks tik dar vienu bandymu sostinėje įamžinti Lietuvos valstybės pamatų kūrėją. Kol valstybės ir Vilniaus vadovai „nemato galimybės“, ukmergiškiai, kuriems skaudu, jog daugelis Lietuvoje A.Smetoną pažįsta tik tokį, kokį vaizdinį įkalė sovietinės klišės, paminklą prezidento gimtinėje Užulėnyje ketina pastatyti per smetonines, rugpjūčio 10-ąją, kai bus minimos 145-osios jo gimimo metinės.
Daugiau: Vilniui nereikia nei A.Smetonos, nei Vyčio  Lietuva įžengė į 30-uosius nepriklausomybės metus, ir jaunoji karta tik iš tėvų ar senelių pasakojimų ar senų juodai baltų vaizdo juostų tegirdi, koks buvo kelias į laisvę. Kas tą baisiąją sausio naktį gynė Aukščiausią Tarybą (dabar – Seimą), ko gero, iki šiol prisimena sodrų, išskirtinį joje mišias laikiusį ir, sovietų tankams džeržgiant netoliese, miniai prie Parlamento palaiminimą suteikusį kunigą Robertą Grigą.
Skaitykite daugiau: „Dalis tikinčių žmonių šiandien jau nebeturi už ką balsuoti“ Kovo 20 d. Seime vyko Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos organizuojami klausymai dėl Nepriklausomybės gynėjų ir kitų nukentėjusių nuo 1991 m. sausio 11-13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos asmenų teisinio statuso pripažinimo įstatymo Nr. VIII-1517 4, 5 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 4 straipsniu įstatymo projekto (XIIIP-2811). .
Kviečiame pasiklausyti posėdžio įrašo. Posėdžio transliacija  V.Balsys-Uosis gimė lygiai prieš 96-erius metus – 1923 m. kovo 18 d. Būdamas jaunas, 1944 m. jis gavo šaukimą į Raudonąją armiją, todėl susiruošė partizanauti. Partizanavo Kazlų Rūdos miškuose. 1945 m. buvo sunkiai sužeistas Žiemkelio kautynėse. Sužeistas V.Balsys-Uosis pusmetį slapstėsi Kauno rajone esančioje Papiškės-Novos partizanų žeminėje. 1944-1945 m. skirtingu laiku, šiame bunkeryje slapstėsi net 19 krašto partizanų. 1944-1948 m. V.Balsys-Uosis buvo Tauro apygardos partizanas. 1948 m. jis buvo suimtas ir nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio ir 15 metų tremties, aštuonerius metus priverstinai dirbo anglies kasyklose „Kajerkan“, 10 metų – Karagandos vario kasykloje. Iš tremties į Kauną buvęs partizanas grįžo tik 1966-aisiais. 2000 m. V. Balsys-Uosis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžium. Atkūrus Nepriklausomybę ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizaciją, ilgą laiką buvo jos štabo viršininku. 2018 m. kartu su kitais partizanais apdovanotas Laisvės premija.
V. Balsys -Uosis mirė 2019 m. kovo 18 d.  A. Juozaitis priminė, kad dar vasarą paskelbtų rinkiminių tezių pirmoji buvo, jog „Globalios Lietuvos nėra, Lietuva yra čia“. Šis teiginys suteikė vardą ir visam Sambūriui „Lietuva yra čia“. Ištakos šito pavadinimo, šito judėjimo yra dar 1983 m. pasirodęs Romualdo Ozolo straipsnis „Pasaulis yra čia“. „Nuo Sąjūdžio laikų, kurio pagrindinis ideologas buvo R. Ozolas, mes ir tęsiame šitą liniją“, – teigė A. Juozaitis.
Daugiau: . Jokios „globalios” Lietuvos nėra. Lietuva yra Čia.  Lietuvos partizanų memoriale Minaičių kaime iškilmingai paminėtos 70-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos Deklaracijos paskelbimo metinės. Ta proga iškilmingą kalbą sakęs atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos štabo viršininkas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, 2018 m. Laisvės premijos laureatas Vytautas Balsys-Uosis visus ragino didžiuotis Lietuvos Nepriklausomybės gynėjais bei jos istorija, tačiau neiškentė ir nepažėręs kritikos dabartiniams politikams.
 Nežiemiškai šiltą vasario 16-ąją Panevėžyje prasidėjo Laisvės pavasario festivalis, truksiantis iki pat Kovo 11-osios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Į Laisvės aikštę švęsti 101-ųjų valstybės atkūrimo metinių susirinko šimtai panevėžiečių ir miesto svečių. Tai viena tų švenčių, kuri sujungia visą tautą ir suvienija prasmingam pasibuvimui kartu.
Daugiau :Panevėžiečiai švenčia 101-ąsias Lietuvos Valstybės atkūrimo metines .  Prieš keletą metų nekaltu melsvos pelkių gėlelės simboliu iš Sausio 13-osios minėjimų buvo imtasi išstūminėti (ar juo pakeitinėti) tautinius Lietuvos simbolius, su kuriais prieš sovietų tankus ir kalašnikovus stojo 1991 metų didvyriai – Trispalvę, Vytį, Gedimino stulpus. Simbolius, kurie Sąjūdžio, pogrindžio spaudos, girių rezistencijos ir ankstesnių sukilimų kariams savanoriams reiškė labai konkrečius tikslus ir prasmes. Lietuvos valstybingumo siekį, lietuvių tautos dvasinės ir fizinės gyvybės gynimą, istorinę tiesą ir asmeniškai, laisvai prisiimamą auką už visas tas vertybes.
 Minint 28-ąsias kruvinųjų įvykių metines, Radviliškio rajone prisiminti tie, kurie žuvo 1991 metais sausio 13-osios naktį. Prisiminti tie, kurie stovėjo tada visuose Lietuvos miestuose prie svarbių valstybei objektų, pastatų ir gynė teisę į nepriklausomybę. Radviliškio rajono bažnyčiose aukotos šventosios mišios, giedota „Tautiška giesmė“, skaitomi baisiosios nakties liudininkų prisiminimai, 14 varpo dūžių pagerbti didvyriai, kurie tą naktį atidavė savo gyvybes vardan laisvos Lietuvos.
Radviliškyje vykusiame minėjime Oro gynybos bataliono vadas mjr. Vaidas Šimaitis įteikė pažymėjimus ir ženklelius Lietuvos nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininkui ir nariams .  Sekmadienį minėjome krauju istorijoje įsirėžusią Sausio 13-ąją. Dieną, kai Tikrieji Tautos Didvyriai paguldė galvas dėl jūsų ir mūsų Laisvės. Vyresni žmonės dar atsimena naktį, kai parako kvapas širdį graužė labiau nei kvėpavimo takus, kai garsūs pabūklų šūviai sprogdino ausų būgnelius, bet garsiau nei bet kada galėjai girdėti skanduojamą žodį „Laisvė“.
Sausio 12 d., Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, Seime įvyko tradicinis Laisvės gynėjų susitikimas. 11 val. Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje į iškilmingą rikiuotę sustojo Laisvės gynėjai, juos pasveikinti atėjo Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis.
12 val. Kovo 11-osios Akto salėje prasidėjo susitikimas. Susitikimo dalyvius pasveikino Seimo Pirmininko pavaduotojas Arvydas Nekrošius, vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas. Kunigas Robertas Grigas susitikimo dalyvius pakvietė bendrai maldai.  Iš kairės: B. Juospaitis ir J. Čeponis Septynių komisijos narių sprendimu Laisvės premija 2019 metų sausio 13 dieną bus įteikta partizanų grupei, tai yra žmonėms, laisvės kovų dalyviams, kurie šiandien dar, laimei, yra su mumis. Laisvės premiją siūloma skirti ir dviems panevėžiečiams: Jonui Čeponiui ir Bronislavui Juospaičiui.
Premiją taip pat siūloma skirti Jonui Kadžioniui, Juozui Jakavoniui, Vytautui Balsiui, Jonui Abukauskui, Juozui Mociui. Tie septyni partizanai veikė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio organizacijoje, ji buvo 1949 metais pasirašytos Laisvės kovų sąjūdžio deklaracijos idėjos ir minties tęsėja. Šiandien jie yra labai garbingo amžiaus, devyniasdešimtmečiai ir daugiau. Šiuos buvusius laisvės kovų dalyvius kaip grupę apdovanojimui pateikė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio organizacija, šiuo metu jau labiau vienijanti buvusių partizanų vaikus, vaikaičius. Minėti partizanai kovojo skirtingose apygardose, skirtingose Lietuvos vietose, tačiau jie atrinkti kaip viso laisvės kovos sąjūdžio simboliai. Partizanų grupė parinkta ir siekiant pabrėžti bendrystės idėją. Be to, kitąmet bus minima Laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos sukaktis – 70 metų. |
Žodžiai apie Tėvynę
Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA. Many jo niekas nenutildys. Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa, Ir naujo atgimimo viltys. 1979 metų spalis Romualdas Ozolas Archyvas
September 2019
KategorijosPuslapį administruoja Leontina. Telksnienė
|
RSS Feed
