Vienuolikmetė A.Marčenkaitė Rimtis. Jaudulys. Graudulys.Ašara. Nuostaba.
Seniai po lietuviško filmo premjeros teko išeiti iš salės su tokiomis emocijomis.
Seniai buvo taip, kad nesinorėtų spjaudytis, bambėti, priekaištauti. Gailėtis, kad ir vėl Kultūros ministerijos drebinte išdrebinti pinigai buvo įšaldyti į kūrinį, kuris svarbus tik jo kūrėjams ir grupelei su tuo susijusių žmonių. Ieškoti priežasčių, kodėl lietuvių aktoriai nekuria vaidmenų, bet vaidina. Stebėtis, kodėl tai matydami režisieriai nereikalauja nevykusių scenų pakartoti šimtąjį ir dar šimtas pirmąjį kartą. Ir dar daug kitų „kodėl?”.
Seniai po lietuviško filmo premjeros teko išeiti iš salės su tokiomis emocijomis.
Seniai buvo taip, kad nesinorėtų spjaudytis, bambėti, priekaištauti. Gailėtis, kad ir vėl Kultūros ministerijos drebinte išdrebinti pinigai buvo įšaldyti į kūrinį, kuris svarbus tik jo kūrėjams ir grupelei su tuo susijusių žmonių. Ieškoti priežasčių, kodėl lietuvių aktoriai nekuria vaidmenų, bet vaidina. Stebėtis, kodėl tai matydami režisieriai nereikalauja nevykusių scenų pakartoti šimtąjį ir dar šimtas pirmąjį kartą. Ir dar daug kitų „kodėl?”.
Seniai lietuviškame kine nebuvo ir tokio žmogiško filmo. Istorijos, kuri ne tik sudomintų, bet ir sujaudintų. Įtaigaus epizodo, kuris išridentų lietuviško kino šulinyje uždžiūvusią ašarą.
Įžanga su daugybe „kodėl?” skirta režisieriaus Audriaus Juzėno filmui „Ekskursantė”, prieš savaitę tyliai atskridusiam į lietuviško kino padangę. Filmui, sukurtam pagal tikrą 11-metės tremtinės istoriją. Jausmingam kino kūriniui, kurį galima vertinti prieštaringai.
Su tais, kurie vis dar negali apie skaudžius praeities įvykius kalbėti be pykčio ir nuoskaudos, ginčytis sunku. Kone kiekvienos lietuvių šeimos istorijoje neišdildomai įrėžtas žodis „tremtis”. Tad ar gali būti geri tie, kurie tarnavo blogiui, aklai pakluso įsakymams ir vykdė nusikaltimus žmonijai?
Atskriejo atgarsių, kad rusai verkė žiūrėdami filmą apie mergaitę, kuri sugebėjo įveikti 5000 kilometrų ir grįžti į Lietuvą iš tolimo Altajaus krašto, kur pokario metais gyvuliniais vagonais buvo vežami tremtiniai. Verkė ne dėl to, kad juos sukrėtė filmas apie mūsų tautos tragediją.
Premjerą Rusijoje matęs režisierius A.Juzėnas pasakojo, kad rusai šią mažos mergaitės istoriją priėmė ir kaip savo tautos istoriją, be išankstinio nusistatymo apie žmones vienoje ar kitoje pusėje. Tad ašaros ir vienoje, ir kitoje pusėje riedėjo dėl tų pačių amžinųjų vertybių – meilės, gerumo, pasiaukojimo ir paprasčiausio žmogiškumo.
Ne vieną ašarą braukiau ir ne tik dėl šių didingų dalykų. Jaudino nuostabi jaunosios aktorės 11-metės Anastasijos Marčenkaitės, kuri pradėjo filmuotis būdama tokio pat amžiaus kaip ir jos herojė Marija (Sibiro platybėse virtusi Maša), vaidyba. Anastasijai dabar keturiolika.
Atsiliepusi į filmo kūrėjų kvietimą filmuotis mergaičiukė pareiškė savo mamai, kad nori kurti šį vaidmenį. Pasirinkęs jaunąją savanorę režisierius nesuklydo – Lietuva seniai turėjo tokią gerą aktorę. Tikros emocijos, akyse įskaitomi nepasakyti žodžiai, skausmas, kančia ir ašaros – visa tai tikra ir nuoširdu.
„Kaip ji tai padarė, aš nežinau”, – sako ir pats režisierius, atradęs naują talentą (jei šiuo televizijose pavalkiotu žodžiu galima apibūdinti A.Marčenkaitę).
Įžanga su daugybe „kodėl?” skirta režisieriaus Audriaus Juzėno filmui „Ekskursantė”, prieš savaitę tyliai atskridusiam į lietuviško kino padangę. Filmui, sukurtam pagal tikrą 11-metės tremtinės istoriją. Jausmingam kino kūriniui, kurį galima vertinti prieštaringai.
Su tais, kurie vis dar negali apie skaudžius praeities įvykius kalbėti be pykčio ir nuoskaudos, ginčytis sunku. Kone kiekvienos lietuvių šeimos istorijoje neišdildomai įrėžtas žodis „tremtis”. Tad ar gali būti geri tie, kurie tarnavo blogiui, aklai pakluso įsakymams ir vykdė nusikaltimus žmonijai?
Atskriejo atgarsių, kad rusai verkė žiūrėdami filmą apie mergaitę, kuri sugebėjo įveikti 5000 kilometrų ir grįžti į Lietuvą iš tolimo Altajaus krašto, kur pokario metais gyvuliniais vagonais buvo vežami tremtiniai. Verkė ne dėl to, kad juos sukrėtė filmas apie mūsų tautos tragediją.
Premjerą Rusijoje matęs režisierius A.Juzėnas pasakojo, kad rusai šią mažos mergaitės istoriją priėmė ir kaip savo tautos istoriją, be išankstinio nusistatymo apie žmones vienoje ar kitoje pusėje. Tad ašaros ir vienoje, ir kitoje pusėje riedėjo dėl tų pačių amžinųjų vertybių – meilės, gerumo, pasiaukojimo ir paprasčiausio žmogiškumo.
Ne vieną ašarą braukiau ir ne tik dėl šių didingų dalykų. Jaudino nuostabi jaunosios aktorės 11-metės Anastasijos Marčenkaitės, kuri pradėjo filmuotis būdama tokio pat amžiaus kaip ir jos herojė Marija (Sibiro platybėse virtusi Maša), vaidyba. Anastasijai dabar keturiolika.
Atsiliepusi į filmo kūrėjų kvietimą filmuotis mergaičiukė pareiškė savo mamai, kad nori kurti šį vaidmenį. Pasirinkęs jaunąją savanorę režisierius nesuklydo – Lietuva seniai turėjo tokią gerą aktorę. Tikros emocijos, akyse įskaitomi nepasakyti žodžiai, skausmas, kančia ir ašaros – visa tai tikra ir nuoširdu.
„Kaip ji tai padarė, aš nežinau”, – sako ir pats režisierius, atradęs naują talentą (jei šiuo televizijose pavalkiotu žodžiu galima apibūdinti A.Marčenkaitę).
RSS Feed
