Prieš kelerius metus Bernardinai.lt publikavo kelionės į giminės tremties vietas dienoraštį. Anuose tekstuose tik trumpai užsiminiau apie tai, kad minima kelionė įvyko dėl „nesutarimų“ su Tėvu. Kai grįždavau namo, Žemaitijon, mudu nuolat nesutardavom dėl jo teiginio, kad „ten žmonės gyvena skurdžiai, bet yra labai geri, ir mums reikia iš jų mokytis“. Kitas jo teiginys buvo, jog „mes, lietuviai, ten ruskeliams parodėme, kaip reikia dirbti ir net buvo planų dar kartą mus išbuožinti“
Kai nusprendžiau pažiūrėti Lietuvos kultūros ministerijos remtą juostą „Ekskursantė“, nesitikėjau, kad vienas santykių su tėvu epizodas iškils taip aiškiai ir nedviprasmiškai. Tad nuo jo ir pradėsiu...
Prieš kelerius metus Bernardinai.lt publikavo kelionės į giminės tremties vietas dienoraštį. Anuose tekstuose tik trumpai užsiminiau apie tai, kad minima kelionė įvyko dėl „nesutarimų“ su Tėvu. Kai grįždavau namo, Žemaitijon, mudu nuolat nesutardavom dėl jo teiginio, kad „ten žmonės gyvena skurdžiai, bet yra labai geri, ir mums reikia iš jų mokytis“. Kitas jo teiginys buvo, jog „mes, lietuviai, ten ruskeliams parodėme, kaip reikia dirbti ir net buvo planų dar kartą mus išbuožinti“
0 Comments
Pokaris Lietuvoje – tragiškas netekčių ir pasirinkimų metas, atvėręs ne tik kolaboravimo su okupantais galimybę, bet ir herojišką savęs atsižadėjimą dėl Tiesos ir Laisvės. Šiandien sunku įsivaizduoti tas kasdienes aplinkybes, kuriomis vyko konkretaus žmogaus apsisprendimo dilema – pasiduoti ar priešintis, nes likti nuošaly buvo tiesiog neįmanoma… Nors partizaninis pasipriešinimas po devynerių metų (1944–1953) įnirtingų kovų ginklu bei spausdintu žodžiu, neįtikėtinų žygdarbių, tragiškų išdavysčių, slapstymosi bunkeriuose bei nuožmios medžioklės buvo sunaikintas, tačiau šios istorijos nesunyko, bet sudaigino laisvės ilgesio daigus ir kitoms kartoms. Rimtis. Jaudulys. Graudulys.Ašara. Nuostaba. Seniai po lietuviško filmo premjeros teko išeiti iš salės su tokiomis emocijomis. Seniai buvo taip, kad nesinorėtų spjaudytis, bambėti, priekaištauti. Gailėtis, kad ir vėl Kultūros ministerijos drebinte išdrebinti pinigai buvo įšaldyti į kūrinį, kuris svarbus tik jo kūrėjams ir grupelei su tuo susijusių žmonių. Ieškoti priežasčių, kodėl lietuvių aktoriai nekuria vaidmenų, bet vaidina. Stebėtis, kodėl tai matydami režisieriai nereikalauja nevykusių scenų pakartoti šimtąjį ir dar šimtas pirmąjį kartą. Ir dar daug kitų „kodėl?”. Tremties skausmas ir tragiški likimai amžiams paliks pėdsaką mūsų istorijoje… Istorijoje, kurios nevalia užmiršti. Lediniuose Intos ir Abezės lageriuose užgeso tūkstančių nekaltų žmonių gyvybės… Apie tremtį ir išgyvenimą atšiauriomis gyvenimo sąlygomis kalbamės su 1947–1956 m. Abezės lageryje kalėjusiu monsinjoru Alfonsu Svarinsku. |
Žodžiai apie Tėvynę
Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA. Many jo niekas nenutildys. Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa, Ir naujo atgimimo viltys. 1979 metų spalis Romualdas Ozolas Archyvas
January 2024
KategorijosPuslapį administruoja Leontina Telksnienė
|