|
|
 Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo lįsti šiurpios paslaptys. Žygimanto Augusto laikus menančio Tuskulėnų dvaro teritorijoje aptiktos kelios masinės kapavietės. Jose laidoti NKGB (MGB) kalėjime nužudyti asmenys – nubaustieji mirties bausme. Didelė jų dalis nubausti už tėvynės išdavimą, tačiau tai buvo… Skaityti toliau
0 Comments
 Rugsėjo 17 d. (šeštadienį) Kriklinių Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčioje (Pasvalio r.) buvo aukojamos Šv. Mišios už žuvusį Bronislovą Stašį ir Lietuvos partizanus. Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas kartu su Pumpėnų Švč. M. Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonu Domingo Avellaneda IVE. Šv. Mišių eigoje vyskupas pašventino naują Kriklinių bažnyčios Vyno aukojimo taurę. Dalyvavo Pasvalio tremtiniai ir šauliai su vėliavomis, Pasvalio administracijos direktoriaus pavaduotojas Paulius Petkevičius, žuvusiojo sesuo Janina Stašytė iš Kriklinių, giminės, Laisvės kovos įamžintojas Romas Kaunietis iš Panevėžio, Panevėžio žygeiviai, krikliniečiai, moliūniečiai, gausus būrys žmonių. Naujas prodiuserių kompanijos „Videometra“ darbas „Laisvės kaina. Savanoriai“ pasakos apie 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymą ir kitus po šio svarbaus Lietuvai įvykio sekusius istorinius faktus. Seriale žiūrovai išvys, kaip tuomet žmonės gyveno, kokie įvykiai vyko tarpukario Lietuvoje, kaip kūrėsi ir steigėsi Lietuvos kariuomenė, kaip ji po to žlugo, kaip mes ėjome nepriklausomybės link.  Kai šviesaus atminimo rašytojas Jonas Mikelinskas, matydamas išskirtinį žydų genocido eksploatavimą žiniasklaidoje, kėlė klausimą, kodėl toks genocidas apsireiškė tolerantiškoje kitataučiams Lietuvoje, niekas iš mūsų rašytojų bei intelektualų nepanoro nei šio klausimo tyrinėti, nei apie tai diskutuoti, o žydų tautybės rašytojo oponentai trumpai jam atsakė: „Mums nesvarbu, kodėl toks genocidas buvo, mums svarbu, jog jis buvo“.  Atėjo žinia ne tik netikėta, bet ir neįtikėtina. Leonidas Donskis ką tik buvo greta mūsų, tarp mūsų kaip neatskiriama Lietuvos dvasinio visuomeninio gyvenimo dalis. Daugeliui buvo artimas protu ir draugiškumu. Nebėra. Patriotas, kuriam sopėjo gimtosios Lietuvos netobulumai, mąstytojas, kuriam nuolat rūpėjo Europos ir visos mūsų vadinamosios Vakarų civilizacijos ateitis. Nebebus su kuo apie tai pasikalbėti. Priskirtas filosofams, jis buvo dvasios istorikas ir diagnostikas, įžvalgus ir aiškiai, griežtai, bet nepiktai perspėjantis, kai matė žmonių klaidas ir kvailybes. Nenuilstamai darbštus ir visada tiesus, tad būtent toks buvo ir toliau būtų labai reikalingas. Jo krašto praeitis ir dabartis, būtent žmonės, atsidūrę neapykantos ideologijų mėsmalėje ir su vėlesniais recidyvais, buvo jo didysis rūpestis. Norėjo būti visuomenės gydytojas, kuris liečia žaizdas be pykčio, ir tikriausiai dažnai jautėsi vienišas. Taip pat Europos Parlamente, kur kelerius metus greta kits kito dirbome. Prisiminkim jį su pagarba.
 Š.m. rugsėjo 17-tą dieną 900 žygeivių dalyvavo žygyje Dzūkijos takais. „Birutiečių žygio“ starto ir finišo vieta – Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionas. Žygyje buvo sutiktas Lietuvos Respublikos seimo narys Gediminas Jakavonis, dalyvavo būrys amerikiečių oro desantininkų. Žygio dalyviai įveikė 26 ir 40 km. ilgio trasą.
 J. Gečas (kairėje) ir A. Kulikauskis Norėčiau pasidalinti džiugia žinia iš LR Seimo. Gavome žinią, kad Seimo vadovybė priėmė teigiamą sprendimą dėl Laisvės gynėjų sausio 12 d. priimtos Rezoliucijos. Šiandien jau galime džiaugtis dovana, nes vietoje, kur šiemet buvo atidengta Gynusių Lietuvą garbei Laisvės gynėjų-savanorių priesaikos lentelė, turime išsvajotą, LRS pirmuosiose rūmuose mūsų garbei pervardintą Lietuvos Nepriklausomybės Laisvės gynėjų galeriją!  Vyčio apygardos vadas D.Vaitelis gimė 1913 m. rugpjūčio 5 d. Panevėžio aps., Vadoklių vls., Geležių kaime. Abu Danieliaus tėvai Petras Vaitelis (1866-1941) ir Marcijona Šlikaitė-Vaitelienė (1884-1963) buvo darbštūs ir tvarkingi ūkininkai vidutiniokai. Jie turėjo apie 30 ha žemės. Ūkio darbams jie niekada nesamdė svetimų žmonių. 1925 m. tėvai pardavė žemę Geležių kaime ir nusipirko žemės sklypą Ukmergės aps., Pagirių val.sčiuje. Tėvas labai rūpinosi šeima. Asmeniniu pavyzdžiu jis ugdė vaikų meilę Tėvynei, pagarbą žmonėms, sąžiningumo, doros ir pareigos jausmą. Motina buvo paprasta, darbšti, paslaugi ir ištverminga. Ji daug meldėsi, todėl nepalūžo net tremtyje. Ji nuoširdžiai tikėjo, kad jos vaikų pasiaukojimas Lietuvos laisvei ir Nepriklausomybei beviltiškoje kovoje prieš raudonuosius okupantus-vienintelis teisingas kelias. Kuomet po vyro mirties okupantai išardė Vaitelių ūkį, motina gyveno labai vargingai. Ji slapstėsi pas gimines ir svetimus žmones. Būdama benamė, ji dar įstengdavo paremti į Sibirą ištremto sūnaus Danieliaus šeimą. Besislapstydama Marcijona išvengė kalėjimo ir tremties. Prasidėjus Chruščioviniam politinio atšilimo periodui, ji gyveno pas dukrą Veroniką ir pas sūnų Tadą, kuris buvo grįžęs iš lagerio.
Skaityti daugiau: Didvyriai nemiršta: Danielius Vaitelis-Briedis Rapolas iš kitų aludės lankytojų išsiskyrė tuo, kad joje lankydavosi dažniau nei kiti alaus mėgėjai ir alaus išgerdavo daugiau nei kiti. Dėl pastarosios priežasties Rapolą sugėrovai iš pradžių praminė Miežio grūdu, o vėliau – tiesiog Miežiu. Tas vardas, žinoma, prasismelkė iš aludės į viešumą, todėl tikrasis jo vardas buvo pamirštas. Maža kas gyvenime nutinka – daug žmonių turi pravardes. Tačiau Rapolą pravardė lemtingai paveikė: jis save iš tikrųjų pradėjo tapatinti su miežio grūdu, jame, moksliškai tariant, įsikūnijo miežio grūdo sindromas. Rapolui rodėsi, kad kaimyno gaidys taikosi jį sulesti, alaus bravorėlio savininkas bando jį į salyklą įterpti, o kaimynė – į verdamą kruopų košę įmesti. Rapolas saugiai jautėsi tik aludėje, todėl, ir aludės darbo laikui pasibaigus, sunku jį būdavo iš ten išprašyti. Matydami Rapolo akyse nuolatinį nerimą ir baimę, geradariai sugėrovai jį nuvedė pas psichiatrą.  Lietuva skaičiuoja dvidešimt penktuosius laisvės ir nepriklausomybės metus. Ir nors ketvirtis amžiaus valstybei tik mažas žingsnis, jis istorijos puslapiuose ir žmonių sąmonėje paliko gilų įspaudą. Klupdama, šlubčiodama, neretai ir pliekiama, Lietuva kaip valstybė ir toliau vis dar ieško savojo kelio.
Laisvės stebuklas Tai, kad Lietuva kartu su kitomis Baltijos sesėmis savo laisvę atgavo ne ginklais, o daina, jau yra stebuklas. Kaip ir tai, kad istorijos verpetuose Lietuva kaip valstybė ne kartą buvo išnykusi iš žemėlapio, tačiau dėl begalinio tautos noro išsaugoti savo tapatumą kaip feniksas iš pelenų atgijo. Plačiau  Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė Kompensacijų nepriklausomybės gynėjams, nukentėjusiems nuo 1991 m. sausio 11-13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos, bei jų šeimoms įstatymo.
Įstatyme nustatyta, kad nepriklausomybės gynėjai, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dėl 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos, bus laidojami valstybės biudžeto lėšomis skiriant vienkartinę 40 bazinių socialinių išmokų dydžio kompensaciją laidojimui, kurią išmokėtų mirusio nepriklausomybės gynėjo paskutinės buvusios deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės, o tuo atveju, jei gyvenamoji vieta nebuvo deklaruota, – paskutinės savivaldybės, kurioje jis buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, administracija (administravimo išlaidoms padengti siūloma skirti 2 procentus šioms pašalpoms mokėti skirtų lėšų). Kompensacijos laidojimui bus skiriamos ir mokamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad nepriklausomybės gynėjai, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dėl 1991 m. sausio 11–13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos, būtų laidojami valstybės biudžeto lėšomis.  Netikrumu vadinama tikros žinios stoka, abejonė. Daug netikrumų pasaulyje ir, deja, jų daugėja: netikri pinigai, netikri, genetiškai modifikuoti augalai ir gyvūnai, netikri maisto produktai, jau bandoma sukurpti kloną – netikrą žmogų. Amžinosiomis ar bendražmogiškosiomis vertybėmis negrindžiama gyvensena tampa netikra, todėl nuo jos bėga ar savu noru daugelis iš gyvenimo pasitraukia. Netikros valstybės, nes pamatai netikri, netikras valdymas, nes netikras valstybės reikalų tvarkymas – politika. Netikra politika, nes netikros, ne ideologijų, o interesų pagrindu kuriamos partijos. Netikri rinkimai, todėl netikros valdžios. Trumpai tariant, mūsų tikrovė – su netikrumais.  „Praėjus 67 metams po Užpelkių kautynių žemėje rastas partizanų žiedas vienus privertė aiktelėti, kitus – nubraukti ašarą. Šias kautynes liudija ne tik šaudmenys, bet ir asmeniniai daiktai. Šis įstabus žiedas – asmeninės istorijos įrodymas“, – apie neseniai rastą partizanų žiedą pasakoja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Aistė Petrauskienė. Istorikas Bernardas Gailius siūlo įsteigti partizanų žiedo apdovanojimą.
Partizanų žiedas rugpjūčio pabaigoje rastas Radviliškio krašte, vykstant akademinio jaunimo stovyklai „Laisvės kovų atmintis“. Istorikė A.Petrauskienė pasakoja, kad Užpelkių kautynių vietos buvo ieškoma trejus metus. Daugiau: Rastam partizanų žiedui siūlo suteikti valstybinio apdovanojimo statusą  Rusija, prisidengdama kova prieš terorizmą, įveda apribojimus religinėms ir tautinėms bendruomenėms. Prieš pora mėnesių pasirodęs antiteroristinės veiklos įstatymas joms draudžia viešai naudoti bet kokią atributiką, raginti prie jų prisijungti. Lietuvių bendruomenei Sibire net uždrausta statyti paminklus tremtiniams. Į Sibirą ištremtų tautų bendruomenės baiminasi, kad vietos valdininkams Kremlius įdavė dar vieną įrankį drausti įamžinti protėvių atminimą – gegužės mėnesį Vladimiras Putinas išleido antiteroristinės veiklos įstatymą, kuriuo apribojama ne tik tautinių, bet ir nacionalinių religinių bendruomenių veikla.  Vilniuje Odminių gatvėje ant namo pažymėto 10 numeriu 2012 m. rugsėjo 23 d. buvo atidengta memorialinė lenta prelatui Mykolui Krupavičiui. Ant to paties namo, netoliese 2015 m. liepos 17 d. atidengta lenta Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatui, Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui monsinjorui Alfonsui Svarinskui, nes jie čia gyveno. Pirmosios lentos iniciatorius buvo monsinjoras A. Svarinskas, autorius architektas Mindaugas Kerys, antrosios iniciatorė – Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, autorė skulptorė Daliutė Ona Matulaitė.
Lentos A. Svarinskui atidengimo metu renginio dalyviai pastebėjo ir aptarinėjo akivaizdų lentos broką. Daugiau: Dvi lentos: atminimo ir užmaršties  Atėjo laikas be gudravimų pripažinti, kad dvidešimt penkerius metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas. Tokiai išvadai padaryti nereikia nei daug diskusijų, nei ypatingo išmanymo, nei sudėtingų tyrinėjimų su statistinėmis lentelėmis ir permainų kreivėmis. Visiškai užtenka to vienintelio ir visiems į akis krintančio fakto: per ketvirtį amžiaus iš gimtojo krašto pasitraukė apie trečdalį gyventojų. O tai yra pats patikimiausias valdymo kokybės kriterijus: didžiajai gyventojų daugumai gyventi mūsų šalis yra netinkama. Tas kriterijus buvo žinomas daugeliui istorikų ir buvo taikomas daugelio valstybių dramatiškam likimui paaiškinti.
Skaitykite: http://www.tiesos.lt/  Septyni asmenys 2015 m. rugsėjo 15 d. planavo išvykti į Sibire esančią Permės sritį, į kurią 1945 m. buvo ištremta apie 4500 žmonių iš Lietuvos. Šiame krašte esančioje Galiašoro gyvenvietėje jie ketino sutvarkyti tremtinių kapines ir pastatyti paminklą, skirtą ten mirusiems tremtiniams atminti.
Projekto sumanytojai dalyvavo konkurse geridarbai.lt, tačiau prizinės vietos ir atitinkamos pinigų sumos nepavyko laimėti. Tuomet VGTU „Inžinerijos“ bėgimo mėgėjų klubo, kuriam priklauso šių eilučių autorius, prezidentas Stasys Čirba kreipėsi į visuomenę, prašydamas paremti kilnią iniciatyvą nors ir nedideliu įnašu. Taurūs tautiečiai atsiliepė į kreipimąsi, paaukojo 1370 eurų, bet paminklo statybai paskaičiuota suma – apie 5000 eurų, – trūkumas nemažas. Pakankamos sumos kelionei tąsyk nesurinkus, teko kelionę atidėti. Skaityti daugiau: Pastatytas paminklas tremtiniams Galiašore  Nepriklausomybės gynėjai kreipėsi į Seimą ir paragino daugiau dėmesio skirti istorinės atminties išsaugojimui. Seimo vadovybei pristatytas pluoštas pasiūlymų, tarp kurių – siekis pervadinti parlamento galeriją, įrengti gynybinius postus, šaudyklą. Lietuvos laisvės gynėjų organizacijų nariai per tradicinį susitikimą priėmė rezoliuciją dėl istorinės atminties išsaugojimo. Joje teigiama, kad pastaruoju metu matyti mūsų šalies valstybingumui priešiškų jėgų, pirmiausia – Rusijos, agresyvios pastangos pakeisti svarbiausių praėjusio amžiaus Lietuvos istorijos įvykių vertinimus. Pažymima, jog tiesa savęs neapgina, todėl laisvės kovų atminimui išsaugoti būtinos aktyvios valstybės institucijų pastangos. Jų, anot laisvės gynėjų, nepakanka siekiant įamžinti mūsų šalies laisvės kovų istoriją.  Rugpjūčio 25 d. vakare, eidamas 94-uosius, mirė kovotojas už Lietuvos laisvę ir politinis kalinys Algirdas Statkevičius.
Antrojo pasaulinio karo metais A.Statkevičus dalyvavo antinaciniame ir antibolševikiniame judėjime. Už antisovietinę veiklą areštuotas ir kalintas lageriuose, psichiatrinėse ligoninėse. Spaudžiant tarptautinei bendruomenei, sovietai jį išsiuntė į Jungtines valstijas, kur jis 1988–1990 metais surinko 5 milijonus parašų už Lietuvos laisvę. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, politinis kalinys apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Lietuvos Helsinkio grupės atstovo dr. A. Statkevičiaus 1988 m. rugsėjo 15 d. liudijimas Saugumo ir bendradarbiavimo Europos komisijos JAV Kongrese sesijoje. Sesijos stenograma  Rugsėjo 9 dieną kino teatrų ekranus visoje Lietuvoje pasieks debiutinis estų režisieriaus Martti Helde vaidybinis filmas „Vėjų kryžkelėje“. Šis filmas - tai didžiausio pasisekimo pasaulinės auditorijos gretose sulaukęs kino meno kūrinys, kalbantis apie vieną skaudžiausių praėjusio amžiaus tragedijų - Baltijos šalyse vykdytus trėmimus. Lietuvoje masiniai trėmimai prasidėjo 1941-ųjų birželio 14-ąją. Skaičiuojama, kad per pirmąsias keturias trėmimų dienas iš Lietuvos buvo deportuota apie 18 tūkst. lietuvių. Visose Baltijos šalyse masinės deportacijos aukomis tapo 590 tūkst. žmonių. Filmas „Vėjų kryžkelėje“ skiriamas visų aukų atminimui. Kviečiame žiūrėti trumpą filmo anonsą.  NGS garbės pirmininkas J. Gečas J.GEČAS: Atsakyti į šį klausimą pradėsiu kiek iš toliau. Dabar madinga sakyti, kad esame susiskaldę - įvairios partijos, verslo konfliktai ir visa kita, - o tada tai buvome vieningi. Tauta nebuvo vieninga ir tuo metu ir tai yra vienas iš mitų. Gerai, prie Aukščiausiosios Tarybos arba mitinguose susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių, bet Lietuvoje buvo trys su puse milijono gyventojų. Kiek buvo tų, kurie buvo su „Jedinstvo“? Ar jie ir jų vaikai bei anūkai dingo iš Lietuvos? Nedingo. Ir tada Lietuvos gyventojai nebuvo vieningi, ir dabar nėra vieningi. Kiek buvo tokių, kurie sėdėjo namuose ir laukė, kol E.Bučelytė baigs savo paskutinį reportažą iš televizijos, galvodami, kaip reikės gyventi ir išlaukti sunkų laikotarpį. Ir buvo tokių, kurie pasiryžo ir atėjo. Pirmiausia tie, kurie atėjo į jėgos struktūras, į Krašto apsaugos departamentą, į Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrių, į Šaulių sąjungą, į Sąjūdžio savanorius. Tai buvo keliolika tūkstančių tų, kurie prisiekė ir pasiryžo tapti mirtininkais.  „Mūsų valstybė tirpsta kaip pavasarinis sniegas balandžio viduryje“, – pirmadienio popietę steigiamajame Klaipėdos forumo susirinkime dalyvavusiems šviesuoliams sakė Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės narys, prof. dr. Vytautas Radžvilas.
V. Radžvilas teigė, kad valstybės ir tautos išsaugojimas turi būti ne tik valdžios, tačiau ir visos tautos pagrindinis uždavinys. Pasak Vilniaus forumo iniciatyvinės grupės nario, tokie intelektualūs susitikimai su visuomene turi vykti dažniau ir Vilniaus forumo nariai stengsis aplankyti daugiau miestų, kad jų kalbos pasiektų kuo daugiau žmonių. Daugiau: Vytautas Radžvilas: Jei nepabusime, Lietuvai ateis pabaiga ES vis labiau skęsta liepsnose. Kai tik laužas pradeda rusenanti, liepsna pakurstoma naujais kruvinais teroro aktais ES Vakaruose. Kaskart jie nusineša vis daugiau ir daugiau niekuo dėtų Europos Sąjungos piliečių ir jų vaikų gyvybių. ES lyg ir nekariauja, bet karo veiksmai vyksta jos teritorijoje – Prancūzijoje, dabar Vokietijoje. Aukų artimieji pratinami prie tradiciniais tampančių valdžios […]
Skaityti toliau →  Galvodamas, ką pasakyti šią dieną, prisiminiau ne tik jau mus palikusius bendražygius, bet ir visus tuos, kurie dažnai klausia: „Kodėl taip įspūdingai pradėtas žygis šiandien neretai verčia nusivilti ir nuleisti rankas?“. Atsakymų į šį klausimą yra ieškoma, nors dažnai jų nerandama.
Skaityti: Sąjūdžio pamoka: sunku būti Tauta  Kai tokie paukštyčiai – kurtiniai – rengiasi tuoktis, jie taip burbuliuoja, kad negirdi šūvių, kai čia pat brakonieriaujantis medžiotojas pyškina jų nuotakas.
Labai panašų reiškinį stebime Seime, vyriausybėje, teismuose, vietos savivaldybėse bei jiems atskaitingose institucijose, kai partijos pradeda rengtis rinkimams. O jau audringų rinkiminių kampanijų metu, nelygu vagys per ilgas šventines dienas, brakonieriai, savi ir iš svetur, paniekinę visus įstatymus, gali pačią valstybę iš panosės pagrobti. Reikia pastebėti, kad ir visuomenė ne savo valia įtraukiama ne tik į paukštyčių burbuliavimo klausymą, bet ir į patį burbuliavimą. Antai, dar rinkiminei kampanijai neprasidėjus, po Lietuvą jau keliauja piršliai melagiai ir kviesliai, o per jų apžavus ir visuomenė nebeatkreipia dėmesio nei į kraustomas savo kišenes (dažniausiai per skubotai priimamus įstatymus), nei į kitas tykančias grėsmes, nebesitelkia priešintis – mitinguoti, piketuoti. Daugiau: Kai partijos dėl reitingų kariauja, Seimas brakonieriauja |
Žodžiai apie Tėvynę
Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA. Many jo niekas nenutildys. Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa, Ir naujo atgimimo viltys. 1979 metų spalis Romualdas Ozolas 
Archyvas
September 2016
Kategorijos
|
RSS Feed