B. Matelis: Sausio įvykius prisimenu kaip romantišką kovą už savo valstybę
2017 sausio 12 d.
2017 sausio 12 d.
Neseniai vienas iš Danijos atvykęs užsienietis pasakė: „Jums dabar gal ir trūksta materialinių dalykų, nepriteklius užgožia kai kurias vertybes, bet lietuviai dar turi žmonių kartą, kovojusią už savo šalies laisvę. Toji karta dar gyva ir jums yra kuo didžiuotis.“
Skaityti daugiau: Sausio įvykius prisimenu kaip romantišką kovą už ...
Skaityti daugiau: Sausio įvykius prisimenu kaip romantišką kovą už ...
Karinės okupacijos pabaiga
2016 09 06
2016 09 06
Rugpjūčio 31-ąją Lietuva minėjo Laisvės dieną, tai yra dieną, kai 1993 metais, praėjus daugiau nei pusei šimtmečio po aneksijos, iš mūsų šalies išvyko paskutiniai svetimos kariuomenės daliniai. Kelias iki to nebuvo lengvas.
Plačiau
Plačiau
Kova, kurioje pynėsi tragedija, ryžtas ir humoras (nuotraukos)
2016 01 13
Kiekvienais metais, artėjant Sausio 13-osios įvykių minėjimui, sulaukiu raginimo prisiminti tas dienas. Dabar gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio, kuris padėtų tiksliau atkurti 25 metų senumo įvykius. Bet kai kas įstrigo visam gyvenimui. Nemažai kartu buvusių gynėjų jau mirę, jie nespėjo papasakoti, ką jautė ir ką išgyveno. Todėl jaučiu pareigą užpildyti šią spragą. plačiau»
Panevėžiui istorijos grandinėje - išskirtinė vieta
Lemtingų sausio įvykių metraštis byloja, kad Panevėžiui istorijos grandinėje tenka išskirtinė vieta: pirmąja Laisvės gynėjų dienos auka tapo panevėžietis Jonas Žiaunys – okupantų tankas sausio 11-ąją tyčia rėžėsi į žaislus vežantį jo vairuojamą sunkvežimį.
1991-ųjų sausis persunktas kankinamos nežinios. To meto liudininkai pasakoja, jog grėsmės pojūtis tvyrojo net ore. Tačiau vargu ar eiliniai žmonės galėjo patikėti, kad okupantai ims traiškytis beginklius žmones. Simboliška, kad pirmąja jų auka tapo žaislus iš Vilniaus į Panevėžį sunkvežimiu vežęs panevėžietis Jonas Žiaunys. Lemtingą dieną iš Panevėžio į sostinę vairuotojas atvežė cukraus krovinį. Namo turėjo parvežti keturis konteinerius žaislų. Per 50 metų nepatyrusiam avarijų vairuotojui tąkart kelią pastojo tankai.
Kaip vėliau nustatė sausio įvykių metraštininkai, sausio 11-ąją, lygiai pusiaudienį, Žalgirio ir Rinktinės gatvių sankryžoje įvyko avarija – automobilis kliudė pėsčiąjį. Dėl to buvo sustabdytas eismas, vėliau jį reguliuoti ėmėsi Žalgirio-Kalvarijų gatvių atsistojęs policininkas. Jo nurodymui sustoti pakluso ir su žaislų kroviniu važiavęs J.Žiaunys.
Pasak, jau mirusio J.Žiaunio dukters Alinos Žiaunytės-Grigelienės, tėtis pasakojęs matęs iš priekio artėjančius tankus, kaip po jų vikšrais eižėjo asfaltas. Kažkodėl prisiminęs nepravažiuojamas Baltarusijos gatves. Užplūstas atsiminimų staiga atsitokėjęs J.Žiaunys išvydo, kad pirmasis tankas ne tik nekreipia dėmesio į eismą reguliuojančio policininko komandas, bet pašėlusiu greičiu važiuoja tiesiai ant pareigūno.
Laimei, vyrukas spėjo atšokti. Antrasis tankas metėsi ant šaligatvio, kur stovėjo žmonės, bet, matyt, tai buvo tik tankisto noras „papokštauti“, nes, kaip vėliau paaiškėjo, niekas nenukentėjo. Trečiasis kolonos tankas pasuko tiesiai į J.Žiaunio sunkvežimį, sustojusį gatvės vidury. Vėliau J.Žiaunys artimiesiems pasakos prieš prarasdamas sąmonę dar spėjęs sukuždėti „amžinatilsį“ ir persižegnoti. Sumaitoję automobilį ir žaislus jame tankai nė nestabtelėję Vilniaus gatvėmis lėkė tolyn, link Spaudos rūmų ir televizijos bokšto.
Keturi vyrai su laužtuvais pusantros valandos panevėžietį vadavo iš suknežintos kabinos. Iš geležinio konteinerio, perdurto tanko vamzdžio, išsibarstė žaislai.
A.Žiaunytė-Grigelienė pasakoja tądien instinktyviai jutusi nelaimę. Kokia lemtis ištiko tėtį, tuomet 26-erių mergina sužinojo, kai baigusi pamokas pradinukams, grįžo namo į bendrabutį.
„Nebuvo jokios informacijos, į kurią ligoninę nuvežė tėtį. Kojos pačios nunešė į Šv. Jokūbo ligoninę. Tuoj pat į palatą pas tėtį gydytojai įnešė „Šilelį“ – transliavo medžiagą iš įvykio vietos. Neužilgo į palatą įvežė žiauriai sumuštą vaikiną. Rodos, jo kūne nebuvo likę sveikos vietos. Jis – filmo „Tadas Blinda“ režisieriaus Balio Bratkausko sūnus. Vėliau atvežė vyrą nuo Trakų kelio, iš susidūrimo su karinėmis mašinomis vietos. Šis greit mirė“, – pamena A.Grigelienė.
Tačiau, anot jos, pirmoji diena ligoninėje praėjo dar gana ramiai. Tikras pragaras prasidėjo sausio 12-osios vakarą. Pasak įvykių liudininkės, į ligoninę vieną po kito pradėjo vežti kruvinus sužeistuosius, jiems nebeužteko nė palatų, nė medikamentų. Žmones guldė tiesiog koridoriuose. Tą naktį ligoninėje mirė Loreta Asanavičiūtė, jos draugė liko gyventi be kojos.
„Vežė sužeistuosius nuo Spaudos rūmų, nuo Televizijos bokšto. Su humanitarine pagalba iš Lenkijos atvyko dvi sunkiasvorės mašinos. Ligoninėje sklido kalbos, kad tankai gali šturmuoti ir juos“, – pasakojo A.Žiaunytė-Grigelienė.
Anot sužeistojo dukters, medikai ir pacientai baiminosi, kad okupantai gali pulti ir gydymo įstaigą. Buvo slepiami ligonių sąrašai, asmens dokumentai.
„Teko matyti, pro ligoninę sėlinant tanką nuo Lukiškių aikštės palei Nerį gatve link Žaliojo tilto į Kalvarijų gatvę. Jis taikėsi į stovėjusiuosius autobusų stotelėje, kurie grįžo aplankę ligoninėje sužeistuosius. Tai buvo ta diena, kai tauta ruošėsi laidoti žuvusiuosius“, – kraują stingdantys vaizdai vis dar persekioja A.Žiaunytę-Grigelienę.
Jos tėčiui medikai žadėjo mažiausiai 3-5 mėnesius lovoje. Vyras pakilo jau po mėnesio. Bendradarbių vairuotojų lydimas sugrįžo į Panevėžį.
Per tą laiką, sukrėsta 1991-ųjų įvykių iš gyvenimo pasitraukė J.Žiaunio dukra, 2009 m.amžinybė pasišaukė ir jį patį. Neužilgo po J.Žiaunio mirties, dar spėjusi išleisti eilėraščių knygą „Teisingi žodžiai“, paskui vyrą išėjo ir žmona.
Artimiesiems netekties žaizdos dar negyja. Skausmas paaštrėja sausį. A.Žiaunytei-Grigelienei iki šiol nėra lengva net iki televizijos bokšto nuvažiuoti pastovėti.
„Visiškai teisūs tie, kurie tvirtina, kad Laisvė nėra nei chaosas, nei anarchija, nei savivalė, o protingas bei išmintingas pasirinkimas, pagrįstas žinojimu ir supratimu, kas dorovinga, o kas – ne. Laisvės, kaip ir teisingumas, ir taika, yra vienas didžiausių žmonijos idealų“, – pažymi A.Žiaunytė-Grigelienė.
Tačiau, anot jos, rūpestis kitu Lietuvoje taps pilnavertis, kai žmogus savo tėvynėje jausis saugus, o tautos balsas – girdimas.
Inga Kontrimavičiūtė
2011 01 13
1991-ųjų sausis persunktas kankinamos nežinios. To meto liudininkai pasakoja, jog grėsmės pojūtis tvyrojo net ore. Tačiau vargu ar eiliniai žmonės galėjo patikėti, kad okupantai ims traiškytis beginklius žmones. Simboliška, kad pirmąja jų auka tapo žaislus iš Vilniaus į Panevėžį sunkvežimiu vežęs panevėžietis Jonas Žiaunys. Lemtingą dieną iš Panevėžio į sostinę vairuotojas atvežė cukraus krovinį. Namo turėjo parvežti keturis konteinerius žaislų. Per 50 metų nepatyrusiam avarijų vairuotojui tąkart kelią pastojo tankai.
Kaip vėliau nustatė sausio įvykių metraštininkai, sausio 11-ąją, lygiai pusiaudienį, Žalgirio ir Rinktinės gatvių sankryžoje įvyko avarija – automobilis kliudė pėsčiąjį. Dėl to buvo sustabdytas eismas, vėliau jį reguliuoti ėmėsi Žalgirio-Kalvarijų gatvių atsistojęs policininkas. Jo nurodymui sustoti pakluso ir su žaislų kroviniu važiavęs J.Žiaunys.
Pasak, jau mirusio J.Žiaunio dukters Alinos Žiaunytės-Grigelienės, tėtis pasakojęs matęs iš priekio artėjančius tankus, kaip po jų vikšrais eižėjo asfaltas. Kažkodėl prisiminęs nepravažiuojamas Baltarusijos gatves. Užplūstas atsiminimų staiga atsitokėjęs J.Žiaunys išvydo, kad pirmasis tankas ne tik nekreipia dėmesio į eismą reguliuojančio policininko komandas, bet pašėlusiu greičiu važiuoja tiesiai ant pareigūno.
Laimei, vyrukas spėjo atšokti. Antrasis tankas metėsi ant šaligatvio, kur stovėjo žmonės, bet, matyt, tai buvo tik tankisto noras „papokštauti“, nes, kaip vėliau paaiškėjo, niekas nenukentėjo. Trečiasis kolonos tankas pasuko tiesiai į J.Žiaunio sunkvežimį, sustojusį gatvės vidury. Vėliau J.Žiaunys artimiesiems pasakos prieš prarasdamas sąmonę dar spėjęs sukuždėti „amžinatilsį“ ir persižegnoti. Sumaitoję automobilį ir žaislus jame tankai nė nestabtelėję Vilniaus gatvėmis lėkė tolyn, link Spaudos rūmų ir televizijos bokšto.
Keturi vyrai su laužtuvais pusantros valandos panevėžietį vadavo iš suknežintos kabinos. Iš geležinio konteinerio, perdurto tanko vamzdžio, išsibarstė žaislai.
A.Žiaunytė-Grigelienė pasakoja tądien instinktyviai jutusi nelaimę. Kokia lemtis ištiko tėtį, tuomet 26-erių mergina sužinojo, kai baigusi pamokas pradinukams, grįžo namo į bendrabutį.
„Nebuvo jokios informacijos, į kurią ligoninę nuvežė tėtį. Kojos pačios nunešė į Šv. Jokūbo ligoninę. Tuoj pat į palatą pas tėtį gydytojai įnešė „Šilelį“ – transliavo medžiagą iš įvykio vietos. Neužilgo į palatą įvežė žiauriai sumuštą vaikiną. Rodos, jo kūne nebuvo likę sveikos vietos. Jis – filmo „Tadas Blinda“ režisieriaus Balio Bratkausko sūnus. Vėliau atvežė vyrą nuo Trakų kelio, iš susidūrimo su karinėmis mašinomis vietos. Šis greit mirė“, – pamena A.Grigelienė.
Tačiau, anot jos, pirmoji diena ligoninėje praėjo dar gana ramiai. Tikras pragaras prasidėjo sausio 12-osios vakarą. Pasak įvykių liudininkės, į ligoninę vieną po kito pradėjo vežti kruvinus sužeistuosius, jiems nebeužteko nė palatų, nė medikamentų. Žmones guldė tiesiog koridoriuose. Tą naktį ligoninėje mirė Loreta Asanavičiūtė, jos draugė liko gyventi be kojos.
„Vežė sužeistuosius nuo Spaudos rūmų, nuo Televizijos bokšto. Su humanitarine pagalba iš Lenkijos atvyko dvi sunkiasvorės mašinos. Ligoninėje sklido kalbos, kad tankai gali šturmuoti ir juos“, – pasakojo A.Žiaunytė-Grigelienė.
Anot sužeistojo dukters, medikai ir pacientai baiminosi, kad okupantai gali pulti ir gydymo įstaigą. Buvo slepiami ligonių sąrašai, asmens dokumentai.
„Teko matyti, pro ligoninę sėlinant tanką nuo Lukiškių aikštės palei Nerį gatve link Žaliojo tilto į Kalvarijų gatvę. Jis taikėsi į stovėjusiuosius autobusų stotelėje, kurie grįžo aplankę ligoninėje sužeistuosius. Tai buvo ta diena, kai tauta ruošėsi laidoti žuvusiuosius“, – kraują stingdantys vaizdai vis dar persekioja A.Žiaunytę-Grigelienę.
Jos tėčiui medikai žadėjo mažiausiai 3-5 mėnesius lovoje. Vyras pakilo jau po mėnesio. Bendradarbių vairuotojų lydimas sugrįžo į Panevėžį.
Per tą laiką, sukrėsta 1991-ųjų įvykių iš gyvenimo pasitraukė J.Žiaunio dukra, 2009 m.amžinybė pasišaukė ir jį patį. Neužilgo po J.Žiaunio mirties, dar spėjusi išleisti eilėraščių knygą „Teisingi žodžiai“, paskui vyrą išėjo ir žmona.
Artimiesiems netekties žaizdos dar negyja. Skausmas paaštrėja sausį. A.Žiaunytei-Grigelienei iki šiol nėra lengva net iki televizijos bokšto nuvažiuoti pastovėti.
„Visiškai teisūs tie, kurie tvirtina, kad Laisvė nėra nei chaosas, nei anarchija, nei savivalė, o protingas bei išmintingas pasirinkimas, pagrįstas žinojimu ir supratimu, kas dorovinga, o kas – ne. Laisvės, kaip ir teisingumas, ir taika, yra vienas didžiausių žmonijos idealų“, – pažymi A.Žiaunytė-Grigelienė.
Tačiau, anot jos, rūpestis kitu Lietuvoje taps pilnavertis, kai žmogus savo tėvynėje jausis saugus, o tautos balsas – girdimas.
Inga Kontrimavičiūtė
2011 01 13
Miesto laikraštyje – ideologijų kova
Nepriklausomybės priešaušris ir pirmieji mėnesiai paskelbus Nepriklausomybę pakeitė miesto laikraštį – jis išlaisvėjo, atsirado kitų temų.
Dabar būtų sunku įsivaizduoti tokią situaciją, tačiau buvo laikas, kai greta žinių apie Sąjūdį, tremtinius „Panevėžio balso“ – anuomet dar „Panevėžio tiesos“ – puslapiuose buvo spausdinami pranešimai apie sovietines šventes, ideologiniai straipsniai. Tačiau labai greitai viskas pasikeitė: jau 1990 metais, be svarbiausių miesto reikalų, laikraštis kaskart vis daugiau dėmesio skyrė Nepriklausomybės atkūrimo problemoms ir, žinoma, dabar jau primirštai ekonominei blokadai.
Prieštaringi metai
1988 metų laikraščiuose jau ryškus spaudos vadavimasis iš sovietinės sistemos, todėl vartant to laikmečio „Panevėžio tiesą“ galima išvysti, kaip kartais tame pačiame puslapyje tilpo ir žinutės apie artėjantį paradą, ir straipsniai apie stalinizmo aukas, Sąjūdį, kovą už Nepriklausomybę.
Pavyzdžiui, 1988-ųjų lapkritį spausdintas straipsnis apie Panevėžio ligoninės kiemelyje atstatytą paminklą 1941 metais besitraukiančių sovietinių okupantų nukankintiems medikams atminti. O po juo – kvietimas į spalio revoliucijos 71-ųjų metinių minėjimą, o šalia – informacija apie Sąjūdį.
Net nuostabu, kaip sparčiai to meto spauda metėsi sovietinės ideologijos pančius. Atrodo, kad vieną dieną laikraštyje tiesiog ėmė ir atsirado straipsniai apie bažnyčias, religines šventes. Aprašytas kardinolo Vincento Sladkevičiaus vizitas Panevėžyje.
1988-aisiais mieste įvyko ir vienas pirmųjų didelių mitingų – artėjančios Nepriklausomybės pranašų. Per mitingą aptarta nemažai svarbių klausimų, tylos minute pagerbtos visos stalinistinės diktatūros ir savivalės aukos.
„Atsiminkime šią datą: 1988-ųjų rugsėjo 11-oji. Tą dieną miesto centriniame stadione susirinko apie 30 tūkstančių panevėžiečių. Tą dieną pirmą kartą po ilgų dešimtmečių pertraukos mieste prie Nevėžio taip gausiai plaikstėsi tautinės vėliavos, plačiai skambėjo „Lietuva brangi“, „Tautinė giesmė“, – rašyta „Panevėžio tiesoje“.
Tiesa, tų metų laikraštyje nemažai vietos skirta ir vienai skaudžiausių stichinių nelaimių istorijoje – galingam žemės drebėjimui Armėnijoje.
Labiausiai Spitaką palietęs žemės drebėjimas visiškai sugriovė miestą ir kone 60 kaimų, buvo apgriauti keli kiti miestai ir dar apie 400 gyvenviečių. Gamtos katastrofos pasekmės buvo baisios: žuvo 25 000 žmonių, dar kone 20 000 buvo sužalota, daug neteko pastogės.
„Buvo gruodžio 8 dienos ankstus rytas, 19 valandų po žemės drebėjimo. Kada nuskridau į Jerevaną, dar nieko apie tai nežinojau. Bet sėdėdamas lėktuve mačiau, kad kažkas atsitiko baisaus Jerevane. Lėktuvai, malūnsparniai kilo ir leidosi. Prie jų skubėjo greitosios pagalbos automobiliai su įjungtais šviesos signalais. Tomis akimirkomis maniau, kad karas. Ir tik tada, kai kojomis paliečiau aerouosto asfaltą, kai susitikau su žmonėmis, sužinojau apie baisią nelaimę“, – Panevėžio laikraštyje spausdinti žmogaus, viešėjusio tuo metu Armėnijoje, įspūdžiai.
„Jerevano gatvėse daug laikrodžių, bet visų rodyklės buvo sustojusios ties 11.41 val. vietos laiku“, – buvo rašoma.
Panevėžiečiai parėmė armėnus daiktais, pinigais, suteikė kitokios pagalbos.
Daugiau viešumo
1989 metai spaudoje taip pat prieštaringi. Stebina straipsnių apie religines šventes gausa, žinutė apie minėtą Gedulo ir vilties dieną. Ypač reikšmingas dabar atrodo kvietimas žmonėms dalyvauti Baltijos kelyje. Tačiau tuose pačiuose laikraščių numeriuose nemažai rašyta ir apie partijos sprendimus.
Kita vertus, tai jau buvo metas, kai žurnalistai, nebijodami atsidurti kalėjime ar būti kitaip nubausti, galėjo laisviau kritikuoti partinius funkcionierius.
Vis didėjantis viešumas palietė ir policiją.
„Pertvarka ir viešumas, atėję į kasdieninį mūsų gyvenimą, jau seniai palietė ir vidaus reikalų organus. Vis dažniau visuomenę pasiekia duomenys, kurie prieš metus buvo laikomi slaptuose segtuvuose“, – rašyta 1989-aisiais.
Du kartus per mėnesį „Panevėžio tiesoje“ buvo publikuojama informacija apie registruotus ir išaiškintus nusikaltimus. Žmonės kviesti į tuometę miliciją pasikalbėti apie kylančias bėdas.
O mieste būta ir kitokių, tiesa, ne mažiau reikšmingų permainų. Tais metais Panevėžio aikštės gavo naujus pavadinimus: Lenino aikštė vėl tapo Laisvės, Komjaunimo – Nepriklausomybės, Keturių komunarų – Savanorių aikšte. V. Andrijanovo gatvė pervadinta į Krekenavos, o J. Gagarino gatvė tapo Ukmergės gatve.
Tai buvo paskutiniai metai prieš atgaunant Nepriklausomybę, kai ranka pasiekiamos laisvės pojūtis tvyrojo ore, smelkėsi į laikraščių puslapius. Žinoma, paskutiniai žingsniai tame kelyje nebuvo lengvi.
Nors spaudoje ir anksčiau pasirodydavo žinių apie galimas provokacijas, tačiau perspėjimų gyventojams joms nepasiduoti kaip niekada gausu 1990 metų „Panevėžio tiesos“ numeriuose.
„Mieste pasirodė karinio komisaro F. Andreikovičiaus pasirašytas laiškas, kuriuo kreipiamasi į kareivių, savavališkai pasitraukusių iš karinės tarnybos, tėvus. Jame šie jaunuoliai raginami skubiai prisistatyti į Karinį komisariatą. Neprisistačius jiems grasinama areštu ir kariniu tribunolu. Be to, mieste pasirodė kareiviai“, – rašyta tuomet.
Gyventojams priminta, kad šie veiksmai yra neteisėti, todėl nereikia sudaryti sąlygų provokacijai.
Panevėžio įmonės, įstaigos ir organizacijoms privalėjo griežtai laikytis Krašto apsaugos departamento nurodymo kariniams komisariatams neperduoti jokių dokumentų, susijusių su šaukiamojo amžiaus jaunuoliais, ir išvis neteikti jokių duomenų.
Vėl nepriklausomi
1990-ųjų kovo mėnuo „Panevėžio tiesos“ darbuotojams ir skaitytojams buvo vienas įsimintiniausių: laikraštis išspausdino Aukščiausios Tarybos aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Jame buvo rašoma, kad „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Spausdinamas ir įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo Pagrindinio įstatymo“ bei deklaracija dėl Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatų įgaliojimų. Aukščiausioji Taryba posėdžiavo ir priėmė svarbiausius nutarimus, turėjusius įtakos tolesniam gyvenimui.
„Gyvenimas eina sava vaga, o nepriklausomos Lietuvos laivas ieško kelio į atvirus vandenis. Mes visi juo plaukiame ir tikime, kad kapitonas – mūsų parlamentas, atsižvelgdamas į keleivių bei komandos nuomones, saugiai išves mus pro visus povandeninius rifus“, – rašyta iškart po Nepriklausomybės susigrąžinimo.
Suprantama, ne tik džiaugsmo, jaudulio, bet ir nerimo tais laikais buvo daug.
„TSRS vyriausybė nepripažįsta demokratišku būdu išrinkto parlamento nutarimų, ypač jo akto dėl nepriklausomybės atstatymo. Pagal Maskvos skubotai priimtą nutarimą, tai galima padaryti tik referendumo keliu“, – praėjus porai savaičių po Nepriklausomybės atkūrimo, visoje šalyje buvo juntama įtampa.
Visai netrukus viena iš karščiausių vietų visoje Lietuvoje tapo paštas.
„Jau ne šimtai, o tūkstančiai telegramų plaukia į Maskvą, atsakydamos į TSRS prezidento M. Gorbačiovo kreipimąsi“, – 1990 metų pavasarį rašė paskutinius mėnesius tokį pavadinimą turinti „Panevėžio tiesa“.
Kai kurie mūsų miesto ryšių skyriai dirbo pernakt, kad panevėžiečių valia kuo greičiau pasiektų Maskvą – jiems buvo svarbu išreikšti pritarimą Kovo 11-osios sprendimams. „Tai ir yra mūsų referendumas“, – toks buvo panevėžiečių atsakymas Maskvai.
Balandį mieste įvyko dar vienas mitingas, skirtas Aukščiausiosios Tarybos sprendimams pritarti. Juo parodyta, kad „Nepriklausomybės Akto paskelbimas nebuvo kurios nors politinės jėgos užgaida, viskas atitiko daugumos Lietuvos piliečių valią“.
„Per TSRS televiziją ir iš TSKP platformininkų lūpų sklinda šauksmai apie pavojų TSRS gyventojams, virš miestų skraido kariniai lėktuvai, gatvėse žlega tankai. Visa tai bandoma teisinti manevrais, būtinumu saugoti pramonės objektus, Ignalinos atominę elektrinę (tartum kas į juos kėsintųsi), TSRS valstybinę sieną (lyg kas masiškai veržtųsi į Lenkiją). Įsakymai dėl medžioklinių šautuvų, užsienio piliečių atvykimo ir išvykimo iš Respublikos neatlaiko jokios kritikos. Visų šių provokacijų tikslas aiškus – destabilizuoti padėtį Respublikoje, sukelti neramumus“, – apibūdinama to meto situacija.
Atsisveikinimas su Leninu
Daugiau dėmesio spaudoje skirta ir religiniams klausimams. Juolab kad 1990-aisiais Panevėžio tikinčiuosius vėl pakvietė Švenčiausios Trejybės bažnyčia. 1973–1989 metais buvusioje šventovėje veikė miesto parodų salė, bet jau po metų vėl suskambo bažnyčios vargonai ir pradėtos aukoti šv. Mišios.
Gana plačiai laikraštyje aprašytas blaivybės kryžiaus kelias per Panevėžį. Iš Vilniaus arkikatedros išneštas, vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės kryžius buvo nešamas į Kryžių kalną. Aukštaitijos sostinę jis pasiekė per Raguvą. Mieste kryžius pabuvo visose bažnyčiose, paskui buvo išlydėtas į Smilgius.
Laikraščio puslapiuose (laikraštis tų metų liepą iš „Panevėžio tiesos“ vėl tapo „Panevėžio balsu“) gausėjo rašinių apie savanorius, tremtinius, stalinizmo aukas, organizuotos kelionės tremtinių palaikams iš Sibiro parvežti. 1990-aisiais rašyta: „Lietuvos tremtinių sąjungos Panevėžio krašto skyrius 1989 metais iš Sibiro plotų parvežė 256 tremtinių palaikus. 1990 metais žada parvežti 600 tremtinių palaikus (5 grupės po 120 palaikų).“
Tremtinių sąjungos Panevėžio krašto skyrius planavo vykti į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį ir Buriatijos ATSR, tad žmonės, norėję kartu keliauti, kviesti į paskutinį pasitarimą.
Tais metais Juodojo kaspino dieną Panevėžys pasitiko jau be Lenino paminklo Laisvės aikštėje. „Džiugu, kad rugpjūčio 23-iąją savo mieste pasitikome jau be įprasto „sargybinio“ – rūstaus proletariato vado paminklo“, – rašyta mūsų puslapiuose.
Blokada persigalvoti neprivertė
Vis dėlto pirmieji laisvės metai buvo pažymėti netikrumo. Pakartotinė okupacija dar atrodė įmanoma, todėl spaudoje stengtasi priminti žmonėms jokiu būdu nepasiduoti įvairioms provokacijoms. „Įvykus atvirai agresijai, minimali pilietinė pareiga – pasyvus pasipriešinimas“, – aiškinta panevėžiečiams.
Tikru išbandymu tapo ir tais metais prasidėjusi ekonominė blokada, trukusi daugiau nei 70 dienų.
Sovietų Sąjungos valdžia sustabdė žaliavų įvežimą į mūsų šalį, buvo nutrauktas naftos tiekimas, apribotas degalų pardavimas, sustabdytas prekių transportavimas. Maskvos reikalavimas buvo paprastas: Lietuva turėjo atšaukti priimtus naujus įstatymus ir atkurti kovo 10-ąją buvusią padėtį.
„Panevėžio balsas“ situaciją blokados smaugiamoje šalyje nušviesdavo dukart per savaitę ir skaičiavo gilėjančio sunkmečio dienas.
Pavyzdžiui, 28-ąją blokados dieną skelbta, kad panevėžiečiai į blokados fondą pervedė 123 300 rublių. Daugiausia tam lėšų skyrė „Lietkabelio“ įmonė – 11 900 rublių. Po 10 000 rublių pervedė Stiklo fabrikas ir Pramoninių prekių prekybos susivienijimas, 8 000 rublių paaukojo Panevėžio vyskupijos kurija. Aukojo ir privatūs asmenys.
66-ąją blokados dieną ryškesnių pokyčių nebuvo. Kaip ir anksčiau, mieste nedirbo tik viena įmonė – Panevėžio cukraus fabrikas: dėl žaliavų stygiaus jo darbuotojai buvo priversti atostogauti.
Šilumos tinklų įmonės katilinės visiškai apsirūpino mazutu ir gamtinėmis dujomis, jų talpyklos buvo sklidinos. Dujų tiekimas buvo normalus, mazutas gautas iš sąjunginės reikšmės įmonių. Vis dėlto energijos krizė gilėjo, ir miesto Antiblokadinė komisija nutarė „savaitgalio dienomis karštą vandenį tiekti visam miestui, o kaip bus tiekiama vėliau, bus sprendžiama pagal situaciją“.
Valstybinio banko atstovai informavo, kad birželio mėnesį turėjo užtekti pinigų algoms ir pensijoms. Panevėžio įmonių darbas triko, tačiau nenutrūko. Penkių mėnesių produkcijos išsiuntimo užduoties neįvykdė trys miesto įmonės.
Panevėžio autobusų parkas ketino ir toliau vežioti keleivius. Tačiau transporto organizacijos patyrė didžiulius nuostolius – dėl degalų stokos jos negalėjo gabenti krovinių. Tarpmiestiniais, priemiestiniais ir miesto maršrutais nutraukti 9 476 plane numatyti reisai. Iš jų 7 696 – mieste.
Blokada buvo atšaukta tik liepą. Ir kai kurios Panevėžio įmonės tada susidūrė su dar didesnėmis problemomis. Pavyzdžiui, Autobusų parkui katastrofiškai stigo degalų. Per blokadą vežėjai gaudavo dienos degalų normą, o po jos tiekimas tapo nereguliarus, o suskystintų dujų norma sumažinta per pusę.
Tuometė dujofikacijos valdyba pranešė, kad gyventojams pradėtas pardavinėti skystas buitinis krosninis kuras pagal tarpusavyje suderintus grafikus. Tačiau labiau negu blokados metu buvo sumažintas suskystintų dujų tiekimas dėl jas gaminančių įmonių profilaktinio remonto. Naudojantiesiems suskystintas dujas buvo įvestos limitinės kortelės – 35 litrai per mėnesį. Tikėtasi, kad tokie apribojimai truks apie mėnesį. Tik pramonės įmonės gavo dujų tiek, kiek reikia.
Naftos produktų ir kuro tiekimo įmonė skelbė, kad po ekonominės blokados nutraukimo gavo po truputį dyzelino ir benzino. Įmonėms ir organizacijoms įvesti apribojimai tebegaliojo. Degalai netrukus turėjo būti pardavinėjami gyventojams. Litras A-76 benzino turėjo kainuoti 80 kapeikų, o A-92 – rublį.
Sunkumai užgrūdino
„Metas buvo nuostabus – kovojome už laisvę“, – prisimena tuometis miesto Antiblokadinės komisijos pirmininkas, buvęs miesto merės pavaduotojas Egidijus Žukauskas.
Pasak jo, blokados mėnesiais visų vietos įmonių vadovai rūpinosi, kad Panevėžyje nieko netrūktų. Antiblokadinė komisija irgi posėdžiaudavo mažiausiai kartą per savaitę. Kontroliavo, kaip funkcionuoja miestas, tarėsi, kaip įmonės galėtų padėti viena kitai, kaip vertėtų pergrupuoti išteklius. Koordinacija vyko ir Vyriausybės mastu.
Anot E. Žukausko, iki šių dienų džiugina ano meto miesto vadovų ryžtas, sumanumas. Per blokadą panevėžiečiams užteko maisto, elektros, nesustojo dujų tiekimas. Nors buvo tam tikrų apribojimų ir nepatogumų, Panevėžio gyventojai ypatingų nuostolių nepatyrė.
Žinoma, visiems tuo metu teko susidoroti ne tik su blokada, bet ir su psichologine įtampa – jos svarbiausias tikslas juk ir buvo palaužti Lietuvos žmones psichologiškai.
E. Žukauskas ne kartą pabrėžė esantis dėkingas tuomečiams miesto įmonių vadovams. „Už Panevėžį, Lietuvą dirbo sąžiningai, susitelkę, buvo didelis patriotizmas“, – prisimena jis.
Griūties šalyje neįvyko, ir ekonominė blokada nepasiekė norėto efekto. Tačiau, sako E. Žukauskas, per tuos kiek daugiau nei porą mėnesių jis pažinęs miesto ūkį, ekonomiką taip, kaip būtų ramiai dirbdamas pažinęs per trejus metus. Tai buvo laikas, kai reikėjo greitų sprendimų.
„Vieni maloniausių prisiminimų iš tų laikų. Fantastiški laikai Lietuvos atgimimo“, – atvirai sako E. Žukauskas.
Panevėžiečiai turbūt prisimins, kad per blokadą miestą sukrėtė didelė pramoninė avarija – įgriuvo Stiklo fabriko stogas. „Lietuva liko be stiklo“ – tokia antraštė „Panevėžio balse“ pranešė apie nelaimę.
Tai buvo didžiausia kada nors iki tol Panevėžio pramonės įmonėse įvykusi avarija.
Kaip mena E. Žukauskas, avarija įvyko savaitgalį, tad žmonių aukų, laimė, nebuvo. Be to, sumanus darbuotojas suspėjo laiku išjungti dujas – taip išvengta sprogimo ir dar didesnių nuostolių. Fabriko stogas gana greitai buvo atstatytas.
E. Žukausko teigimu, per blokadą ir jai pasibaigus netrūko provokacijų. Viena ryškiausiai įstrigusių atmintyje – neleisti išvežti Mėsos kombinato pagamintų konservų Maskvai ir tuomečiam Leningradui.
Tuo laiku Panevėžio mėsos kombinatas buvo bene didžiausias Baltijos šalyse. Norint sustabdyti produkcijos išvežimą, kalbėta apie įvairias priemones, net apie geležinkelio bėgių virinimą. Gerai, sako E. Žukauskas, kad pavyko įtikinti, jog tie konservai keliaus Rusijos darbininkams, kurie palaikė mūsų laisvės siekius, organizavo palaikymo mitingus. Be to, nevertėjo kvailioti ir rizikuoti nutraukti prekybinius ryšius – savo produkciją reikėjo parduoti ne vien Vakarams, bet ir Rytams.
E. Žukauskas atviras: pirmieji šešeri Nepriklausomybės metai buvo sunkūs. Bene iš karto po blokados staigiai kilo kainos, ekonominė situacija tapo sudėtinga, tad ir gyvenimas nebuvo lengvas.
„Tačiau blokada mus užgrūdino“, – E. Žukauskas teigia, kad lietuviai sugebėjo išgyventi ir sustiprinti savo valstybę.
Panevėžio balsas
Dabar būtų sunku įsivaizduoti tokią situaciją, tačiau buvo laikas, kai greta žinių apie Sąjūdį, tremtinius „Panevėžio balso“ – anuomet dar „Panevėžio tiesos“ – puslapiuose buvo spausdinami pranešimai apie sovietines šventes, ideologiniai straipsniai. Tačiau labai greitai viskas pasikeitė: jau 1990 metais, be svarbiausių miesto reikalų, laikraštis kaskart vis daugiau dėmesio skyrė Nepriklausomybės atkūrimo problemoms ir, žinoma, dabar jau primirštai ekonominei blokadai.
Prieštaringi metai
1988 metų laikraščiuose jau ryškus spaudos vadavimasis iš sovietinės sistemos, todėl vartant to laikmečio „Panevėžio tiesą“ galima išvysti, kaip kartais tame pačiame puslapyje tilpo ir žinutės apie artėjantį paradą, ir straipsniai apie stalinizmo aukas, Sąjūdį, kovą už Nepriklausomybę.
Pavyzdžiui, 1988-ųjų lapkritį spausdintas straipsnis apie Panevėžio ligoninės kiemelyje atstatytą paminklą 1941 metais besitraukiančių sovietinių okupantų nukankintiems medikams atminti. O po juo – kvietimas į spalio revoliucijos 71-ųjų metinių minėjimą, o šalia – informacija apie Sąjūdį.
Net nuostabu, kaip sparčiai to meto spauda metėsi sovietinės ideologijos pančius. Atrodo, kad vieną dieną laikraštyje tiesiog ėmė ir atsirado straipsniai apie bažnyčias, religines šventes. Aprašytas kardinolo Vincento Sladkevičiaus vizitas Panevėžyje.
1988-aisiais mieste įvyko ir vienas pirmųjų didelių mitingų – artėjančios Nepriklausomybės pranašų. Per mitingą aptarta nemažai svarbių klausimų, tylos minute pagerbtos visos stalinistinės diktatūros ir savivalės aukos.
„Atsiminkime šią datą: 1988-ųjų rugsėjo 11-oji. Tą dieną miesto centriniame stadione susirinko apie 30 tūkstančių panevėžiečių. Tą dieną pirmą kartą po ilgų dešimtmečių pertraukos mieste prie Nevėžio taip gausiai plaikstėsi tautinės vėliavos, plačiai skambėjo „Lietuva brangi“, „Tautinė giesmė“, – rašyta „Panevėžio tiesoje“.
Tiesa, tų metų laikraštyje nemažai vietos skirta ir vienai skaudžiausių stichinių nelaimių istorijoje – galingam žemės drebėjimui Armėnijoje.
Labiausiai Spitaką palietęs žemės drebėjimas visiškai sugriovė miestą ir kone 60 kaimų, buvo apgriauti keli kiti miestai ir dar apie 400 gyvenviečių. Gamtos katastrofos pasekmės buvo baisios: žuvo 25 000 žmonių, dar kone 20 000 buvo sužalota, daug neteko pastogės.
„Buvo gruodžio 8 dienos ankstus rytas, 19 valandų po žemės drebėjimo. Kada nuskridau į Jerevaną, dar nieko apie tai nežinojau. Bet sėdėdamas lėktuve mačiau, kad kažkas atsitiko baisaus Jerevane. Lėktuvai, malūnsparniai kilo ir leidosi. Prie jų skubėjo greitosios pagalbos automobiliai su įjungtais šviesos signalais. Tomis akimirkomis maniau, kad karas. Ir tik tada, kai kojomis paliečiau aerouosto asfaltą, kai susitikau su žmonėmis, sužinojau apie baisią nelaimę“, – Panevėžio laikraštyje spausdinti žmogaus, viešėjusio tuo metu Armėnijoje, įspūdžiai.
„Jerevano gatvėse daug laikrodžių, bet visų rodyklės buvo sustojusios ties 11.41 val. vietos laiku“, – buvo rašoma.
Panevėžiečiai parėmė armėnus daiktais, pinigais, suteikė kitokios pagalbos.
Daugiau viešumo
1989 metai spaudoje taip pat prieštaringi. Stebina straipsnių apie religines šventes gausa, žinutė apie minėtą Gedulo ir vilties dieną. Ypač reikšmingas dabar atrodo kvietimas žmonėms dalyvauti Baltijos kelyje. Tačiau tuose pačiuose laikraščių numeriuose nemažai rašyta ir apie partijos sprendimus.
Kita vertus, tai jau buvo metas, kai žurnalistai, nebijodami atsidurti kalėjime ar būti kitaip nubausti, galėjo laisviau kritikuoti partinius funkcionierius.
Vis didėjantis viešumas palietė ir policiją.
„Pertvarka ir viešumas, atėję į kasdieninį mūsų gyvenimą, jau seniai palietė ir vidaus reikalų organus. Vis dažniau visuomenę pasiekia duomenys, kurie prieš metus buvo laikomi slaptuose segtuvuose“, – rašyta 1989-aisiais.
Du kartus per mėnesį „Panevėžio tiesoje“ buvo publikuojama informacija apie registruotus ir išaiškintus nusikaltimus. Žmonės kviesti į tuometę miliciją pasikalbėti apie kylančias bėdas.
O mieste būta ir kitokių, tiesa, ne mažiau reikšmingų permainų. Tais metais Panevėžio aikštės gavo naujus pavadinimus: Lenino aikštė vėl tapo Laisvės, Komjaunimo – Nepriklausomybės, Keturių komunarų – Savanorių aikšte. V. Andrijanovo gatvė pervadinta į Krekenavos, o J. Gagarino gatvė tapo Ukmergės gatve.
Tai buvo paskutiniai metai prieš atgaunant Nepriklausomybę, kai ranka pasiekiamos laisvės pojūtis tvyrojo ore, smelkėsi į laikraščių puslapius. Žinoma, paskutiniai žingsniai tame kelyje nebuvo lengvi.
Nors spaudoje ir anksčiau pasirodydavo žinių apie galimas provokacijas, tačiau perspėjimų gyventojams joms nepasiduoti kaip niekada gausu 1990 metų „Panevėžio tiesos“ numeriuose.
„Mieste pasirodė karinio komisaro F. Andreikovičiaus pasirašytas laiškas, kuriuo kreipiamasi į kareivių, savavališkai pasitraukusių iš karinės tarnybos, tėvus. Jame šie jaunuoliai raginami skubiai prisistatyti į Karinį komisariatą. Neprisistačius jiems grasinama areštu ir kariniu tribunolu. Be to, mieste pasirodė kareiviai“, – rašyta tuomet.
Gyventojams priminta, kad šie veiksmai yra neteisėti, todėl nereikia sudaryti sąlygų provokacijai.
Panevėžio įmonės, įstaigos ir organizacijoms privalėjo griežtai laikytis Krašto apsaugos departamento nurodymo kariniams komisariatams neperduoti jokių dokumentų, susijusių su šaukiamojo amžiaus jaunuoliais, ir išvis neteikti jokių duomenų.
Vėl nepriklausomi
1990-ųjų kovo mėnuo „Panevėžio tiesos“ darbuotojams ir skaitytojams buvo vienas įsimintiniausių: laikraštis išspausdino Aukščiausios Tarybos aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Jame buvo rašoma, kad „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Spausdinamas ir įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo Pagrindinio įstatymo“ bei deklaracija dėl Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatų įgaliojimų. Aukščiausioji Taryba posėdžiavo ir priėmė svarbiausius nutarimus, turėjusius įtakos tolesniam gyvenimui.
„Gyvenimas eina sava vaga, o nepriklausomos Lietuvos laivas ieško kelio į atvirus vandenis. Mes visi juo plaukiame ir tikime, kad kapitonas – mūsų parlamentas, atsižvelgdamas į keleivių bei komandos nuomones, saugiai išves mus pro visus povandeninius rifus“, – rašyta iškart po Nepriklausomybės susigrąžinimo.
Suprantama, ne tik džiaugsmo, jaudulio, bet ir nerimo tais laikais buvo daug.
„TSRS vyriausybė nepripažįsta demokratišku būdu išrinkto parlamento nutarimų, ypač jo akto dėl nepriklausomybės atstatymo. Pagal Maskvos skubotai priimtą nutarimą, tai galima padaryti tik referendumo keliu“, – praėjus porai savaičių po Nepriklausomybės atkūrimo, visoje šalyje buvo juntama įtampa.
Visai netrukus viena iš karščiausių vietų visoje Lietuvoje tapo paštas.
„Jau ne šimtai, o tūkstančiai telegramų plaukia į Maskvą, atsakydamos į TSRS prezidento M. Gorbačiovo kreipimąsi“, – 1990 metų pavasarį rašė paskutinius mėnesius tokį pavadinimą turinti „Panevėžio tiesa“.
Kai kurie mūsų miesto ryšių skyriai dirbo pernakt, kad panevėžiečių valia kuo greičiau pasiektų Maskvą – jiems buvo svarbu išreikšti pritarimą Kovo 11-osios sprendimams. „Tai ir yra mūsų referendumas“, – toks buvo panevėžiečių atsakymas Maskvai.
Balandį mieste įvyko dar vienas mitingas, skirtas Aukščiausiosios Tarybos sprendimams pritarti. Juo parodyta, kad „Nepriklausomybės Akto paskelbimas nebuvo kurios nors politinės jėgos užgaida, viskas atitiko daugumos Lietuvos piliečių valią“.
„Per TSRS televiziją ir iš TSKP platformininkų lūpų sklinda šauksmai apie pavojų TSRS gyventojams, virš miestų skraido kariniai lėktuvai, gatvėse žlega tankai. Visa tai bandoma teisinti manevrais, būtinumu saugoti pramonės objektus, Ignalinos atominę elektrinę (tartum kas į juos kėsintųsi), TSRS valstybinę sieną (lyg kas masiškai veržtųsi į Lenkiją). Įsakymai dėl medžioklinių šautuvų, užsienio piliečių atvykimo ir išvykimo iš Respublikos neatlaiko jokios kritikos. Visų šių provokacijų tikslas aiškus – destabilizuoti padėtį Respublikoje, sukelti neramumus“, – apibūdinama to meto situacija.
Atsisveikinimas su Leninu
Daugiau dėmesio spaudoje skirta ir religiniams klausimams. Juolab kad 1990-aisiais Panevėžio tikinčiuosius vėl pakvietė Švenčiausios Trejybės bažnyčia. 1973–1989 metais buvusioje šventovėje veikė miesto parodų salė, bet jau po metų vėl suskambo bažnyčios vargonai ir pradėtos aukoti šv. Mišios.
Gana plačiai laikraštyje aprašytas blaivybės kryžiaus kelias per Panevėžį. Iš Vilniaus arkikatedros išneštas, vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės kryžius buvo nešamas į Kryžių kalną. Aukštaitijos sostinę jis pasiekė per Raguvą. Mieste kryžius pabuvo visose bažnyčiose, paskui buvo išlydėtas į Smilgius.
Laikraščio puslapiuose (laikraštis tų metų liepą iš „Panevėžio tiesos“ vėl tapo „Panevėžio balsu“) gausėjo rašinių apie savanorius, tremtinius, stalinizmo aukas, organizuotos kelionės tremtinių palaikams iš Sibiro parvežti. 1990-aisiais rašyta: „Lietuvos tremtinių sąjungos Panevėžio krašto skyrius 1989 metais iš Sibiro plotų parvežė 256 tremtinių palaikus. 1990 metais žada parvežti 600 tremtinių palaikus (5 grupės po 120 palaikų).“
Tremtinių sąjungos Panevėžio krašto skyrius planavo vykti į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį ir Buriatijos ATSR, tad žmonės, norėję kartu keliauti, kviesti į paskutinį pasitarimą.
Tais metais Juodojo kaspino dieną Panevėžys pasitiko jau be Lenino paminklo Laisvės aikštėje. „Džiugu, kad rugpjūčio 23-iąją savo mieste pasitikome jau be įprasto „sargybinio“ – rūstaus proletariato vado paminklo“, – rašyta mūsų puslapiuose.
Blokada persigalvoti neprivertė
Vis dėlto pirmieji laisvės metai buvo pažymėti netikrumo. Pakartotinė okupacija dar atrodė įmanoma, todėl spaudoje stengtasi priminti žmonėms jokiu būdu nepasiduoti įvairioms provokacijoms. „Įvykus atvirai agresijai, minimali pilietinė pareiga – pasyvus pasipriešinimas“, – aiškinta panevėžiečiams.
Tikru išbandymu tapo ir tais metais prasidėjusi ekonominė blokada, trukusi daugiau nei 70 dienų.
Sovietų Sąjungos valdžia sustabdė žaliavų įvežimą į mūsų šalį, buvo nutrauktas naftos tiekimas, apribotas degalų pardavimas, sustabdytas prekių transportavimas. Maskvos reikalavimas buvo paprastas: Lietuva turėjo atšaukti priimtus naujus įstatymus ir atkurti kovo 10-ąją buvusią padėtį.
„Panevėžio balsas“ situaciją blokados smaugiamoje šalyje nušviesdavo dukart per savaitę ir skaičiavo gilėjančio sunkmečio dienas.
Pavyzdžiui, 28-ąją blokados dieną skelbta, kad panevėžiečiai į blokados fondą pervedė 123 300 rublių. Daugiausia tam lėšų skyrė „Lietkabelio“ įmonė – 11 900 rublių. Po 10 000 rublių pervedė Stiklo fabrikas ir Pramoninių prekių prekybos susivienijimas, 8 000 rublių paaukojo Panevėžio vyskupijos kurija. Aukojo ir privatūs asmenys.
66-ąją blokados dieną ryškesnių pokyčių nebuvo. Kaip ir anksčiau, mieste nedirbo tik viena įmonė – Panevėžio cukraus fabrikas: dėl žaliavų stygiaus jo darbuotojai buvo priversti atostogauti.
Šilumos tinklų įmonės katilinės visiškai apsirūpino mazutu ir gamtinėmis dujomis, jų talpyklos buvo sklidinos. Dujų tiekimas buvo normalus, mazutas gautas iš sąjunginės reikšmės įmonių. Vis dėlto energijos krizė gilėjo, ir miesto Antiblokadinė komisija nutarė „savaitgalio dienomis karštą vandenį tiekti visam miestui, o kaip bus tiekiama vėliau, bus sprendžiama pagal situaciją“.
Valstybinio banko atstovai informavo, kad birželio mėnesį turėjo užtekti pinigų algoms ir pensijoms. Panevėžio įmonių darbas triko, tačiau nenutrūko. Penkių mėnesių produkcijos išsiuntimo užduoties neįvykdė trys miesto įmonės.
Panevėžio autobusų parkas ketino ir toliau vežioti keleivius. Tačiau transporto organizacijos patyrė didžiulius nuostolius – dėl degalų stokos jos negalėjo gabenti krovinių. Tarpmiestiniais, priemiestiniais ir miesto maršrutais nutraukti 9 476 plane numatyti reisai. Iš jų 7 696 – mieste.
Blokada buvo atšaukta tik liepą. Ir kai kurios Panevėžio įmonės tada susidūrė su dar didesnėmis problemomis. Pavyzdžiui, Autobusų parkui katastrofiškai stigo degalų. Per blokadą vežėjai gaudavo dienos degalų normą, o po jos tiekimas tapo nereguliarus, o suskystintų dujų norma sumažinta per pusę.
Tuometė dujofikacijos valdyba pranešė, kad gyventojams pradėtas pardavinėti skystas buitinis krosninis kuras pagal tarpusavyje suderintus grafikus. Tačiau labiau negu blokados metu buvo sumažintas suskystintų dujų tiekimas dėl jas gaminančių įmonių profilaktinio remonto. Naudojantiesiems suskystintas dujas buvo įvestos limitinės kortelės – 35 litrai per mėnesį. Tikėtasi, kad tokie apribojimai truks apie mėnesį. Tik pramonės įmonės gavo dujų tiek, kiek reikia.
Naftos produktų ir kuro tiekimo įmonė skelbė, kad po ekonominės blokados nutraukimo gavo po truputį dyzelino ir benzino. Įmonėms ir organizacijoms įvesti apribojimai tebegaliojo. Degalai netrukus turėjo būti pardavinėjami gyventojams. Litras A-76 benzino turėjo kainuoti 80 kapeikų, o A-92 – rublį.
Sunkumai užgrūdino
„Metas buvo nuostabus – kovojome už laisvę“, – prisimena tuometis miesto Antiblokadinės komisijos pirmininkas, buvęs miesto merės pavaduotojas Egidijus Žukauskas.
Pasak jo, blokados mėnesiais visų vietos įmonių vadovai rūpinosi, kad Panevėžyje nieko netrūktų. Antiblokadinė komisija irgi posėdžiaudavo mažiausiai kartą per savaitę. Kontroliavo, kaip funkcionuoja miestas, tarėsi, kaip įmonės galėtų padėti viena kitai, kaip vertėtų pergrupuoti išteklius. Koordinacija vyko ir Vyriausybės mastu.
Anot E. Žukausko, iki šių dienų džiugina ano meto miesto vadovų ryžtas, sumanumas. Per blokadą panevėžiečiams užteko maisto, elektros, nesustojo dujų tiekimas. Nors buvo tam tikrų apribojimų ir nepatogumų, Panevėžio gyventojai ypatingų nuostolių nepatyrė.
Žinoma, visiems tuo metu teko susidoroti ne tik su blokada, bet ir su psichologine įtampa – jos svarbiausias tikslas juk ir buvo palaužti Lietuvos žmones psichologiškai.
E. Žukauskas ne kartą pabrėžė esantis dėkingas tuomečiams miesto įmonių vadovams. „Už Panevėžį, Lietuvą dirbo sąžiningai, susitelkę, buvo didelis patriotizmas“, – prisimena jis.
Griūties šalyje neįvyko, ir ekonominė blokada nepasiekė norėto efekto. Tačiau, sako E. Žukauskas, per tuos kiek daugiau nei porą mėnesių jis pažinęs miesto ūkį, ekonomiką taip, kaip būtų ramiai dirbdamas pažinęs per trejus metus. Tai buvo laikas, kai reikėjo greitų sprendimų.
„Vieni maloniausių prisiminimų iš tų laikų. Fantastiški laikai Lietuvos atgimimo“, – atvirai sako E. Žukauskas.
Panevėžiečiai turbūt prisimins, kad per blokadą miestą sukrėtė didelė pramoninė avarija – įgriuvo Stiklo fabriko stogas. „Lietuva liko be stiklo“ – tokia antraštė „Panevėžio balse“ pranešė apie nelaimę.
Tai buvo didžiausia kada nors iki tol Panevėžio pramonės įmonėse įvykusi avarija.
Kaip mena E. Žukauskas, avarija įvyko savaitgalį, tad žmonių aukų, laimė, nebuvo. Be to, sumanus darbuotojas suspėjo laiku išjungti dujas – taip išvengta sprogimo ir dar didesnių nuostolių. Fabriko stogas gana greitai buvo atstatytas.
E. Žukausko teigimu, per blokadą ir jai pasibaigus netrūko provokacijų. Viena ryškiausiai įstrigusių atmintyje – neleisti išvežti Mėsos kombinato pagamintų konservų Maskvai ir tuomečiam Leningradui.
Tuo laiku Panevėžio mėsos kombinatas buvo bene didžiausias Baltijos šalyse. Norint sustabdyti produkcijos išvežimą, kalbėta apie įvairias priemones, net apie geležinkelio bėgių virinimą. Gerai, sako E. Žukauskas, kad pavyko įtikinti, jog tie konservai keliaus Rusijos darbininkams, kurie palaikė mūsų laisvės siekius, organizavo palaikymo mitingus. Be to, nevertėjo kvailioti ir rizikuoti nutraukti prekybinius ryšius – savo produkciją reikėjo parduoti ne vien Vakarams, bet ir Rytams.
E. Žukauskas atviras: pirmieji šešeri Nepriklausomybės metai buvo sunkūs. Bene iš karto po blokados staigiai kilo kainos, ekonominė situacija tapo sudėtinga, tad ir gyvenimas nebuvo lengvas.
„Tačiau blokada mus užgrūdino“, – E. Žukauskas teigia, kad lietuviai sugebėjo išgyventi ir sustiprinti savo valstybę.
Panevėžio balsas
Baltijos kelio stebuklas – vis dar nepakartojamas
2014 08 25
Lygiai prieš 25-erius metus gyva žmonių grandinė sujungė visas tris Baltijos valstybių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną, taip simboliškai Baltijos šalis atskirdami nuo Sovietų Sąjungos.
650 kilometrų nusidriekęs vadinamasis Baltijos kelias tapo vienu svarbiausių istorinių įvykių, padėjusių pagrindus tam, kas šiuo metu yra visos trys Baltijos seserys.
Vienas iš Baltijos kelio koordinatorių, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, panevėžietis architektas Rytis Račkauskas sakė, jog ši įspūdinga akcija Baltijos šalių nepriklausomybės išvakarėse kaip niekas kitas suvienijo lietuvių, latvių ir estų tautas.
- Nuo to momento daugiau nebebuvo tokio stipraus trijų valstybių bendrumo jausmo, – prisipažino pašnekovas. – Nesakyčiau, kad nedraugiškai gyvename, bet Baltijos kelio dvasia turėjo ir turi galingą bendrumo ir vienybės jausmą.“
O Panevėžyje, anot R. Račkausko, Baltijos kelio organizuoti net nereikėjo.
„Dabar pačiam kiek keistai atrodo, kad sugebėjome sukviesti tiek žmonių, kai buvo tokios ribotos komunikacijos priemonės. Aišku, laidinių telefonų iš rankų nepaleidome, bet iš esmės agituoti nereikėjo. Viską padarė begalinis entuziazmas“, – mena jis.
- Baltijos kelias yra tam tikras stebuklas ir vargu ar galėtume jį pakartoti net ir labai norėdami. Stebuklai yra nepakartojami. Iš esmės tai buvo didžiulis laisvės troškimas. Moralinės kategorijos vienija žmones, kol jos netampa konkretybėmis. prisiminkime tuos laikus ir kokie visi vieningi buvome. Galbūt visi skirtingai įsivaizdavome tą laivę ir nepriklausomybę, bet kaip moralinė kategorija ji labai traukė. Dabar labai trūksta tokios uždegančios idėjos, kuri paliestų visus. Tą dieną visam pasauliui pasakėme tvirtą troškimą, tiksliau - pasiryžimą būti nepriklausomi.Aš asmeniškai nuo tos dienos pajutau tikrumą, tiesiog pajutau dvelkiantį laisvės vėją.
Per patį Baltijos kelią su panevėžiečiu Vladu Kensgaila (aviatoriumi, aviakonstruktoriumi) - lėktuvu pakilome į orą ir visą gyvąją grandinę nuo pat Latvijos sienos iki Panevėžio stebėjome iš oro. Tai buvo kažkas nepakartojamo, to neįmanoma žodžiais apibūdinti.Kai peržiūri autentiškus filmuotus įrašus, net gumuliukas gerklėje atsistoja. Didžiulės emocijos užplūsta, tiek autentiška ir nepakartojama. Gali renginiai būti tokie ir labai dideli bei pompastiški, bet jie nesukels tokios jausmų audros, nes jie tiesiog surepetuoti. Ten viskas vyko iš širdies ir sielos.
Tai buvo originalus projektas. iki tol niekas nebuvo net padaręs. Dabar dar nėra to pakartota, nors bandymų kopijuoti būta ne vieno.
Rytis Račkauskas,
Sąjūdžio veikėjas, architektas,
Panevėžys
2014 08 25
Lygiai prieš 25-erius metus gyva žmonių grandinė sujungė visas tris Baltijos valstybių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną, taip simboliškai Baltijos šalis atskirdami nuo Sovietų Sąjungos.
650 kilometrų nusidriekęs vadinamasis Baltijos kelias tapo vienu svarbiausių istorinių įvykių, padėjusių pagrindus tam, kas šiuo metu yra visos trys Baltijos seserys.
Vienas iš Baltijos kelio koordinatorių, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, panevėžietis architektas Rytis Račkauskas sakė, jog ši įspūdinga akcija Baltijos šalių nepriklausomybės išvakarėse kaip niekas kitas suvienijo lietuvių, latvių ir estų tautas.
- Nuo to momento daugiau nebebuvo tokio stipraus trijų valstybių bendrumo jausmo, – prisipažino pašnekovas. – Nesakyčiau, kad nedraugiškai gyvename, bet Baltijos kelio dvasia turėjo ir turi galingą bendrumo ir vienybės jausmą.“
O Panevėžyje, anot R. Račkausko, Baltijos kelio organizuoti net nereikėjo.
„Dabar pačiam kiek keistai atrodo, kad sugebėjome sukviesti tiek žmonių, kai buvo tokios ribotos komunikacijos priemonės. Aišku, laidinių telefonų iš rankų nepaleidome, bet iš esmės agituoti nereikėjo. Viską padarė begalinis entuziazmas“, – mena jis.
- Baltijos kelias yra tam tikras stebuklas ir vargu ar galėtume jį pakartoti net ir labai norėdami. Stebuklai yra nepakartojami. Iš esmės tai buvo didžiulis laisvės troškimas. Moralinės kategorijos vienija žmones, kol jos netampa konkretybėmis. prisiminkime tuos laikus ir kokie visi vieningi buvome. Galbūt visi skirtingai įsivaizdavome tą laivę ir nepriklausomybę, bet kaip moralinė kategorija ji labai traukė. Dabar labai trūksta tokios uždegančios idėjos, kuri paliestų visus. Tą dieną visam pasauliui pasakėme tvirtą troškimą, tiksliau - pasiryžimą būti nepriklausomi.Aš asmeniškai nuo tos dienos pajutau tikrumą, tiesiog pajutau dvelkiantį laisvės vėją.
Per patį Baltijos kelią su panevėžiečiu Vladu Kensgaila (aviatoriumi, aviakonstruktoriumi) - lėktuvu pakilome į orą ir visą gyvąją grandinę nuo pat Latvijos sienos iki Panevėžio stebėjome iš oro. Tai buvo kažkas nepakartojamo, to neįmanoma žodžiais apibūdinti.Kai peržiūri autentiškus filmuotus įrašus, net gumuliukas gerklėje atsistoja. Didžiulės emocijos užplūsta, tiek autentiška ir nepakartojama. Gali renginiai būti tokie ir labai dideli bei pompastiški, bet jie nesukels tokios jausmų audros, nes jie tiesiog surepetuoti. Ten viskas vyko iš širdies ir sielos.
Tai buvo originalus projektas. iki tol niekas nebuvo net padaręs. Dabar dar nėra to pakartota, nors bandymų kopijuoti būta ne vieno.
Rytis Račkauskas,
Sąjūdžio veikėjas, architektas,
Panevėžys
Panevėžiečio, Aukščiausiosios Tarybos deputato Juliaus Beinorto prisiminimai
Nors Sąjūdžio metais (turiu omenyje 1988 -1991m.) turėjau visokių įpareigojimų ir užduočių, bet neteko budėti su žaliu raiščiu ant rankovės. Nebuvau įtrauktas ir į savanoriškos krašto apsaugos struktūras, nors 1991m. sausio dienomis, kartu su kitais Aukščiausiosios Tarybos deputatais, prisiekiau kaip ir kiti savanoriai.
Prisimenu tuos įtemptus metus ir mėnesius, atnešančius Lietuvai kaskart vis sunkesnius išbandymus, ir nuolat galvoju, kad Aukščiausiojo valia mums, pakilusiems į sukilimą be kraujo, leido išvengti ne tik vilčių sutriuškinimo, bet ir, palyginti, didelio kraujo praliejimo.
Vis dėlto, kartu su žmona peržiūrėjome Sąjūdinio laikotarpio nuotraukas, kuriose užfiksuota įvairių susitikimų, bendražygių, draugų ir oponentų. Pačioje kukliausioje Panevėžio rajono Kabelių kaimo kapinaičių koplyčia, kurios atstatymą mano ir bendražygių pastangomis atlikome talkų būdu. Simboliškai, kai surėmėme stogo gegnes, iš Vilniaus pasiekė žinia, kad įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, sudaryta Iniciatyvinė grupė, kviečiama vietose (miestuose ir rajonuose) kurti rėmimo grupes.
Panevėžyje turėjome stiprią žygeivių - keliaujančių kraštotyrininkų grupę. Savo veikimu balansavome ant legalumo ribos: derinome sportinius – turistinius žygius, varžybas su kultūros paveldo globa ir patriotinėmis akcijomis.
Savotiška Meka ne tik panevėžiečiams, bet ir kauniečiams ar vilniečiams žygeiviams ikisąjūdiniais laikais buvo Kėdainių Paberžė. Čia kunigavo vienuolis, politinis kalinys Tėvas Stanislovas, kuris puoselėjo sukilimo vado, dirbusio Paberžės kunigu, atminimą.
Sąjūdžio grupė Panevėžyje išaugo, sustiprėjo ir plėtė savo veiklą: rinko įvairiose akcijose parašus, organizavo mitingus, piketus, ragino žmones dalyvauti didžiuosiuose Vilniaus, Kauno mitinguose.
1988 metų rugpiūčio pabaigoje Panevėžyje lankėsi iš Romos sugrįžęs, jau gavęs kardinolo šventimus, vyskupas - tremtinys Vincentas Sladkevičius. Panevėžio katedroje kardinolas priėmė Sąjūdžio miesto tarybos (tada dar rėmimo grupės) narius. Eminencija priėmė sąjūdiečių sveikinimus, džiaugėsi žmonių pakilimu, bet labai atsargiai vertino jų euforiją .
Dar ir dabar netyla kalbos, būk tai Sąjūdį Lietuvoje sukūrė sąjunginės slaptosios struktūros. Gali būti, kad toks uždavinys ir buvo, bet iš to nieko neišėjo. Šitame laiške neturiu galimybės plačiau tai argumentuoti. Tarp mūsų, panevėžiečių, irgi buvo asmenų „su užduotimis“; mes juos „atidengėme“, vienus anksčiau, kitus vėliau, kai kas prisipažino, kai kas pasitraukė. Čia noriu pasakyti vieną kitą sakinį apie viešąsias valdžios struktūras, jų varžytuves su Sajūdžiu.
Iš Maskvos respublikinę valdžią spaudė „persitvarkyti“. Prisiminkim kad ir A.Jakovlevo vizitą, jo negarsų pritarimą neformalioms struktūroms. Valdžia pasimetusi: jie nežino, koks tas persitvarkymas turi būti. O čia dar viešumo reikalauja: „glasnostj, glasnostj“.
Pradžioje dar užteko pažadų, bet žodžiais parduotuvių lentynas neužpildysi. Tada susigriebė - duokim liaudžiai žaidimų. Duokim trispalvę, duokim kalbos įstatymą, grąžinkim maldos namus, dar sykį pakeikim Stalino terorą. Tik jau jokiu būdu neatsisakykim valstybinės nuosavybės ir komunistų partijos vadovaujančio vaidmens.
Atrodo, pradėjo nuo vėliavos. Dar 1988 birželio 14 -tos mitinge buvęs politkalinys Taurinskas mitinge iš po švarko iškėlė šilkinį trispalvį audeklą, o pats stambiausias komunistų vadovas pareiškė „Kol tas skuduras kabės - aš nekalbėsiu“. Bet, Dievas liudininkas, kalbos dovanos jis neprarado, o jau liepos mitinge plaikstėsi dešimtys trispalvių. Ir su kotais, ir su papuošimais. O jau spalio pradžioje būsimojo „durnių laivo“ statytojas jau parado priekyje nešė vėliavą į Gedimino bokštą .
Bandė perimti iniciatyvą į savo rankas ne tik valdžia Vilniuje, bet ir mažesniuose miestuose, kad ir Panevėžyje. Bet pakilusių žmonių entuziazmas pralenkė valdiškų struktūrų veikimą. Vienas tokių pavyzdžių buvo vėliavos iškėlimas viršum Panevėžio teatro bokšto. Sąjūdiečiai parinko tinkamiausią vietą vėliavai, išsprendė tvirtinimo konstrukcijos keblumus, o valdžios masinės informacijos priemonės pakvietė miestelėnus kompartijos surengtam spektakliui
Panevėžyje , Pajuostės aerodrome buvo aviacijos karinė bazė. Ten buvo dislokuotas ir didokas karinis dalinys. O mieste, centrinėje jo dalyje, gražiausioje miesto vietoje –Skaistakalnio parke betoninėmis sienomis buvo apjuosta lėktuvų remonto įmonė. Viename to aptvaro kampe buvo įrengtas specialus stendas lėktuvų reaktyvinių variklių bandymams atlikti. Bandomų variklių triukšmas ir gaudesys buvo neįsivaizduojamas. Mieste atskirų sirenų nė nereikėjo: triukšmas girdėjosi visur. Parke, kur buvo įrengtas bandymų stendas, nuo degimo produktų išdžiūvo daug medžių.
Kartą prie Skaistakalnio aviacijos remonto įmonės vartų surengėme piketą su reikalavimais nutraukti parke variklių bandymus ir jų stendus bent perkelti prie aerodromo bazės. Nors specialiai mitingo nerengėme, netrukus susirinko daug žmonių, net daugiau negu dirbo pačioje gamykloje. Pareikalavome susitikimo su įmonės ir su karinio dalinio vadovais. Kariškių pozicija buvo aiški: tegu miesto savivaldybė pastato naują įmonę kitoje vietoje, tada Skaistakalnį jie paliks ramybėje.Bet susirinkusieji vien ekologiniais klausimais nepasitenkino - reikalavo sovietinės kariuomenės išvedimo aplamai iš Lietuvos . Man tą mitingą teko vesti – todėl mane gerai įsidėmėjo. Pareikalavome per dvi savaites liautis variklius bandyti parke. Ir pažadėjome, kad kelias, kuriuo į dirbtuves vežami naikintuvai, būsiąs realiai uždarytas.
Miesto partinė valdžia netrukus mums atsikeršijo. Į tuometinę didžiausią miesto salę - Karininkų namus - sušaukė kariškių šeimų narius, pensininkus, karo veteranus, pavadino tai „Sąjūdžio aktyvistų susitikimu su visuomene“. Tame susitikime dalyvavome trise J. Liaučius, E. Jarašiūnas ir aš. Dialogo, suprantama, nebuvo. Vedė karinio dalinio vyriausias politrukas, o priekaištai pylėsi kaip liūtis.Išvadino mus ir fašistais ir banditų advokatais ir nedėkingais „litovcais“. Didžiausia kaltė teko už tai, kad mūsų tauta nei už „šlovingą revoliuciją“, nei už „išvadavimą“ nedėkinga. Mūsų argumentai apie Molotovo – Ribentropo paktą, istorinę neteisybę, išsisklaidė salės gaudime. Prieštaravimai dėl tremčių ir stalininio teroro mūsų oponentams suvokti buvo per sunkūs.
Prisimenu tik, kad iš to „susitikimo“ išėjome sveiki. O kalčiausias, pasirodė, esąs miesto partijos komitetas - kad „nedamuštų fašistų“ sutvarkyti nepajėgia...
1989 metai buvo labai darbingi. Ne tik įvairių renginių gausa, bet politinėmis pamokomis, kurias suteikė tuo metu Maskvoje vykęs SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas. Kas tik galėjo, klausėsi suvažiavimo transliacijų. O ir Lietuvos deputatų delegacija rodė parlamentinio darbo pavyzdžius.
Ypač atsigavo tremtiniai.Jie organizavo susirinkimus, tragiškų datų minėjimus, masiškai vežėsi iš Sibiro platybių ten žuvusių ar mirusių artimųjų palaikus. Keletą tokių masinių renginių teko vesti ir man. Tremtinių ir buvusių politinių kalinių didžiausias mitingas įvyko Panevėžio stadione.
Panevėžyje Sąjūdžio gretos labai išaugo. Prieš pat „Baltijos kelią“ mieste rėmimo grupių jau buvo per šimtą, tai reiškė kad jos buvo įkurtos visuose gamybiniuose kolektyvuose. Teko mieste surengti net konferenciją, kad demokratiškai išrinktume naująją Sąjūdžio Tarybą. Dar Sąjūdžio Steigiamame suvažiavime 7 panevėžiečiai buvome išrinkti į Sąjūdžio seimą. Kas du mėnesiai vykdavo vienos dienos seimo sesijos. Jos turėjo labai didelę reikšmę - buvo svarstomos politinės raidos tendencijos ne tik Lietuvoje, bet ir apie ją. Tai buvo puiki mokykla būsimiesiems Aukščiausios Tarybos deputatams.
Panevėžiečiai mėgdavo rinktis prie Šv. Trejybės bažnyčios. Vos ją atgavę ėmėmės atstatymo darbų. Kol vyko statybos, pamaldos būdavo atliekamos po atviru dangumi . Netrukus čia radosi pirmieji paminklai tremčių atminimui. Čia būdavo pagerbiami savanoriai, čia atvykdavo ir užsienio lietuviai, teko ne kartą čia kalbėti ir man. Sąjūdžio bendražygių valia dalyvavau rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Tai nebuvo sunkus darbas, nes 52 –oje rinkiminėje apygardoje iš keturių kandidatų tik manęs vieno neslėgė buvusios narystės komunistų partijoje kupra. Dar nebuvo atsikūrusi Lietuvos Krikščionių demokratų partija, bet moraliai jaučiausi įsipareigojęs jos idėjoms. Jaučiau ir Bažnyčios paramą .
Ėjo 1991 metų rugpiūtis, karinio pučo Maskvoje dienos . Mūsų (Aukščiausios tarybos ) pirmininkas turėjo nuolatinį ryšį su B. Jelcinu ir Silantjevu ir nedelsiant, kai SSRS gynybos ministras Jazovas kartu su kitais pučistais nuo pareigų buvo nušalintas, pareikalavo kad būtų gražintos radijo, televizijos bei kitos, dar sausio mėnesį užgrobtos patalpos. Naujasis gynybos ministras, atrodo, tada buvo generolas Moisiejenko, V.Landsbergiui pažadėjo, kad bus duota komanda sovietinei kariuomenei iš visų užimtų patalpų išeiti. Dabar jau neprisimenu, ar buvo koks susitarimas perdavimą įforminti raštu. Gavau pirmininko pavedimą kartu su kolega S. Pečeliūnu perimti laidinio radijo pastatą Gedimino gatvėje. O pastato viduje esantiems kareivėliams – kas? Jie apie pučą nieko nežiną, apie išsikraustymą dar mažiau. Į mūsų atkaklų beldimą pagrasino ginsis automatų ugnimi. Nors mūsų susirinko nemažai - laidinio radijo direktorius, keli žinybų pareigūnai, bet matome, kad jėga nieko nepaimsime. Laikome tą objektą „apsuptyje“. O patys spaudžiame Šiaurės miestelio karinius viršininkus: pasiimkit savo kariuomenę. Pasirodo, tų kareivėlių viršininkai ne Vilniuje, atvažiuoti dabar negalį. Laukiame iki 14 –tos, 15-tos, pagaliau 18- tos valandos. Ir netikėtai sulaukiame „pastiprinimo“. Pasirodo, tiems kareivėliams kasdien turi vežti pietus. O jų neatvežė! Dabar jau kareivėliai dūzgina telefoną, reikalauja kas pagal statutą priklauso. Pietų nesulaukia. Tada jau jie pradeda su mumis kalbą - padėkit išsišaukti tuos viršininkus. Mes savo - kraustykitės laukan. Jie - negalim su ginklais per miestą keliauti. Pagaliau atsiranda karininkas, bet be pietų ir be mašinos. Tada ir jis įsijungia į kariuomenės „išvedimo“ akciją. Dešimtą vakaro atvažiuoja mašina kareivėlius paimti, bet jie ne tos karinės dalies - nežinia kur juos vežti.
Mes perimam iniciatyvą,- pasitelkiam televizijos operatorių, filmuojam „procesą“, primetam perėmimo – perdavimo akto jiodraštį. Bet, pasirodo, niekas nieko perduoti negali: viskas, kas dūžtama - sudaužyta, baldai sulaužyti, pertvaros išvartytos. Ypatingos neapykantos sulaukė spausdinimo mašinėlės. Žodžiais nenusakysi - reikia žiūrėti filmuotą medžiagą...
Per kelias po sausio 13-osios sekusias dienas gretimo namo rūsyje radijo stoties ryšininkai nuo ten pravestų kabelių padarė komutaciją ir laidinis radijas atgijo. O sovietinė armija saugojo pastato viduje sudaužytą, suniokotą radijo centro įrangą.
Kartą sugrįžęs i Panevėžį, Sąjūdžio būstinėje randu aptrintą voką, o jame ištrauką iš kažin kokio įsakymo, parašytą rusiškai . Tos pastraipos esmė tokia –„už nuopelnus, kurie nesuderinami su sovietinio karininko vardu J. Beinortui, J. Liaučiui, E. Jarašiūnui ir Kecioriui atimami kariniai laipsniai.“ Daugiau jokių komentarų. Ir aš niekaip nesuradau laiko pasigilinti į to įsakymo esmę.
Julius Beinortas
Panevėžio m. savivaldybės tarybos narys
Prisimenu tuos įtemptus metus ir mėnesius, atnešančius Lietuvai kaskart vis sunkesnius išbandymus, ir nuolat galvoju, kad Aukščiausiojo valia mums, pakilusiems į sukilimą be kraujo, leido išvengti ne tik vilčių sutriuškinimo, bet ir, palyginti, didelio kraujo praliejimo.
Vis dėlto, kartu su žmona peržiūrėjome Sąjūdinio laikotarpio nuotraukas, kuriose užfiksuota įvairių susitikimų, bendražygių, draugų ir oponentų. Pačioje kukliausioje Panevėžio rajono Kabelių kaimo kapinaičių koplyčia, kurios atstatymą mano ir bendražygių pastangomis atlikome talkų būdu. Simboliškai, kai surėmėme stogo gegnes, iš Vilniaus pasiekė žinia, kad įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, sudaryta Iniciatyvinė grupė, kviečiama vietose (miestuose ir rajonuose) kurti rėmimo grupes.
Panevėžyje turėjome stiprią žygeivių - keliaujančių kraštotyrininkų grupę. Savo veikimu balansavome ant legalumo ribos: derinome sportinius – turistinius žygius, varžybas su kultūros paveldo globa ir patriotinėmis akcijomis.
Savotiška Meka ne tik panevėžiečiams, bet ir kauniečiams ar vilniečiams žygeiviams ikisąjūdiniais laikais buvo Kėdainių Paberžė. Čia kunigavo vienuolis, politinis kalinys Tėvas Stanislovas, kuris puoselėjo sukilimo vado, dirbusio Paberžės kunigu, atminimą.
Sąjūdžio grupė Panevėžyje išaugo, sustiprėjo ir plėtė savo veiklą: rinko įvairiose akcijose parašus, organizavo mitingus, piketus, ragino žmones dalyvauti didžiuosiuose Vilniaus, Kauno mitinguose.
1988 metų rugpiūčio pabaigoje Panevėžyje lankėsi iš Romos sugrįžęs, jau gavęs kardinolo šventimus, vyskupas - tremtinys Vincentas Sladkevičius. Panevėžio katedroje kardinolas priėmė Sąjūdžio miesto tarybos (tada dar rėmimo grupės) narius. Eminencija priėmė sąjūdiečių sveikinimus, džiaugėsi žmonių pakilimu, bet labai atsargiai vertino jų euforiją .
Dar ir dabar netyla kalbos, būk tai Sąjūdį Lietuvoje sukūrė sąjunginės slaptosios struktūros. Gali būti, kad toks uždavinys ir buvo, bet iš to nieko neišėjo. Šitame laiške neturiu galimybės plačiau tai argumentuoti. Tarp mūsų, panevėžiečių, irgi buvo asmenų „su užduotimis“; mes juos „atidengėme“, vienus anksčiau, kitus vėliau, kai kas prisipažino, kai kas pasitraukė. Čia noriu pasakyti vieną kitą sakinį apie viešąsias valdžios struktūras, jų varžytuves su Sajūdžiu.
Iš Maskvos respublikinę valdžią spaudė „persitvarkyti“. Prisiminkim kad ir A.Jakovlevo vizitą, jo negarsų pritarimą neformalioms struktūroms. Valdžia pasimetusi: jie nežino, koks tas persitvarkymas turi būti. O čia dar viešumo reikalauja: „glasnostj, glasnostj“.
Pradžioje dar užteko pažadų, bet žodžiais parduotuvių lentynas neužpildysi. Tada susigriebė - duokim liaudžiai žaidimų. Duokim trispalvę, duokim kalbos įstatymą, grąžinkim maldos namus, dar sykį pakeikim Stalino terorą. Tik jau jokiu būdu neatsisakykim valstybinės nuosavybės ir komunistų partijos vadovaujančio vaidmens.
Atrodo, pradėjo nuo vėliavos. Dar 1988 birželio 14 -tos mitinge buvęs politkalinys Taurinskas mitinge iš po švarko iškėlė šilkinį trispalvį audeklą, o pats stambiausias komunistų vadovas pareiškė „Kol tas skuduras kabės - aš nekalbėsiu“. Bet, Dievas liudininkas, kalbos dovanos jis neprarado, o jau liepos mitinge plaikstėsi dešimtys trispalvių. Ir su kotais, ir su papuošimais. O jau spalio pradžioje būsimojo „durnių laivo“ statytojas jau parado priekyje nešė vėliavą į Gedimino bokštą .
Bandė perimti iniciatyvą į savo rankas ne tik valdžia Vilniuje, bet ir mažesniuose miestuose, kad ir Panevėžyje. Bet pakilusių žmonių entuziazmas pralenkė valdiškų struktūrų veikimą. Vienas tokių pavyzdžių buvo vėliavos iškėlimas viršum Panevėžio teatro bokšto. Sąjūdiečiai parinko tinkamiausią vietą vėliavai, išsprendė tvirtinimo konstrukcijos keblumus, o valdžios masinės informacijos priemonės pakvietė miestelėnus kompartijos surengtam spektakliui
Panevėžyje , Pajuostės aerodrome buvo aviacijos karinė bazė. Ten buvo dislokuotas ir didokas karinis dalinys. O mieste, centrinėje jo dalyje, gražiausioje miesto vietoje –Skaistakalnio parke betoninėmis sienomis buvo apjuosta lėktuvų remonto įmonė. Viename to aptvaro kampe buvo įrengtas specialus stendas lėktuvų reaktyvinių variklių bandymams atlikti. Bandomų variklių triukšmas ir gaudesys buvo neįsivaizduojamas. Mieste atskirų sirenų nė nereikėjo: triukšmas girdėjosi visur. Parke, kur buvo įrengtas bandymų stendas, nuo degimo produktų išdžiūvo daug medžių.
Kartą prie Skaistakalnio aviacijos remonto įmonės vartų surengėme piketą su reikalavimais nutraukti parke variklių bandymus ir jų stendus bent perkelti prie aerodromo bazės. Nors specialiai mitingo nerengėme, netrukus susirinko daug žmonių, net daugiau negu dirbo pačioje gamykloje. Pareikalavome susitikimo su įmonės ir su karinio dalinio vadovais. Kariškių pozicija buvo aiški: tegu miesto savivaldybė pastato naują įmonę kitoje vietoje, tada Skaistakalnį jie paliks ramybėje.Bet susirinkusieji vien ekologiniais klausimais nepasitenkino - reikalavo sovietinės kariuomenės išvedimo aplamai iš Lietuvos . Man tą mitingą teko vesti – todėl mane gerai įsidėmėjo. Pareikalavome per dvi savaites liautis variklius bandyti parke. Ir pažadėjome, kad kelias, kuriuo į dirbtuves vežami naikintuvai, būsiąs realiai uždarytas.
Miesto partinė valdžia netrukus mums atsikeršijo. Į tuometinę didžiausią miesto salę - Karininkų namus - sušaukė kariškių šeimų narius, pensininkus, karo veteranus, pavadino tai „Sąjūdžio aktyvistų susitikimu su visuomene“. Tame susitikime dalyvavome trise J. Liaučius, E. Jarašiūnas ir aš. Dialogo, suprantama, nebuvo. Vedė karinio dalinio vyriausias politrukas, o priekaištai pylėsi kaip liūtis.Išvadino mus ir fašistais ir banditų advokatais ir nedėkingais „litovcais“. Didžiausia kaltė teko už tai, kad mūsų tauta nei už „šlovingą revoliuciją“, nei už „išvadavimą“ nedėkinga. Mūsų argumentai apie Molotovo – Ribentropo paktą, istorinę neteisybę, išsisklaidė salės gaudime. Prieštaravimai dėl tremčių ir stalininio teroro mūsų oponentams suvokti buvo per sunkūs.
Prisimenu tik, kad iš to „susitikimo“ išėjome sveiki. O kalčiausias, pasirodė, esąs miesto partijos komitetas - kad „nedamuštų fašistų“ sutvarkyti nepajėgia...
1989 metai buvo labai darbingi. Ne tik įvairių renginių gausa, bet politinėmis pamokomis, kurias suteikė tuo metu Maskvoje vykęs SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas. Kas tik galėjo, klausėsi suvažiavimo transliacijų. O ir Lietuvos deputatų delegacija rodė parlamentinio darbo pavyzdžius.
Ypač atsigavo tremtiniai.Jie organizavo susirinkimus, tragiškų datų minėjimus, masiškai vežėsi iš Sibiro platybių ten žuvusių ar mirusių artimųjų palaikus. Keletą tokių masinių renginių teko vesti ir man. Tremtinių ir buvusių politinių kalinių didžiausias mitingas įvyko Panevėžio stadione.
Panevėžyje Sąjūdžio gretos labai išaugo. Prieš pat „Baltijos kelią“ mieste rėmimo grupių jau buvo per šimtą, tai reiškė kad jos buvo įkurtos visuose gamybiniuose kolektyvuose. Teko mieste surengti net konferenciją, kad demokratiškai išrinktume naująją Sąjūdžio Tarybą. Dar Sąjūdžio Steigiamame suvažiavime 7 panevėžiečiai buvome išrinkti į Sąjūdžio seimą. Kas du mėnesiai vykdavo vienos dienos seimo sesijos. Jos turėjo labai didelę reikšmę - buvo svarstomos politinės raidos tendencijos ne tik Lietuvoje, bet ir apie ją. Tai buvo puiki mokykla būsimiesiems Aukščiausios Tarybos deputatams.
Panevėžiečiai mėgdavo rinktis prie Šv. Trejybės bažnyčios. Vos ją atgavę ėmėmės atstatymo darbų. Kol vyko statybos, pamaldos būdavo atliekamos po atviru dangumi . Netrukus čia radosi pirmieji paminklai tremčių atminimui. Čia būdavo pagerbiami savanoriai, čia atvykdavo ir užsienio lietuviai, teko ne kartą čia kalbėti ir man. Sąjūdžio bendražygių valia dalyvavau rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Tai nebuvo sunkus darbas, nes 52 –oje rinkiminėje apygardoje iš keturių kandidatų tik manęs vieno neslėgė buvusios narystės komunistų partijoje kupra. Dar nebuvo atsikūrusi Lietuvos Krikščionių demokratų partija, bet moraliai jaučiausi įsipareigojęs jos idėjoms. Jaučiau ir Bažnyčios paramą .
Ėjo 1991 metų rugpiūtis, karinio pučo Maskvoje dienos . Mūsų (Aukščiausios tarybos ) pirmininkas turėjo nuolatinį ryšį su B. Jelcinu ir Silantjevu ir nedelsiant, kai SSRS gynybos ministras Jazovas kartu su kitais pučistais nuo pareigų buvo nušalintas, pareikalavo kad būtų gražintos radijo, televizijos bei kitos, dar sausio mėnesį užgrobtos patalpos. Naujasis gynybos ministras, atrodo, tada buvo generolas Moisiejenko, V.Landsbergiui pažadėjo, kad bus duota komanda sovietinei kariuomenei iš visų užimtų patalpų išeiti. Dabar jau neprisimenu, ar buvo koks susitarimas perdavimą įforminti raštu. Gavau pirmininko pavedimą kartu su kolega S. Pečeliūnu perimti laidinio radijo pastatą Gedimino gatvėje. O pastato viduje esantiems kareivėliams – kas? Jie apie pučą nieko nežiną, apie išsikraustymą dar mažiau. Į mūsų atkaklų beldimą pagrasino ginsis automatų ugnimi. Nors mūsų susirinko nemažai - laidinio radijo direktorius, keli žinybų pareigūnai, bet matome, kad jėga nieko nepaimsime. Laikome tą objektą „apsuptyje“. O patys spaudžiame Šiaurės miestelio karinius viršininkus: pasiimkit savo kariuomenę. Pasirodo, tų kareivėlių viršininkai ne Vilniuje, atvažiuoti dabar negalį. Laukiame iki 14 –tos, 15-tos, pagaliau 18- tos valandos. Ir netikėtai sulaukiame „pastiprinimo“. Pasirodo, tiems kareivėliams kasdien turi vežti pietus. O jų neatvežė! Dabar jau kareivėliai dūzgina telefoną, reikalauja kas pagal statutą priklauso. Pietų nesulaukia. Tada jau jie pradeda su mumis kalbą - padėkit išsišaukti tuos viršininkus. Mes savo - kraustykitės laukan. Jie - negalim su ginklais per miestą keliauti. Pagaliau atsiranda karininkas, bet be pietų ir be mašinos. Tada ir jis įsijungia į kariuomenės „išvedimo“ akciją. Dešimtą vakaro atvažiuoja mašina kareivėlius paimti, bet jie ne tos karinės dalies - nežinia kur juos vežti.
Mes perimam iniciatyvą,- pasitelkiam televizijos operatorių, filmuojam „procesą“, primetam perėmimo – perdavimo akto jiodraštį. Bet, pasirodo, niekas nieko perduoti negali: viskas, kas dūžtama - sudaužyta, baldai sulaužyti, pertvaros išvartytos. Ypatingos neapykantos sulaukė spausdinimo mašinėlės. Žodžiais nenusakysi - reikia žiūrėti filmuotą medžiagą...
Per kelias po sausio 13-osios sekusias dienas gretimo namo rūsyje radijo stoties ryšininkai nuo ten pravestų kabelių padarė komutaciją ir laidinis radijas atgijo. O sovietinė armija saugojo pastato viduje sudaužytą, suniokotą radijo centro įrangą.
Kartą sugrįžęs i Panevėžį, Sąjūdžio būstinėje randu aptrintą voką, o jame ištrauką iš kažin kokio įsakymo, parašytą rusiškai . Tos pastraipos esmė tokia –„už nuopelnus, kurie nesuderinami su sovietinio karininko vardu J. Beinortui, J. Liaučiui, E. Jarašiūnui ir Kecioriui atimami kariniai laipsniai.“ Daugiau jokių komentarų. Ir aš niekaip nesuradau laiko pasigilinti į to įsakymo esmę.
Julius Beinortas
Panevėžio m. savivaldybės tarybos narys
"Vėtros" būrio vadas Bronius Juospaitis
BRONIAUS JUOSPAIČIO prisiminimai apie Laisvės kovas
„Panevėžio ryto“ pokalbis su panevėžiečiu Jonu Čergeliu, kuris visą Sąjūdžio laikų istoriją fiksavo vaizdo juostoje ir kuris dar prisimena, kad pirmieji sąjūdininkai miesto valdžios buvo vadinami tiesiog psichikos ligoniais. kuris visą Sąjūdžio laikų istoriją fiksavo vaizdo juostoje ir kuris dar prisimena, kad pirmieji sąjūdininkai miesto valdžios buvo vadinami tiesiog psichikos ligoniais.
- Šiandien Sąjūdžio 20-mečio proga Panevėžyje bus rodomi kadrai iš tų laikų, kuriuos Lietuvos istorijoje vertėtų vadinti auksiniais. Tuos kadrus filmavote ir Jūs. Ar eisite pats jų pasižiūrėti?
- Ne, neisiu. Aš į tokius renginius nevaikštau.
Taip, man skambino ir sakė, kad nori parodyti kokių 3 valandų trukmės filmavimo įrašą. Tai aš ir paklausiau, kam žmones taip ilgai kankinti?
- Bet juk tai jau neįkainojami istoriniai kadrai.
- Na, gal. Bet ar mums, jauniems, būdavo įdomu klausytis nesibaigiančių veteranų pasakojimų? Taip ir dabar - kiti laikai, kitas supratimas. Reikia parodyti Sąjūdį, bet nenuobodžiai, spalvingai - tai, kas įdomu.
- Rodėte, Jūsų spintoje - per 60 vaizdo įrašų kasečių - šimtai peržiūros valandų. Ar patį kartais traukia juos peržiūrėti?
- Reikia juos kartais prasukti - tiesiog technologija tokia. Peržiūriu, kai kam nors ir ko nors reikia. Filmas „Laisvės kelias 1988-1991 metai“ susuktas. Dabar man įdomiau dar senesni dalykai.
- Betgi tai, ką pats filmuoji - dar ir jausmus užgauna? Juk pats buvot aktyvus sąjūdietis. Žmogus, neprijaučiantis Sąjūdžiui, ko gero, tiesiog ir negalėjo kameros griebtis?
- Taip, man tie dalykai buvo labai aiškūs. Mano tėvas 10 metų buvo atsėdėjęs už politiką, Nepriklausomybė buvo mano sena svajonė.
1988 metais Australijos lietuviai broliai Gediminas, Vytautas ir Kazimieras Patupai nupirko brangią kamerą - tad ta „Panasonic“ buvo automobilio, sovietinių žigulių vertės.
Sąjūdžio taryba pasirašė, kad gavo tą brangenybę, tada įdavė man ją į rankas ir liepė dirbti.
Taip ir prasidėjo Sąjūdžio filmavimas. Po to, kai Nepriklausomybė buvo pasiekta, tą kamerą, galėjusią tapti muziejine vertybe, valdžia pardavė.
- Tada Jūs tarsi vienintelis filmavote visus Sąjūdžio įvykius Panevėžyje. Bet, girdėjau, kažkas šalia irgi sukinėjosi su brangiomis kameromis?
- Taip. Sovietų saugumas visur siuntė savo šnipus. Su geriausia technika, su moderniu garso įrašymu. Aš tą jutau, kitaip ir negalėjo būti.
- Turėjo būti bent jau nejauku...
- Jie iš pradžių buvo labai drąsūs, bet po Baltijos kelio jiems pasidarė rūgštu. Be to, nors manęs neinformavo, bet jaučiau, kad ir aš turiu asmens sargybinių - tai sąjūdiečiai, dabar jau amžinatilsį Algimantas Plitnikas pasirūpino.
Be to, ir Sąjūdyje buvo įsimaišiusių saugumiečių. Todėl svarbiausi sprendimai buvo priimami ne Sąjūdžio būstinėje, o lyderių grupelėje.
- Prisiminkime svarbiausius jūsų užfiksuotus Sąjūdžio įvykius Panevėžyje - juk jų buvo tais pakilimo metais taip gausu, kad, atrodo, vienas už kitą svarbesni.
- Labai daug visko, reikia pasižiūrėti į užrašus... Štai Lenino paminklo nuvertimas Panevėžyje - gražūs kadrai: už galvos ir... Neleido man tos medžiagos rodyti - kad nebūtų trukdžių, kad nesupykdytume valdžios, kad viskas pamažu, nuosekliai. Vilniuje Leniną tik po metų nuvertė.
Štai Komunistų partijos ir Persitvarkymo sąjūdžio susitikimas: pirmieji bando įtikinti, kokia gera bus dabar ta persitvarkiusi partija. Rapolo Čarno gatvės pavadinimo keitimas į Vasario 16-osios, palydos į jau laisvos Lietuvos kariuomenę.
Nufilmavome kratą LKP miesto komiteto skyriuje, sovietų kariuomenės išsikraustymą iš štabo po rugpjūčio pučo 1991 metais.
- Kurie kadrai dabar atrodo vertingiausi, kurie įvykiai - reikšmingiausi?
- Mes tada filmavome ne dėl meninės vertės, ne dėl kokio nors auksinio kadro, net ir ne dėl įamžinimo. Tada buvo kova. Kamera tada, beginklėje kovoje priešui buvo baisesnė už „Kalašnikovo“ automatą. Tai buvo akivaizdus įrodymas, kas vyksta. Reikėjo fiksuoti kiekvieną tokią akimirką kaip įrodymą.
Tada, kai sausio 13-osios naktį vežė į Vilniaus ligoninę pirmus sužeistuosius, vienas greitosios automobilis buvo skirtas atvežti operatoriui.
Gydytojas suprato, kad filmuoti yra beveik taip pat svarbu kaip ir gelbėti mirštančius.
Tauta dar turėjo sveiko proto. Tai ją ir išgelbėjo.
Tiesa, sostinėje irgi nebuvo per daug filmuojančių. Vėliau viską, ką matėme, nufilmavo latviai - garsusis Puodniekas su kolegomis. Mūsų televizija rodė tik tiesiogines transliacijas, nes tą sausio vakarą, prieš prasidedant įvykiams, vyrai sudėjo savo kameras televizijoje ir išėjo po darbo namo...
- Per sausio įvykius jūs filmavote Panevėžyje. Tai buvo, ko gero, pačios sunkiausios valandos.
- Kruvinuosius sausio įvykius galėjau filmuoti Vilniuje, bet supratau, kad ten bus daugiau filmuojančių. Tad likau čia ir vienas filmavau telegrafo gynėjus.
Tačiau po įvykių lėkiau į Vilnių, surinkau viską, kas ką yra nufilmavęs, ir grįžęs į Panevėžį montavau, dauginau su bendraminčiais tuos vaizdus. Viską vežė išplatinti Rusijoje - kad ir ten žinotų, kas vyksta.
Visi supratome, kad telegrafo gynimas yra tik simbolio gynimas. Juk telegrafe tuomet sėdėjo sovietinis vadovas. Bet esmė - tai vienijo tautą.
- Visi dabar mename tų metų tautos atbudimą ir vienybę? Ar pro filmavimo kameros objektyvą išties atrodė, kad į gatves išėjo visa Lietuva?
- Taip, manau, kad taip. Užtvindyta Laisvės aikštė, kitos gatvės. Man atrodė, kad tiek ir žmonių negyvena Panevėžyje, kiek jų ateidavo į mitingus.
- Jūsų kamera užfiksavo ne tik žmones, ištroškusius laisvės, bet ir sovietmečio vadus - tiek išblyškusius iš išgąsčio, tiek ir bandančius prisiderinti - dabar kai kurių veikėjų veidus tik iš tų kadrų ir prisimename.
- Taip. Vienas tų laikų veikėjas, dabar irgi esantis valdžioje, tada sakė, kad pirmosios eilės mitinguose - tai psichiškai nesveikieji. Jis, beje, geras žmogus, tik raudonas, ir tiek.
- Ar filmuodamas pastebėjote mitinguose daug jaunimo?
- Ne, jų labai daug nebuvo. Suaugusieji suprato, kad į pirmas gretas patys turi eiti. Buvo pavojinga. Tremtiniai buvo patyrę, todėl nesikarščiavo. Aš kai lėkiau filmuoti sausio įvykių, namuose palikau miegančią trejų metų dukrą. Vėliau Baltijos kelyje, dar po metų Liepsnojančiame kelyje - vaikų jau tikrai buvo daugybė. Nes kitos - džiaugsmo nuotaikos vyravo.
Dabar, kai vietos televizija rodė mano filmuotus kadrus kaip serialą - po pusvalandį kas vakarą - sėdėdavo visomis šeimomis prie ekrano: tėvai aiškino vaikams, kas vyko.
- O vis dėlto, kuris kadras - pats vertingiausias?
- Kai Algirdas Brazauskas artojų varžybose vagoje Anykščiuose pargriuvo...
- Dabar visi mėgsta skųstis, kad kovojo ne dėl tokios Lietuvos. Ar neapmaudu, kad Sąjūdžio šviesuoliai buvo nustumti į užkulisius?
- Ne, mes savo uždavinį atlikome. Kitas reikalas, kad nauja valdžia nesugebėjo protingai valdyti. Sąjūdžio metais tautą valdė intelektualai. Vien panevėžietis Egidijus Jarašiūnas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, ko vertas.
Teisybė, bandė ir tada brautis išverstakailiai. Vienas dabar žinomas politikas panevėžietis buvo labai „pasinešęs“ tapti Nepriklausomybės Akto signataru. Jį būtų ir delegavę, nes buvo populiarus tarp gyventojų. Tada aš jam pasakiau, kad turiu kompromituojančios medžiagos, kaip jis komunistinės valdžios padedamas savo naują butą apsistatė. Padėjo - pats savo kandidatūrą atsiėmė.
- O Vytautas Landsbergis?
- V.Landsbergis mane žavi visą laiką. Tik jis 20 metų į priekį mąsto, todėl jo ir nemėgsta. O apsirikęs jis nebuvo nė karto. Jis ir dabar Europą judina - vieninteliai su Valdu Adamkumi. O Algirdas Brazauskas į jokias vėžes netilpo.
O kas dabar tautą veda per rinkimus priekin? Kaimiškas mentalitetas. Ir kiekviena višta neva mąsto savo protu. Antras dalykas - pinigai, propaganda.
- Šiandien Sąjūdžio 20-mečio proga Panevėžyje bus rodomi kadrai iš tų laikų, kuriuos Lietuvos istorijoje vertėtų vadinti auksiniais. Tuos kadrus filmavote ir Jūs. Ar eisite pats jų pasižiūrėti?
- Ne, neisiu. Aš į tokius renginius nevaikštau.
Taip, man skambino ir sakė, kad nori parodyti kokių 3 valandų trukmės filmavimo įrašą. Tai aš ir paklausiau, kam žmones taip ilgai kankinti?
- Bet juk tai jau neįkainojami istoriniai kadrai.
- Na, gal. Bet ar mums, jauniems, būdavo įdomu klausytis nesibaigiančių veteranų pasakojimų? Taip ir dabar - kiti laikai, kitas supratimas. Reikia parodyti Sąjūdį, bet nenuobodžiai, spalvingai - tai, kas įdomu.
- Rodėte, Jūsų spintoje - per 60 vaizdo įrašų kasečių - šimtai peržiūros valandų. Ar patį kartais traukia juos peržiūrėti?
- Reikia juos kartais prasukti - tiesiog technologija tokia. Peržiūriu, kai kam nors ir ko nors reikia. Filmas „Laisvės kelias 1988-1991 metai“ susuktas. Dabar man įdomiau dar senesni dalykai.
- Betgi tai, ką pats filmuoji - dar ir jausmus užgauna? Juk pats buvot aktyvus sąjūdietis. Žmogus, neprijaučiantis Sąjūdžiui, ko gero, tiesiog ir negalėjo kameros griebtis?
- Taip, man tie dalykai buvo labai aiškūs. Mano tėvas 10 metų buvo atsėdėjęs už politiką, Nepriklausomybė buvo mano sena svajonė.
1988 metais Australijos lietuviai broliai Gediminas, Vytautas ir Kazimieras Patupai nupirko brangią kamerą - tad ta „Panasonic“ buvo automobilio, sovietinių žigulių vertės.
Sąjūdžio taryba pasirašė, kad gavo tą brangenybę, tada įdavė man ją į rankas ir liepė dirbti.
Taip ir prasidėjo Sąjūdžio filmavimas. Po to, kai Nepriklausomybė buvo pasiekta, tą kamerą, galėjusią tapti muziejine vertybe, valdžia pardavė.
- Tada Jūs tarsi vienintelis filmavote visus Sąjūdžio įvykius Panevėžyje. Bet, girdėjau, kažkas šalia irgi sukinėjosi su brangiomis kameromis?
- Taip. Sovietų saugumas visur siuntė savo šnipus. Su geriausia technika, su moderniu garso įrašymu. Aš tą jutau, kitaip ir negalėjo būti.
- Turėjo būti bent jau nejauku...
- Jie iš pradžių buvo labai drąsūs, bet po Baltijos kelio jiems pasidarė rūgštu. Be to, nors manęs neinformavo, bet jaučiau, kad ir aš turiu asmens sargybinių - tai sąjūdiečiai, dabar jau amžinatilsį Algimantas Plitnikas pasirūpino.
Be to, ir Sąjūdyje buvo įsimaišiusių saugumiečių. Todėl svarbiausi sprendimai buvo priimami ne Sąjūdžio būstinėje, o lyderių grupelėje.
- Prisiminkime svarbiausius jūsų užfiksuotus Sąjūdžio įvykius Panevėžyje - juk jų buvo tais pakilimo metais taip gausu, kad, atrodo, vienas už kitą svarbesni.
- Labai daug visko, reikia pasižiūrėti į užrašus... Štai Lenino paminklo nuvertimas Panevėžyje - gražūs kadrai: už galvos ir... Neleido man tos medžiagos rodyti - kad nebūtų trukdžių, kad nesupykdytume valdžios, kad viskas pamažu, nuosekliai. Vilniuje Leniną tik po metų nuvertė.
Štai Komunistų partijos ir Persitvarkymo sąjūdžio susitikimas: pirmieji bando įtikinti, kokia gera bus dabar ta persitvarkiusi partija. Rapolo Čarno gatvės pavadinimo keitimas į Vasario 16-osios, palydos į jau laisvos Lietuvos kariuomenę.
Nufilmavome kratą LKP miesto komiteto skyriuje, sovietų kariuomenės išsikraustymą iš štabo po rugpjūčio pučo 1991 metais.
- Kurie kadrai dabar atrodo vertingiausi, kurie įvykiai - reikšmingiausi?
- Mes tada filmavome ne dėl meninės vertės, ne dėl kokio nors auksinio kadro, net ir ne dėl įamžinimo. Tada buvo kova. Kamera tada, beginklėje kovoje priešui buvo baisesnė už „Kalašnikovo“ automatą. Tai buvo akivaizdus įrodymas, kas vyksta. Reikėjo fiksuoti kiekvieną tokią akimirką kaip įrodymą.
Tada, kai sausio 13-osios naktį vežė į Vilniaus ligoninę pirmus sužeistuosius, vienas greitosios automobilis buvo skirtas atvežti operatoriui.
Gydytojas suprato, kad filmuoti yra beveik taip pat svarbu kaip ir gelbėti mirštančius.
Tauta dar turėjo sveiko proto. Tai ją ir išgelbėjo.
Tiesa, sostinėje irgi nebuvo per daug filmuojančių. Vėliau viską, ką matėme, nufilmavo latviai - garsusis Puodniekas su kolegomis. Mūsų televizija rodė tik tiesiogines transliacijas, nes tą sausio vakarą, prieš prasidedant įvykiams, vyrai sudėjo savo kameras televizijoje ir išėjo po darbo namo...
- Per sausio įvykius jūs filmavote Panevėžyje. Tai buvo, ko gero, pačios sunkiausios valandos.
- Kruvinuosius sausio įvykius galėjau filmuoti Vilniuje, bet supratau, kad ten bus daugiau filmuojančių. Tad likau čia ir vienas filmavau telegrafo gynėjus.
Tačiau po įvykių lėkiau į Vilnių, surinkau viską, kas ką yra nufilmavęs, ir grįžęs į Panevėžį montavau, dauginau su bendraminčiais tuos vaizdus. Viską vežė išplatinti Rusijoje - kad ir ten žinotų, kas vyksta.
Visi supratome, kad telegrafo gynimas yra tik simbolio gynimas. Juk telegrafe tuomet sėdėjo sovietinis vadovas. Bet esmė - tai vienijo tautą.
- Visi dabar mename tų metų tautos atbudimą ir vienybę? Ar pro filmavimo kameros objektyvą išties atrodė, kad į gatves išėjo visa Lietuva?
- Taip, manau, kad taip. Užtvindyta Laisvės aikštė, kitos gatvės. Man atrodė, kad tiek ir žmonių negyvena Panevėžyje, kiek jų ateidavo į mitingus.
- Jūsų kamera užfiksavo ne tik žmones, ištroškusius laisvės, bet ir sovietmečio vadus - tiek išblyškusius iš išgąsčio, tiek ir bandančius prisiderinti - dabar kai kurių veikėjų veidus tik iš tų kadrų ir prisimename.
- Taip. Vienas tų laikų veikėjas, dabar irgi esantis valdžioje, tada sakė, kad pirmosios eilės mitinguose - tai psichiškai nesveikieji. Jis, beje, geras žmogus, tik raudonas, ir tiek.
- Ar filmuodamas pastebėjote mitinguose daug jaunimo?
- Ne, jų labai daug nebuvo. Suaugusieji suprato, kad į pirmas gretas patys turi eiti. Buvo pavojinga. Tremtiniai buvo patyrę, todėl nesikarščiavo. Aš kai lėkiau filmuoti sausio įvykių, namuose palikau miegančią trejų metų dukrą. Vėliau Baltijos kelyje, dar po metų Liepsnojančiame kelyje - vaikų jau tikrai buvo daugybė. Nes kitos - džiaugsmo nuotaikos vyravo.
Dabar, kai vietos televizija rodė mano filmuotus kadrus kaip serialą - po pusvalandį kas vakarą - sėdėdavo visomis šeimomis prie ekrano: tėvai aiškino vaikams, kas vyko.
- O vis dėlto, kuris kadras - pats vertingiausias?
- Kai Algirdas Brazauskas artojų varžybose vagoje Anykščiuose pargriuvo...
- Dabar visi mėgsta skųstis, kad kovojo ne dėl tokios Lietuvos. Ar neapmaudu, kad Sąjūdžio šviesuoliai buvo nustumti į užkulisius?
- Ne, mes savo uždavinį atlikome. Kitas reikalas, kad nauja valdžia nesugebėjo protingai valdyti. Sąjūdžio metais tautą valdė intelektualai. Vien panevėžietis Egidijus Jarašiūnas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, ko vertas.
Teisybė, bandė ir tada brautis išverstakailiai. Vienas dabar žinomas politikas panevėžietis buvo labai „pasinešęs“ tapti Nepriklausomybės Akto signataru. Jį būtų ir delegavę, nes buvo populiarus tarp gyventojų. Tada aš jam pasakiau, kad turiu kompromituojančios medžiagos, kaip jis komunistinės valdžios padedamas savo naują butą apsistatė. Padėjo - pats savo kandidatūrą atsiėmė.
- O Vytautas Landsbergis?
- V.Landsbergis mane žavi visą laiką. Tik jis 20 metų į priekį mąsto, todėl jo ir nemėgsta. O apsirikęs jis nebuvo nė karto. Jis ir dabar Europą judina - vieninteliai su Valdu Adamkumi. O Algirdas Brazauskas į jokias vėžes netilpo.
O kas dabar tautą veda per rinkimus priekin? Kaimiškas mentalitetas. Ir kiekviena višta neva mąsto savo protu. Antras dalykas - pinigai, propaganda.
Panevėžio kino metraštis - Panevėžio Sąjūdžiui 25
AINA
2013/12/16
AINA
2013/12/16
Sausio 13-oji. Iš mano gyvenimo
Romualdas Matelis
Romualdas Matelis
Praėjo, eilinį kartą praėjo sausio tryliktoji. Kas ją pergyvena prisiminimais, kas jau tik iš pasakojimų susidarytais įspūdžiais. Netruks prabėgti dar kažkiek [man dabar jau atrodo, kad nedaug] laiko ir ši diena daugeliui taps žinoma net ne iš pasakojimų. Ji bus perskaityta, o gal ir atpasakota istorijos mokytojų… Toks tas gyvenimas. Taip buvo ir bus visiems, nesvarbu kada jie begyventų…
Man tai dvigubai įsimintina diena. Dėl visos tautos pragyventų įvykių ir todėl, kad tai mano AJA Mamos gimimo diena. Nebuvo Mama linkusi iškilmingai jos švęsti, tad ir tą vakarą susėdome namuose be svečių, tik namiškiai. Tradiciškai įsijungėme televizorių ir be kita ko, akylai stebėjome kas gi vyksta. Tokios jau tada tos dienos buvo, kad kitaip nei negalėtume – gyvenome tarsi ant vulkano kraterio viršūnės. Visi jautėme, kad bet kurią minutę gali įvykti kažkas… ir būtent tą vakarą netrukus ėmė gausti sirenos, o gatvėje važiuojančios mašinos visos ėmė signalinti, pypauti ir kitaip žadinti tuos, kurie anksti mėgdavo sumigti. Į Vilnių ruoštis nebebuvo kaip. O ir Kaune, tegul ir mažesniu masteliu, bet taip pat brendo įvykiai. Ir kažkas buvo reikalingas ir čia. Tad tuokart nejutau jokio didelio skirtumo.
Išėjome į kiemą ir sunku, o tiksliau net neįmanoma apsakyti tas bebalses garsines komandas kokias ėmė, ko gero, visiems duoti sirenos. Sunku nusakyti tą jausmą, kuris užliejo jų beklausant. Iki tol gyvenime sirenas tegirdėjus kaip mokomąją priemonę dienos viduryje, nakties tamsoje, manau, visi jautė iki smulkiausių savo ląstelių, kad prasideda tai, ko nesulyginsi su jokia filmuota medžiaga. Nes šios sirenos gaudė mums. Kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Gal būt atsirastų nemažai meluojančių, kurie sakytų, kad jie nejautė jokios baimės, o tik didelę patriotinę pareigą. Gi aš nemeluosiu: kūną kaustė labai didelė baimė. Ir ji buvo tokia paprasta ir žmoniška. Užplūsdinėjo mintys, kad jau niekada nebepamatysiu ryto aušros ir, kad oi dar su kiek žmonių norėtųsi pasimatyti, o jas keitė kiek optimistiškesnės – o gal nuo rytojaus likę jau tik grotos, grotos ir dar kartą grotos. O gal mūsų kartos atėjo pasitikti Sibiras… gi jis jau tapęs prakeikta lietuvių tradicija.
Tačiau lygiagrečiai labai aiškiai vinguriavo kitas jausmas. Veikiau ne jausmas, o kažkokia smegenyse užkoduota komanda – aš privalau eiti. Kur eiti tiksliai nei nemąsčiau tada. Na kažkur ten,. Link Halės. O paskui bus matyt. Ir pasukau link kambario rengtis palto.
- Ką tu sau galvoji? – tai pamačiusi paklausė Mama. – Nesąmonė, rusų gi niekas nenugalės. – Ir tuoj pat ėmė verkti. – Romuti, gi mano gimimo diena, kaip tu gali eiti, palikti mus ir žūti? Jai savo ruožtu kažką antrino ir Tėvukas. Kas jau kas, o jis jau labai gerai žinojo Sibiro siaubą. Žinojau ir aš, bet neiti negalėjau…
Tai supratusi, Mama ėmė prašytis kartu su manimi. Dabar jau man pasidarė nebesuvokiama situacija. Eiti su jau nebe jauna Mama? Kvailystė. Jei ką, aš vis tiek dar savimi tikėjau, kad rasiu miklumo pašokti, pabėgti, o ji? Bet ji verkė ir sakė, kad jokiu būdu neišleis manęs vieno. Ji tada vis tiek eis iš paskos, ir net jei aš pabėgsiu nuo jos, ji eis į ten.., į ten kur tankai. Teko sutikti.
Išsukus į Baranausko gatvę pasidarė tarsi ir linksmiau, nes aplink mane ėjo minia. Kas iš kur beišlindęs, visi suko į Baranausko ir Vydūno gatves, į pagrindines arterijas, vedančias link Sporto halės. O būryje kiekvienam ir linksmumo ėmė rastis. Tad situacija keitėsi jei ir ne į mielą, tai bent jau pažįstamą, verčiančią pasijusti baikštokai laimingiems. Tarsi jau būtume kažką laimėję ir grįžtumėme atgal. Priartėjus K.Petrausko gatvę nepaaiškinamą 5tampos jausmą jau atskiedinėjo ir džiaugsmas. Neaišku koks, bet džiaugsmas. Pradėjo atsirasti pažįstamų veidų, o vėliau ir žmonių. Tolumoje pamačiau gaisrinę mašiną, tad šmėstelėjo mintis, kad gaisrinės naudojamos žmonėms vaikyti. Tačiau ne. Gaisrininkai buvo iš vien su mumis. Jie čia atvarė savo mašinas, kad užtverti kelią tankams kai jie čia atvažiuos. Tarp gaisrininkų pamačiau ir seną savo pažįstamą pagal tarnybinę liniją, [berods kapitoną] Žigonį. Pasisveikinau ir be jokios diplomatijos jam pasakiau „Malonu, kad ir tu su mumis“. Po to jaučiausi labai kvailai, gi galėjau jį įžeisit, tarsi jis būtų ne lietuvis, tarsi jis koks atėjūnas. Bet jis labai maloniai šyptelėjo, linktelėjo, tad vyliausi, kad buvau suprastas tinkamai. O iki tol man kažkaip sunku savyje buvo tikėti, kad žmogus, vilkintis TSRS karininko uniformą, gali būti išvien su tauta, būti Lietuvos patriotu… Prabėgus šitiek metų, man jau nebe gėda dėl tuometinio, tarsi ir liapsuso. Dabar jau gerai žinau, kad ir daugelis paslapčia galvojo panašiai. Nesvarbu, kad tai buvo tik priešgaisrinės apsaugos kapitonas, o vis tik kariškis… Bet tą suprato ir jis pats, nes po keleto metų ir vėl susitikę apie šiek tiek pakalbėjome. Atvirai pakalbėjome.
Tad tiek apie tuos įsimintinus įvykius mano gyvenime. Nes toliau viskas vyko nors labai įspūdingai, tačiau kai reikia aprašyti, tarsi ir nesigauna. Daužėsi širdis nuo pačių įvairiausių žaibiškai besikeičiančių minčių ir vaizdų, kažkas kartas nuo karto garsiai supanikuodavo: jau atvažiuoja tankai, iš kažkur vis pasirodydavo sunkvežimiai su pakrautais statybiniais blokais, iš naujo ir vėl iš naujo imdavo kaukti sirenos. Mes brovėmės gilyn link televizijos bokšto, bet gerokai priartėjus, supratome, kad ten mūsų visai nereikia, nes ten ir taip tiršta kaip tuolaikiniame maršrutiniame autobuse ir tai gali tik pakenkti jei reikėtų skubiai šalinti nuo kažkokios galimos artilerijos ar kažko panašaus. Kažkas kažką vis komandavo, bet tai nebuvo labai organizuota. Tai buvo daugiau pavienių entuziastų emocijos. Tad po trijų-keturių valandų su Mama grįžome namo. Širdyje buvo labai gera. Ir todėl, kad nepabūgau eiti ten, kur turėjau eiti, ir todėl, kad pagaliau sutikau pasiimti Mamą. Namuose radome besinervinantį Tėvuką. Jautėme tą didelį, gal net begalinį susitikimo džiaugsmą, nors išsiskyrę buvome vos kelioms valandos. Jautėme ir labai didelį nuovargį, tad prie stalo jau nebesėdome. Tiek to tas gimtadienis, tada atrodė… Tik nežinojome, kad tas gimtadienis buvo paskutinis mano Mamai. Nes tų pačių metų gruodį ji netikėtai mirė.
Man tai dvigubai įsimintina diena. Dėl visos tautos pragyventų įvykių ir todėl, kad tai mano AJA Mamos gimimo diena. Nebuvo Mama linkusi iškilmingai jos švęsti, tad ir tą vakarą susėdome namuose be svečių, tik namiškiai. Tradiciškai įsijungėme televizorių ir be kita ko, akylai stebėjome kas gi vyksta. Tokios jau tada tos dienos buvo, kad kitaip nei negalėtume – gyvenome tarsi ant vulkano kraterio viršūnės. Visi jautėme, kad bet kurią minutę gali įvykti kažkas… ir būtent tą vakarą netrukus ėmė gausti sirenos, o gatvėje važiuojančios mašinos visos ėmė signalinti, pypauti ir kitaip žadinti tuos, kurie anksti mėgdavo sumigti. Į Vilnių ruoštis nebebuvo kaip. O ir Kaune, tegul ir mažesniu masteliu, bet taip pat brendo įvykiai. Ir kažkas buvo reikalingas ir čia. Tad tuokart nejutau jokio didelio skirtumo.
Išėjome į kiemą ir sunku, o tiksliau net neįmanoma apsakyti tas bebalses garsines komandas kokias ėmė, ko gero, visiems duoti sirenos. Sunku nusakyti tą jausmą, kuris užliejo jų beklausant. Iki tol gyvenime sirenas tegirdėjus kaip mokomąją priemonę dienos viduryje, nakties tamsoje, manau, visi jautė iki smulkiausių savo ląstelių, kad prasideda tai, ko nesulyginsi su jokia filmuota medžiaga. Nes šios sirenos gaudė mums. Kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Gal būt atsirastų nemažai meluojančių, kurie sakytų, kad jie nejautė jokios baimės, o tik didelę patriotinę pareigą. Gi aš nemeluosiu: kūną kaustė labai didelė baimė. Ir ji buvo tokia paprasta ir žmoniška. Užplūsdinėjo mintys, kad jau niekada nebepamatysiu ryto aušros ir, kad oi dar su kiek žmonių norėtųsi pasimatyti, o jas keitė kiek optimistiškesnės – o gal nuo rytojaus likę jau tik grotos, grotos ir dar kartą grotos. O gal mūsų kartos atėjo pasitikti Sibiras… gi jis jau tapęs prakeikta lietuvių tradicija.
Tačiau lygiagrečiai labai aiškiai vinguriavo kitas jausmas. Veikiau ne jausmas, o kažkokia smegenyse užkoduota komanda – aš privalau eiti. Kur eiti tiksliai nei nemąsčiau tada. Na kažkur ten,. Link Halės. O paskui bus matyt. Ir pasukau link kambario rengtis palto.
- Ką tu sau galvoji? – tai pamačiusi paklausė Mama. – Nesąmonė, rusų gi niekas nenugalės. – Ir tuoj pat ėmė verkti. – Romuti, gi mano gimimo diena, kaip tu gali eiti, palikti mus ir žūti? Jai savo ruožtu kažką antrino ir Tėvukas. Kas jau kas, o jis jau labai gerai žinojo Sibiro siaubą. Žinojau ir aš, bet neiti negalėjau…
Tai supratusi, Mama ėmė prašytis kartu su manimi. Dabar jau man pasidarė nebesuvokiama situacija. Eiti su jau nebe jauna Mama? Kvailystė. Jei ką, aš vis tiek dar savimi tikėjau, kad rasiu miklumo pašokti, pabėgti, o ji? Bet ji verkė ir sakė, kad jokiu būdu neišleis manęs vieno. Ji tada vis tiek eis iš paskos, ir net jei aš pabėgsiu nuo jos, ji eis į ten.., į ten kur tankai. Teko sutikti.
Išsukus į Baranausko gatvę pasidarė tarsi ir linksmiau, nes aplink mane ėjo minia. Kas iš kur beišlindęs, visi suko į Baranausko ir Vydūno gatves, į pagrindines arterijas, vedančias link Sporto halės. O būryje kiekvienam ir linksmumo ėmė rastis. Tad situacija keitėsi jei ir ne į mielą, tai bent jau pažįstamą, verčiančią pasijusti baikštokai laimingiems. Tarsi jau būtume kažką laimėję ir grįžtumėme atgal. Priartėjus K.Petrausko gatvę nepaaiškinamą 5tampos jausmą jau atskiedinėjo ir džiaugsmas. Neaišku koks, bet džiaugsmas. Pradėjo atsirasti pažįstamų veidų, o vėliau ir žmonių. Tolumoje pamačiau gaisrinę mašiną, tad šmėstelėjo mintis, kad gaisrinės naudojamos žmonėms vaikyti. Tačiau ne. Gaisrininkai buvo iš vien su mumis. Jie čia atvarė savo mašinas, kad užtverti kelią tankams kai jie čia atvažiuos. Tarp gaisrininkų pamačiau ir seną savo pažįstamą pagal tarnybinę liniją, [berods kapitoną] Žigonį. Pasisveikinau ir be jokios diplomatijos jam pasakiau „Malonu, kad ir tu su mumis“. Po to jaučiausi labai kvailai, gi galėjau jį įžeisit, tarsi jis būtų ne lietuvis, tarsi jis koks atėjūnas. Bet jis labai maloniai šyptelėjo, linktelėjo, tad vyliausi, kad buvau suprastas tinkamai. O iki tol man kažkaip sunku savyje buvo tikėti, kad žmogus, vilkintis TSRS karininko uniformą, gali būti išvien su tauta, būti Lietuvos patriotu… Prabėgus šitiek metų, man jau nebe gėda dėl tuometinio, tarsi ir liapsuso. Dabar jau gerai žinau, kad ir daugelis paslapčia galvojo panašiai. Nesvarbu, kad tai buvo tik priešgaisrinės apsaugos kapitonas, o vis tik kariškis… Bet tą suprato ir jis pats, nes po keleto metų ir vėl susitikę apie šiek tiek pakalbėjome. Atvirai pakalbėjome.
Tad tiek apie tuos įsimintinus įvykius mano gyvenime. Nes toliau viskas vyko nors labai įspūdingai, tačiau kai reikia aprašyti, tarsi ir nesigauna. Daužėsi širdis nuo pačių įvairiausių žaibiškai besikeičiančių minčių ir vaizdų, kažkas kartas nuo karto garsiai supanikuodavo: jau atvažiuoja tankai, iš kažkur vis pasirodydavo sunkvežimiai su pakrautais statybiniais blokais, iš naujo ir vėl iš naujo imdavo kaukti sirenos. Mes brovėmės gilyn link televizijos bokšto, bet gerokai priartėjus, supratome, kad ten mūsų visai nereikia, nes ten ir taip tiršta kaip tuolaikiniame maršrutiniame autobuse ir tai gali tik pakenkti jei reikėtų skubiai šalinti nuo kažkokios galimos artilerijos ar kažko panašaus. Kažkas kažką vis komandavo, bet tai nebuvo labai organizuota. Tai buvo daugiau pavienių entuziastų emocijos. Tad po trijų-keturių valandų su Mama grįžome namo. Širdyje buvo labai gera. Ir todėl, kad nepabūgau eiti ten, kur turėjau eiti, ir todėl, kad pagaliau sutikau pasiimti Mamą. Namuose radome besinervinantį Tėvuką. Jautėme tą didelį, gal net begalinį susitikimo džiaugsmą, nors išsiskyrę buvome vos kelioms valandos. Jautėme ir labai didelį nuovargį, tad prie stalo jau nebesėdome. Tiek to tas gimtadienis, tada atrodė… Tik nežinojome, kad tas gimtadienis buvo paskutinis mano Mamai. Nes tų pačių metų gruodį ji netikėtai mirė.
Dėl laisvės rizikavo gyvybe
Įvykių sūkury
2011 m. Sausio mėn. 13 d., Ketvirtadienis
Prieš dvidešimtmetį nematomi, bet tvirtesni už pačius stipriausius pančius vienybės saitai sujungė visą Lietuvą — nuo Vilniaus iki atokiausio šalies kaimo.
Lemtingų sausio įvykių metraštis byloja, kad Panevėžiui istorijos grandinėje tenka išskirtinė vieta: pirmąja Laisvės gynėjų dienos auka tapo panevėžietis Jonas Žiaunys— okupantų tankas sausio 11-ąją tyčia rėžėsi į žaislus vežantį jo vairuojamą sunkvežimį. Sovietams užėmus Televizijos bokštą Vilniuje, žinios pasauliui buvo perdavinėjamos iš Kauno ir Panevėžio.
Pusė metų Aukštaitijos sostinėje veikė Lietuvos televizija. Būtent panevėžiečiai per kruvinuosius įvykius ryžosi neįtikėtinai rizikai — ne tik tiesiogiai transliuoti naujienas Maskvos radijui, bet ir kruvinųjų įvykių vaizdo medžiagą traukiniu nuvežti į tuometį Leningradą tam, kad keliolika milijonų Rusijos gyventojų pamatytų neiškraipytą tiesą: lietuviai į savus nešaudo, juos traiško okupantų tankai.
Iš merės kabineto kalbėjo Maskvai
Kiek panevėžiečių žino, kad ne tik Vilnius, bet ir jų miestas 1991-ųjų sausį buvo atsidūręs užsienio šalių akyse?
Dar iki kruvinųjų įvykių, sausio 8-ąją, iš tuometės Savivaldybės merės Gemos Lukoševičiūtės-Umbrasienės kabineto 45 minutes vienai iš pagrindinių Maskvos radijo stočių „Echo Moskvy" („Maskvos aidas") į tiesioginį eterį buvo perdavinėjamos žinios apie „raudonųjų brigadų" šturmą.
„Juliau, tu supranti, tavęs klausosi dvylika milijonų žmonių",— tuomet pasakytų radijo stoties įkūrėjo Matvejaus Gonapolskio žodžių nepamiršo Seimo narys Julius Dautartas. Demokratinė radijo stotis, suteikusi eterį tautai, drįsusiai pasipriešinti sovietinei sistemai, netruko sulaukti atsako.
„Mes, būdami Panevėžio merės kabinete, girdėjom, kaip į Maskvos radijo stotį įsiveržė saugumas. Tik todėl, kad mums suteikė tiesioginį eterį, stotis buvo užtildyta trims dienoms", — pasakoja J.Dautartas.
Panevėžiečių užmegztas ryšys su Maskva buvo ypač svarbus. Aukštaitijos sostinė tapo vienintele vieta, iš kurios į Rusiją sklido neiškraipyta istorinė tiesa. Vilnius perdavinėjo naujienas Vakarams,
„Dėl to, kad panevėžiečiai turėjo gerus ryšius su rusais, mums pavyko padaryti tai, ko nepavyko Vilniui. Sausio 8-osios interviu Maskvos radijui buvo labai svarus žingsnis į laisvę", — įsitikinęs politikas.
Pasak J.Dautarto, Lietuva per 20 metų nesugebėjo grąžinti lietuviams eterį atvėrusiam M.Ganapolskiui skolos — šiam žmogui neužkabintas Sausio 13-osios medalis.
Rengėsi darbui parduotuvėje
Po kruvinųjų sausio 13-o^ios įvykių Vilniuje, kai okupantai įsiveržė į Televizijos bokštą, Panevėžyje iš tuomečio telekomo kieme sumontuotos studijos pradėta transliuoti naujienas regionui — tai buvo vienintelė šio krašto žmonių matoma televizija.
Minios gyventojų rinkosi, kad apsaugotų laisvą žodį. Kiekvieną akimirką baimintasi, kad miesto pašonėje įsikūrusiam kariniam daliniui bus duotas nurodymas jį užtildyti. Jei taip atsitiktų, anot žurnalisto Skirmanto Pabedinsko, buvo sukurtas planas, kaip žmonėms perduoti informaciją — į vaizdo kasetes įrašytą medžiagą transliuoti „Klevo" parduotuvėje pardavinėjamų televizorių ekranuose.
S.Pabedinskas pamena, jog tuomet teko dirbti po 20 valandų per parą — darbo laiko niekas neskaičiavo. I Panevėžį važiavo daugybė Lietuvos šviesuolių, kad eteryje stiprintų ir šviestų visuomenę.
Aukštaitijos sostinėje įkurta studija perdavinėdavo žinias Latvijai ir lietuviams transliavo susišaudymus prie kaimyninės šalies Vidaus reikalų ministerijos.
„Aš tuomet nemačiau jokių; politinių nuostatų, tik masę viena idėja degančių žmonių, entuziazmą ir troškimą, kad Lietuva būtų laisva.
Panevėžys turi savo istoriją, ir mes privalome ją saugoti. Deja, matyt, net ir mūsų vadovams dabar ji nerūpi, jei užtenka sausio 13-ąją tik žvakelę uždegti. Vargu ar tuos, kurie prieš dvidešimt metų rinkosi ir laikė iškėlę Trispalvę Respublikos g., šiandien pavyktų sukviesti", — abejoja S.Pabedinskas.
Gynė ne valdžią
„Mes užmiršom, kokie buvome ir kokie esame drąsūs", - mano Povilas Urbšys, vienas iš organizavusiųjų panevėžiečius važiuoti ginti Aukščiausiosios Tarybos. Vyrai iš Panevėžio, apsiginklavę strypais iš statybvietės greta parlamento, saugojo jo įėjimą viduje. P.Urbšys iki šiol labai aiškiai regi kruvinųjų įvykių išvakarėse pro parlamento langą matytą vaizdą: nuo tilto Aukščiausiosios Tarybos link artėjančius tankus ir jų pasitikti lekiančius žmones.
„Panevėžys yra Panevėžys — mestelėjo A.Terleckas, išvydęs po kruvinųjų sausio įvykių ginklus, net medžioklinius šautuvus, prie parlamento iš atsivežtų maišų traukiančius panevėžiečius.
„Ir tuo metu Aukščiausiojoje Taryboje buvo įvairių pažiūrų deputatų. Bet žmonės gynė ne valdžią, o valstybės simbolį, Aukščiausioji Taryba buvo tik viena iš jo sudedamųjų dalių. Tai, kas vyko prieš dvidešimtmetį, buvo aukščiausia pilietinės visuomenės išraiška", — pabrėžė P.Urbšys.
Pakeliui į Leningradą mėtė pėdas
Kokio svarbumo buvo kitas panevėžiečių žingsnis — tuojau po sausio įvykių važiuoti į Leningradą su 15 juostų filmuotos medžiagos. J.Dautartas gailisi taip ir neišsiaiškinęs, kas tas žmogus, įsirašęs į kasetes visa, ką tomis dienomis transliavo televizija, ir jas perdavęs sąjūdininkams. Tuomet, anot Seimo nario, niekas negalvojo, kaip įsiamžinti šalies istorijoje: žmones veikti stūmė ne garbės, o laisvės troškimas.
Inga Kontrimavičiūtė
Sekundė 2011-01-13
Lemtingų sausio įvykių metraštis byloja, kad Panevėžiui istorijos grandinėje tenka išskirtinė vieta: pirmąja Laisvės gynėjų dienos auka tapo panevėžietis Jonas Žiaunys— okupantų tankas sausio 11-ąją tyčia rėžėsi į žaislus vežantį jo vairuojamą sunkvežimį. Sovietams užėmus Televizijos bokštą Vilniuje, žinios pasauliui buvo perdavinėjamos iš Kauno ir Panevėžio.
Pusė metų Aukštaitijos sostinėje veikė Lietuvos televizija. Būtent panevėžiečiai per kruvinuosius įvykius ryžosi neįtikėtinai rizikai — ne tik tiesiogiai transliuoti naujienas Maskvos radijui, bet ir kruvinųjų įvykių vaizdo medžiagą traukiniu nuvežti į tuometį Leningradą tam, kad keliolika milijonų Rusijos gyventojų pamatytų neiškraipytą tiesą: lietuviai į savus nešaudo, juos traiško okupantų tankai.
Iš merės kabineto kalbėjo Maskvai
Kiek panevėžiečių žino, kad ne tik Vilnius, bet ir jų miestas 1991-ųjų sausį buvo atsidūręs užsienio šalių akyse?
Dar iki kruvinųjų įvykių, sausio 8-ąją, iš tuometės Savivaldybės merės Gemos Lukoševičiūtės-Umbrasienės kabineto 45 minutes vienai iš pagrindinių Maskvos radijo stočių „Echo Moskvy" („Maskvos aidas") į tiesioginį eterį buvo perdavinėjamos žinios apie „raudonųjų brigadų" šturmą.
„Juliau, tu supranti, tavęs klausosi dvylika milijonų žmonių",— tuomet pasakytų radijo stoties įkūrėjo Matvejaus Gonapolskio žodžių nepamiršo Seimo narys Julius Dautartas. Demokratinė radijo stotis, suteikusi eterį tautai, drįsusiai pasipriešinti sovietinei sistemai, netruko sulaukti atsako.
„Mes, būdami Panevėžio merės kabinete, girdėjom, kaip į Maskvos radijo stotį įsiveržė saugumas. Tik todėl, kad mums suteikė tiesioginį eterį, stotis buvo užtildyta trims dienoms", — pasakoja J.Dautartas.
Panevėžiečių užmegztas ryšys su Maskva buvo ypač svarbus. Aukštaitijos sostinė tapo vienintele vieta, iš kurios į Rusiją sklido neiškraipyta istorinė tiesa. Vilnius perdavinėjo naujienas Vakarams,
„Dėl to, kad panevėžiečiai turėjo gerus ryšius su rusais, mums pavyko padaryti tai, ko nepavyko Vilniui. Sausio 8-osios interviu Maskvos radijui buvo labai svarus žingsnis į laisvę", — įsitikinęs politikas.
Pasak J.Dautarto, Lietuva per 20 metų nesugebėjo grąžinti lietuviams eterį atvėrusiam M.Ganapolskiui skolos — šiam žmogui neužkabintas Sausio 13-osios medalis.
Rengėsi darbui parduotuvėje
Po kruvinųjų sausio 13-o^ios įvykių Vilniuje, kai okupantai įsiveržė į Televizijos bokštą, Panevėžyje iš tuomečio telekomo kieme sumontuotos studijos pradėta transliuoti naujienas regionui — tai buvo vienintelė šio krašto žmonių matoma televizija.
Minios gyventojų rinkosi, kad apsaugotų laisvą žodį. Kiekvieną akimirką baimintasi, kad miesto pašonėje įsikūrusiam kariniam daliniui bus duotas nurodymas jį užtildyti. Jei taip atsitiktų, anot žurnalisto Skirmanto Pabedinsko, buvo sukurtas planas, kaip žmonėms perduoti informaciją — į vaizdo kasetes įrašytą medžiagą transliuoti „Klevo" parduotuvėje pardavinėjamų televizorių ekranuose.
S.Pabedinskas pamena, jog tuomet teko dirbti po 20 valandų per parą — darbo laiko niekas neskaičiavo. I Panevėžį važiavo daugybė Lietuvos šviesuolių, kad eteryje stiprintų ir šviestų visuomenę.
Aukštaitijos sostinėje įkurta studija perdavinėdavo žinias Latvijai ir lietuviams transliavo susišaudymus prie kaimyninės šalies Vidaus reikalų ministerijos.
„Aš tuomet nemačiau jokių; politinių nuostatų, tik masę viena idėja degančių žmonių, entuziazmą ir troškimą, kad Lietuva būtų laisva.
Panevėžys turi savo istoriją, ir mes privalome ją saugoti. Deja, matyt, net ir mūsų vadovams dabar ji nerūpi, jei užtenka sausio 13-ąją tik žvakelę uždegti. Vargu ar tuos, kurie prieš dvidešimt metų rinkosi ir laikė iškėlę Trispalvę Respublikos g., šiandien pavyktų sukviesti", — abejoja S.Pabedinskas.
Gynė ne valdžią
„Mes užmiršom, kokie buvome ir kokie esame drąsūs", - mano Povilas Urbšys, vienas iš organizavusiųjų panevėžiečius važiuoti ginti Aukščiausiosios Tarybos. Vyrai iš Panevėžio, apsiginklavę strypais iš statybvietės greta parlamento, saugojo jo įėjimą viduje. P.Urbšys iki šiol labai aiškiai regi kruvinųjų įvykių išvakarėse pro parlamento langą matytą vaizdą: nuo tilto Aukščiausiosios Tarybos link artėjančius tankus ir jų pasitikti lekiančius žmones.
„Panevėžys yra Panevėžys — mestelėjo A.Terleckas, išvydęs po kruvinųjų sausio įvykių ginklus, net medžioklinius šautuvus, prie parlamento iš atsivežtų maišų traukiančius panevėžiečius.
„Ir tuo metu Aukščiausiojoje Taryboje buvo įvairių pažiūrų deputatų. Bet žmonės gynė ne valdžią, o valstybės simbolį, Aukščiausioji Taryba buvo tik viena iš jo sudedamųjų dalių. Tai, kas vyko prieš dvidešimtmetį, buvo aukščiausia pilietinės visuomenės išraiška", — pabrėžė P.Urbšys.
Pakeliui į Leningradą mėtė pėdas
Kokio svarbumo buvo kitas panevėžiečių žingsnis — tuojau po sausio įvykių važiuoti į Leningradą su 15 juostų filmuotos medžiagos. J.Dautartas gailisi taip ir neišsiaiškinęs, kas tas žmogus, įsirašęs į kasetes visa, ką tomis dienomis transliavo televizija, ir jas perdavęs sąjūdininkams. Tuomet, anot Seimo nario, niekas negalvojo, kaip įsiamžinti šalies istorijoje: žmones veikti stūmė ne garbės, o laisvės troškimas.
Inga Kontrimavičiūtė
Sekundė 2011-01-13
Algirdas PATACKAS
Sausio 13-ji
Kas mes būtume be Sausio 13-sios? Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus... Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę... Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio...
Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs... Kokia trumpa mūsų atmintis – ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13-ąją? Greitosiomis pasakyti, įvardinti?
Kas mes būtume be jų, reikliai ir rūsčiai žvelgiančių į mus iš anapus – ar dar nepavirtote Sausio 16-osios minia, daužiusia ne tik langus, bet ir jų sielas, ir mūsų širdis. Sausio 13- oji ir Sausio16-oji – tik trys dienos, bet tarp jų prarajá...
Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą – skolon, jų gyvybės ir aukos sąskaita. Kaltės jausmo – kad ne tu jų vietoje, kad tebesi, kad tuščiai bėga tavo dienos, už kurias sumokėjo jie.
Kas mes būtume be pavydo, – kad jie jau ten, Amžinybėje, o tu dar čia, paskendęs profaniškoje pilkųjų savo dienų tėkmėje, o akistatos su Raktininku – neišvengt...
Kas mes būtume be jų globos iš ten, iš aukščiau, jų visa apimančios, atlaidžios ir supratingos meilės mums, žemės kurmiams, įsiraususiems į savo suplėkusio gyvenimo urvelius?
Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonõs, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos – kas mes būtume?
Ir ar būtume išvis?
kaip sutraiškytom kojelėm pas Dievulį tu nueisi
pas senelį į dausas aukštąsias kas nuneš?...
---------------------------------------------------------
motinyte, nesirūpink, pagijau aš, užmiršau aš
leteną to tanko baisią
cherubinų nešama dabar linksmai keliauju aš...
(Bernardas Brazdžionis, „Aukos lelija“)
Kas mes būtume be Sausio 13-sios? Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus... Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę... Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio...
Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs... Kokia trumpa mūsų atmintis – ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13-ąją? Greitosiomis pasakyti, įvardinti?
Kas mes būtume be jų, reikliai ir rūsčiai žvelgiančių į mus iš anapus – ar dar nepavirtote Sausio 16-osios minia, daužiusia ne tik langus, bet ir jų sielas, ir mūsų širdis. Sausio 13- oji ir Sausio16-oji – tik trys dienos, bet tarp jų prarajá...
Kas mes būtume be kaltės jausmo prieš juos, išpirkusius mūsų dabartinį buvimą – skolon, jų gyvybės ir aukos sąskaita. Kaltės jausmo – kad ne tu jų vietoje, kad tebesi, kad tuščiai bėga tavo dienos, už kurias sumokėjo jie.
Kas mes būtume be pavydo, – kad jie jau ten, Amžinybėje, o tu dar čia, paskendęs profaniškoje pilkųjų savo dienų tėkmėje, o akistatos su Raktininku – neišvengt...
Kas mes būtume be jų globos iš ten, iš aukščiau, jų visa apimančios, atlaidžios ir supratingos meilės mums, žemės kurmiams, įsiraususiems į savo suplėkusio gyvenimo urvelius?
Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonõs, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos – kas mes būtume?
Ir ar būtume išvis?
kaip sutraiškytom kojelėm pas Dievulį tu nueisi
pas senelį į dausas aukštąsias kas nuneš?...
---------------------------------------------------------
motinyte, nesirūpink, pagijau aš, užmiršau aš
leteną to tanko baisią
cherubinų nešama dabar linksmai keliauju aš...
(Bernardas Brazdžionis, „Aukos lelija“)
Sąjūdis panevėžiečiams brangus kaip pirmoji meilė
"Panevėžio balsas"
2008 m. birželio 3 d
Šiandien šalyje, o kartu ir Panevėžyje, minimos dvidešimtosios Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo metinės. Lietuvos sąjūdis buvo visuomeninis judėjimas, pažadinęs tautą vaduotis iš okupantų vergijos ir nulėmęs nepriklausomos demokratiškos Lietuvos Respublikos atkūrimą 1990 metų kovo 11-ąją. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio pradžia laikomas 1988 metų birželio 3 dieną Vilniuje įvykęs iniciatyvinės grupės steigimas.
Jos steigėjais tapo daugiau kaip trisdešimt žymių šalies mokslo bei meno žmonių. Netrukus, tų pačių metų liepą, buvo įkurta ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupė. Kito pasirinkimo nebuvo Lietuvos Sąjūdžio dvidešimtųjų metinių išvakarėse „Panevėžio balsas“ kalbino kelis Panevėžio grupės narius ir klausė, kaip jie atsidūrė aktyviausių miesto sąjūdininkų gretose, kokiais ryškiausiais tų dienų prisiminimais norėtų pasidalyti su dienraščio skaitytojais. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, dabar M.Riomerio universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Egidijus Jarašiūnas sakė, kad praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaiga buvo epocha, kurioje kiekvienas bent kiek aktyvesnis Lietuvos žmogus turėjo prisidėti prie bendrų nepriklausomos valstybės kūrimo reikalų.
„Tada svarstyti, galiu ar negaliu likti nuošalyje, nereikėjo ir man. Sovietinė Lietuva nebuvo mano valstybė, ir aš neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik siekti jos nepriklausomybės“, – sakė 55 metų profesorius E.Jarašiūnas. Dienraščio pašnekovo teigimu, ryškiausias to meto prisiminimas – pakili tautos dvasia, žmonių nusiteikimas tapti geresniems bei gražesniems, nuversti kalnus, kad pakilusi iš priespaudos Tėvynė suklestėtų. „Man Sąjūdis brangus ir neužmirštamas kaip jaunystė, kaip pirmoji meilė. Iki Sąjūdžio egzistavo tik buitis, o Sąjūdis pažadino idealus, ir jie, kaip dabar, nebuvo tik žodžiai“, - svarstė M.Riomerio universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius E.Jarašiūnas.
Kulminacija – Baltijos kelias
Panevėžietis istorikas Povilas Urbšys prisiminė, kad jis į Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupę atėjo vedamas entuziazmo, patirto dalyvaujant Vilniuje, Katedros aikštėje, surengtame pirmajame Sąjūdžio mitinge. „Tada pirmąkart viešai suplevėsavo Trispalvės, ir jautėme didžiulę įtampą, kad mitingą valdžia nutrauks. Šis įvykis buvo tarsi trimitas, pašaukęs apsispręsti – dabar arba niekada. To trimito man ir kitiems Sąjūdžio miesto rėmimo grupę kūrusiems panevėžiečiams labai reikėjo, kad išvestų iš virtuvių, kitų uždarų privačių vietų į didžiąsias aikštes“, - dienraščiui sakė 46 metų P.Urbšys. „Panevėžio balso“ pašnekovui iš Sąjūdžio metų įvykių labiausiai į atmintį įsirėžė lietuvius, latvius ir estus kovoje už Nepriklausomybę suvienijęs Baltijos kelias. „Prie jo organizavimo irgi teko prisidėti. Baltijos kelias buvo jausmų, kad kažkas vyksta didingo, kad tu dalyvauji kažko kūrime, kulminacija. Tai buvo mūsų ir kitų Baltijos tautų laisvės apreiškimas, Dievo dovana, nedalijama kiekvieną dieną“, - kalbėjo P.Urbšys. Istorikas prisiminė ir sunkiausias veiklos Sąjūdyje akimirkas. „Būdavo labai sunku, kai pas mus ateidavo į sovietų armiją varomų jaunuolių motinos, o tu negalėdavai niekuo padėti. Tada Sąjūdis dar neturėjo galių apsaugoti savo sūnus nuo rekrūtų dalios“, - sakė P.Urbšys
Rūpinosi rajono kultūros paveldu
Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, Panevėžio miesto Tarybos narys Julius Beinortas, paklaustas, kokiomis aplinkybėmis atėjo į Sąjūdį, mintimis nusikėlė net į 1986-uosius. „Tais metais mudu su dabartiniu Seimo nariu Gintaru Šilekiu, dirbusiu Panevėžio rajono kultūros namuose Beržų gatvėje, įkūrėme kultūros paveldo tarybą. Ši taryba buvo atsakas sovietų valdžios politikai šluoti rajono istorijos paminklus“, – teigė 64-erių metų J.Beinortas. Pasak pašnekovo, rajono valdžios sprendimu buvo nugriauta knygnešių Ūdrų sodyba Garšviuose, o tuomečio Krekenavos kiaulių komplekso vadovai Ustronės klėtelėje kėsinosi įrengti pirtį. „Kai Vilniuje buvo įkurtas Sąjūdis, Panevėžyje steigti jo rėmimo grupę su G.Šileikiu buvome sutarę jo darbovietėje kultūros namuose, tačiau steigimo išvakarėse mus pakvietė į susirinkimą 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Jame, pasirodo, taip pat buvo ketinama įkurti Sąjūdžio grupę. Labai nustebau čia išvydęs ne vieną žinomą kompartijos sekretorių. Renginyje jokie sprendimai nebuvo priimti, ir į jo pabaigą atėjęs G.Šileikis, P.Urbšys susirinkusiuosius pakvietė dalyvauti mūsų planuojamame susirinkime rajono kultūros namuose. Ten steigti Sąjūdžio Panevėžio grupę atėjo daugiau kaip dvidešimt žmonių“, – prisiminė J.Beinortas.
Apie Sąjūdį – ir sovietų kariškiams
Kovo 11-osios akto signatarui didžiausią Sąjūdžio metų įspūdį paliko trys įvykiai. „Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultete viešėjęs istorikas Gediminas Rudis panevėžiečiams skaitė paskaitą apie 1940 metais sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją, ją lėmusį Ribentropo ir Molotovo paktą. Niekada nepamiršiu klausytojų reakcijos – tai, ką jie išgirdo, prilygo bombos sprogimui“, – teigė J.Beinortas. Dienraščio pašnekovui įsimintina ir tuomečiame Panevėžio „Raketos“ kino teatre vykusi Gedimino Skvarnavičiaus dokumentinio filmo peržiūra. Juosta pasakojo apie šalia Nevėžninkų koplyčios esančią pesticidų, spirito gamybos ir net galvaninių atliekų sklidiną duobę. „Pamatyti vaizdai žiūrovus tiesiog sukrėtė. Daugeliui tai buvo didžiausia naujiena“, - sakė J.Beinortas. Trečiasis panevėžiečiui nepamirštamas įvykis – tuomečiuose rusų karininkų namuose Respublikos gatvėje (dabar G.Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka) surengtas Panevėžyje tarnavusių sovietų kariškių susitikimas su miesto valdžia. „Įsikūrus Sąjūdžiui šių namų šeimininkai pasikvietė miesto vadovus ir mus, sąjūdininkus, išsiaiškinti, kas vyksta Lietuvoje ir Panevėžyje. Atsimenu, iš sąjūdininkų buvome atėję trise – E.Jarašiūnas, Jonas Liaučius ir aš. Niekada neužmiršiu, kaip ten buvome puolami ir linčiuojami. E.Jarašiūnas, kaip teisininkas, dar bandė atsimušinėti teisine kalba, tačiau ir tai apsiginti nepadėjo, Tada pamatėme, kokia yra tikroji mūsų kaimyninė nacija“, - pasakojo J.Beinortas.
Jos steigėjais tapo daugiau kaip trisdešimt žymių šalies mokslo bei meno žmonių. Netrukus, tų pačių metų liepą, buvo įkurta ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupė. Kito pasirinkimo nebuvo Lietuvos Sąjūdžio dvidešimtųjų metinių išvakarėse „Panevėžio balsas“ kalbino kelis Panevėžio grupės narius ir klausė, kaip jie atsidūrė aktyviausių miesto sąjūdininkų gretose, kokiais ryškiausiais tų dienų prisiminimais norėtų pasidalyti su dienraščio skaitytojais. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, dabar M.Riomerio universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Egidijus Jarašiūnas sakė, kad praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaiga buvo epocha, kurioje kiekvienas bent kiek aktyvesnis Lietuvos žmogus turėjo prisidėti prie bendrų nepriklausomos valstybės kūrimo reikalų.
„Tada svarstyti, galiu ar negaliu likti nuošalyje, nereikėjo ir man. Sovietinė Lietuva nebuvo mano valstybė, ir aš neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik siekti jos nepriklausomybės“, – sakė 55 metų profesorius E.Jarašiūnas. Dienraščio pašnekovo teigimu, ryškiausias to meto prisiminimas – pakili tautos dvasia, žmonių nusiteikimas tapti geresniems bei gražesniems, nuversti kalnus, kad pakilusi iš priespaudos Tėvynė suklestėtų. „Man Sąjūdis brangus ir neužmirštamas kaip jaunystė, kaip pirmoji meilė. Iki Sąjūdžio egzistavo tik buitis, o Sąjūdis pažadino idealus, ir jie, kaip dabar, nebuvo tik žodžiai“, - svarstė M.Riomerio universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius E.Jarašiūnas.
Kulminacija – Baltijos kelias
Panevėžietis istorikas Povilas Urbšys prisiminė, kad jis į Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupę atėjo vedamas entuziazmo, patirto dalyvaujant Vilniuje, Katedros aikštėje, surengtame pirmajame Sąjūdžio mitinge. „Tada pirmąkart viešai suplevėsavo Trispalvės, ir jautėme didžiulę įtampą, kad mitingą valdžia nutrauks. Šis įvykis buvo tarsi trimitas, pašaukęs apsispręsti – dabar arba niekada. To trimito man ir kitiems Sąjūdžio miesto rėmimo grupę kūrusiems panevėžiečiams labai reikėjo, kad išvestų iš virtuvių, kitų uždarų privačių vietų į didžiąsias aikštes“, - dienraščiui sakė 46 metų P.Urbšys. „Panevėžio balso“ pašnekovui iš Sąjūdžio metų įvykių labiausiai į atmintį įsirėžė lietuvius, latvius ir estus kovoje už Nepriklausomybę suvienijęs Baltijos kelias. „Prie jo organizavimo irgi teko prisidėti. Baltijos kelias buvo jausmų, kad kažkas vyksta didingo, kad tu dalyvauji kažko kūrime, kulminacija. Tai buvo mūsų ir kitų Baltijos tautų laisvės apreiškimas, Dievo dovana, nedalijama kiekvieną dieną“, - kalbėjo P.Urbšys. Istorikas prisiminė ir sunkiausias veiklos Sąjūdyje akimirkas. „Būdavo labai sunku, kai pas mus ateidavo į sovietų armiją varomų jaunuolių motinos, o tu negalėdavai niekuo padėti. Tada Sąjūdis dar neturėjo galių apsaugoti savo sūnus nuo rekrūtų dalios“, - sakė P.Urbšys
Rūpinosi rajono kultūros paveldu
Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras, Panevėžio miesto Tarybos narys Julius Beinortas, paklaustas, kokiomis aplinkybėmis atėjo į Sąjūdį, mintimis nusikėlė net į 1986-uosius. „Tais metais mudu su dabartiniu Seimo nariu Gintaru Šilekiu, dirbusiu Panevėžio rajono kultūros namuose Beržų gatvėje, įkūrėme kultūros paveldo tarybą. Ši taryba buvo atsakas sovietų valdžios politikai šluoti rajono istorijos paminklus“, – teigė 64-erių metų J.Beinortas. Pasak pašnekovo, rajono valdžios sprendimu buvo nugriauta knygnešių Ūdrų sodyba Garšviuose, o tuomečio Krekenavos kiaulių komplekso vadovai Ustronės klėtelėje kėsinosi įrengti pirtį. „Kai Vilniuje buvo įkurtas Sąjūdis, Panevėžyje steigti jo rėmimo grupę su G.Šileikiu buvome sutarę jo darbovietėje kultūros namuose, tačiau steigimo išvakarėse mus pakvietė į susirinkimą 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Jame, pasirodo, taip pat buvo ketinama įkurti Sąjūdžio grupę. Labai nustebau čia išvydęs ne vieną žinomą kompartijos sekretorių. Renginyje jokie sprendimai nebuvo priimti, ir į jo pabaigą atėjęs G.Šileikis, P.Urbšys susirinkusiuosius pakvietė dalyvauti mūsų planuojamame susirinkime rajono kultūros namuose. Ten steigti Sąjūdžio Panevėžio grupę atėjo daugiau kaip dvidešimt žmonių“, – prisiminė J.Beinortas.
Apie Sąjūdį – ir sovietų kariškiams
Kovo 11-osios akto signatarui didžiausią Sąjūdžio metų įspūdį paliko trys įvykiai. „Kauno technologijos universiteto Panevėžio fakultete viešėjęs istorikas Gediminas Rudis panevėžiečiams skaitė paskaitą apie 1940 metais sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją, ją lėmusį Ribentropo ir Molotovo paktą. Niekada nepamiršiu klausytojų reakcijos – tai, ką jie išgirdo, prilygo bombos sprogimui“, – teigė J.Beinortas. Dienraščio pašnekovui įsimintina ir tuomečiame Panevėžio „Raketos“ kino teatre vykusi Gedimino Skvarnavičiaus dokumentinio filmo peržiūra. Juosta pasakojo apie šalia Nevėžninkų koplyčios esančią pesticidų, spirito gamybos ir net galvaninių atliekų sklidiną duobę. „Pamatyti vaizdai žiūrovus tiesiog sukrėtė. Daugeliui tai buvo didžiausia naujiena“, - sakė J.Beinortas. Trečiasis panevėžiečiui nepamirštamas įvykis – tuomečiuose rusų karininkų namuose Respublikos gatvėje (dabar G.Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka) surengtas Panevėžyje tarnavusių sovietų kariškių susitikimas su miesto valdžia. „Įsikūrus Sąjūdžiui šių namų šeimininkai pasikvietė miesto vadovus ir mus, sąjūdininkus, išsiaiškinti, kas vyksta Lietuvoje ir Panevėžyje. Atsimenu, iš sąjūdininkų buvome atėję trise – E.Jarašiūnas, Jonas Liaučius ir aš. Niekada neužmiršiu, kaip ten buvome puolami ir linčiuojami. E.Jarašiūnas, kaip teisininkas, dar bandė atsimušinėti teisine kalba, tačiau ir tai apsiginti nepadėjo, Tada pamatėme, kokia yra tikroji mūsų kaimyninė nacija“, - pasakojo J.Beinortas.
Evaldo Vėbros prisiminimai apie 1991 m. sausio įvykius
2013 02 08
Evaldas Vėbra, buvęs Sąjūdžio Seimo narys, Seimo aplinkos apsaugos komisijos pirmininkas, buvęs Aplinkos apsaugos departamento generalinis direktorius, dabar pensininkas.
Tomis dramatiškomis 1991 metų sausio dienomis buvome visi labai vieningi ir visaip stengėmės visiems išaiškinti, kas dedasi Lietuvoje, ką Sovietų valdžia ir armija pas mus daro.
1991 m. sausio 14 d. Aplinkos apsaugos departamento darbuotojų kolektyvas vienbalsiai priėmė pareiškimą Lietuvos žmonėms dėl raudonojo fašizmo tikrųjų kėslų Lietuvoje, taip pat atitinkamos telegramos tekstą tuometiniam SSRS gynybos ministrui D. Jazovui. Šiuos dokumentus man teko garbė kolektyvo vardu pasirašyti. Sausio 17 d. išsiuntėme taip pat atitinkamą telegramą mūsų kolegai, tuometiniam SSRS valstybinio gamtos apsaugos komiteto pirmininkui akademikui N. Voroncovui.
Pas mus, Lietuvoje, dar sausio 11 d. buvo išplėštas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinės draugijos patalpose įrengtas ginklų sandėlis, kuriame ir Aplinkos apsaugos departamentas laikė 21 savo pistoletą "TT", kurie buvo išduodami valstybiniams aplinkos apsaugos inspektoriams. Apie tai sausio 18 d. pranešėme LR generaliniam prokurorui ir LR AT Krašto apsaugos komisijai, prašydami išsiaiškinti tarnybinių ginklų grobimo aplinkybes ir patraukti atsakomybėn kaltus asmenis. Tuometinis AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas Zigmas Vaišvila kreipėsi apie tai į tuometinį vidaus reikalų ministrą M. Misiukonį.
Kadangi buvo pavojus, kad ginklai bus surinkti ir iš aplinkos apsaugos regionuose dirbančių aplinkos apsaugos inspektorių, parašiau įsakymą apie tarnybinių ginklų grąžinimą LR aplinkos apsaugos departamentui. Taip buvo surinkti ginklai iš kai kurių inspektorių, o kai kuriems (kuriais labiausiai pasitikėjau) telefonu buvo pranešta, kad ginklų gali negrąžinti. Jiems minėtas įsakymas buvo reikalingas tik tam, kad galėtų pasakyti, jog ginklo nebeturi – jį grąžino departamentui į Vilnių. Ministras M. Misiukonis tada skambino man ir sakė, kad labai rizikuoju taip darydamas, o negrąžindamas ginklų vidaus reikalų ministerijos darbuotojams, kaip tuo metu buvo visiems įsakyta.
Manau, kad panašiai elgėsi ir kitos patriotiškai nusiteikusios įstaigos.
Atsiminimai apie Baltijos kelią
Pranas Kiznis Pasvalys
23 Liepa 1989
Prisiminimai apie Baltijos kelio akciją yra išlikę atmintyje. Tą dieną su šeima: aš, Pranas Kiznis, su žmona Eugenija ir dukromis Alma ir Audrone ėjome iš namų, t.y. Kalno gatvės, per miestą Vilniaus gatve. Žmonių buvo daug, jie taip pat ėjo su šeimomis. Galvoje sukėsi mintys ar tikrai ateina ta diena, kurios sulaukti buvo mažai vilties. Ypač man, P. Kizniui, netekusiam keturių brolių, toliau tremtis, negana to, dar 10 metų katorgos Vorkutoje. Tada man atrodė, kad einam į naująjį pasaulį...
Šeima irgi džiaugėsi šiuo renginiu, tik maniau, kad gali pritrūkti rankų tokiai ilgai grandinei. Kai atėjome prie Daujėnų sankryžos abejonės išsisklaidė, nes buvo labai daug žmonių. Visi puikios nuotaikos, kiti net verkė. Žmonės skirstėsi: vieni ėjo į Latvijos pusę, kiti į Panevėžio.
Nors spaudoje buvo pateikti autotransporto judėjimo maršrutai, tačiau per Pasvalį judėjo daug transporto. Su savimi turėjome radijo aparatą, sekėme pranešimus iš Vilniaus. Artėjant laikui, kada bus paliepta susikibti rankomis, ne vienam per veidą nuriedėjo džiaugsmo ašaros. Tikrai buvo nenusakomas džiaugsmas. Susikibus rankomis vieni stovėjo ramiai, kiti šaukė valio ir buvo nemažai verkiančių. Pasibaigus susikibimo laikui dar ilgokai žmonės stovėjo besidalydami įspūdžiais.
Grįžtant namo ėjome Vilniaus gatve. Per visą gatvės plotį eismas buvo viena kryptimi. Transporto buvo tiek daug, kad eismas vyko kaip banga. Norėdami pereiti gatvę turėjome ilgokai pastovėti. Vairuotojai buvo paslaugūs, eismo įvykių nebuvo visame Pasvalio rajone.
Eidamas į namus galvojau, kad abejonės dėl šviesesnės ateities daug kam išsisklaidė. Atsirado vilčiai stipresnis pamatas.
Prieš keletą metų Vilniuje statant skulptūras „Laisvės kelias“ į skulptūros sieną buvo įmūryta, Prano ir Eugenijos bei dukrų Almos ir Audronės, vardų plyta.
V.V.Landsbergis: sausio 13-oji – diena kai Dievas buvo su mumis
2013 02 05 Diena.lt
Režisierius, rašytojas ir dainininkas Vytautas V. Landsbergis tragiškus 1991 m. įvykius prisimena kaip didingos Lietuvos istorijos puslapį.
Žmonės nugalėjo baimę
Pašnekovas įsitikinęs – tauta sugebėjusi išugdyti kritinę masę piliečių ir pasipriešinti vienai galingiausių imperijų, turi teisę į laisvą gyvenimą. Lietuva vis dar kovoja už prieš 22 metus apgintus idealus, protėvių tikėjimą ir teisę patiems spręsti savo likimą. O sausio 13-oji, greta vasario 16-osios tapo viena iš kertinių Lietuvos istorijos datų.
„Esu linkęs sausio 13-ajai suteikti dvasinį, o ne politinį aspektą. Tai diena, kai Dievas buvo su mumis. Mano gyvenime tokios dienos buvo dvi. Viena – 1991 m. sausio 13-oji. O antroji anksčiau – 1989 m. balandį Gruzijoje, Tbilisyje, kai sovietinė kariuomenė puolė beginklius žmones. Ten, panašiai kaip ir Vilniuje, žlegant tankams, vyriausias Gruzijos dvasininkas suklupdė milžinišką demonstrantų minią, palaimino, atleido nuodėmes. Žmonių tarpe buvo įsivyravusi visiška ramybė, tvyrojo tiesiog stebuklinga atmosfera – niekas nebijojo mirti, nes žinojo, kad tai nėra beprasmiška“, – dėstė pašnekovas.
Pasak V. V. Landsbergio, sausio 13-osios rytas išaušo todėl, kad žmonės nugalėjo baimę, kurią kelis dešimtis metų mumyse skiepijo okupacinis režimas.
„Okupacinės sistemos valdo per baimę, tačiau amžinai taip valdyti negali. Vieną kartą nutinka taip, kad baimė prapuola. Ir tuomet nebebijojimas ima plisti tarsi kokia epidemija. Nežinau, gal tai savotiškas išprotėjimas, kai pradedi galvoti ne apie save, o apie aukštesnius idealus, apie Tėvynę. Ir nebebijai dėl jų numirti. Pasipriešinimas sovietams egzistavo visada, juk buvo partizanai, buvo pogrindininkai, tačiau jų nebuvo tiek daug, kad prievartos sistema žlugtų. Tokia diena atėjo sausio 13-ąją“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.
Puolamos Lietuvos vertybes
Tai, kokia sausio 13-oji yra svarbi lietuviškajam identitetui, rodo ir Lietuvai priešiškų jėgų puolimas. Vis dažniau stengiamasi įrodyti, kad žuvusieji jokie didvyriai, o tą dieną prie Televizijos bokšto ir Spaudos rūmų vyko susirėmimai ne tarp okupacinės kariuomenės ir savo šalį ginančių žmonių, o tarp pačių Lietuvos piliečių.
„Kiekviena tauta remiasi į savo didvyriškąsias zonas ir taip palaiko savo egzistavimą. Mums viena iš tokių pamatinių vertybių yra sausio 13-oji. Lietuvos laisvės priešai tai supranta ir stiprina savo puolimą“, – teigė pašnekovas.
Bandymai nuvertinti sausio 13-ąją ypač sustiprėjo pastaraisiais metais. „Užaugo jaunimas, nauja europietiškiau mąstanti karta – būtent prieš ją ir metamos pagrindinės pajėgos. Norima perprogramuoti tuos jaunus žmones, padaryti kad jie būtų svetimos valstybės koduojamų minčių įtakoje. Rusiška muzika, filmai. Visos priemonės tam naudojamos“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.
Serga vaikiškomis ligomis
Pasak režisieriaus, Lietuva pajėgi kovoti su galinga propagandos mašina. Tačiau, kad kova būtų sėkminga, žmonės turi vienytis, suprasti, kas yra tikrosios vertybės. Privalom išmokti didžiuotis Lietuva, puoselėti ją. Čia ypatinga svarba tenka Kultūros ir Švietimo ministerijoms.
„Neturime alternatyvos kaip tik būti savimi. Reikia daugiau vienijančių pastangų kultūroje, masiniuose renginiuose. Juk stiprinti patriotizmą galima ir vaizdinėmis priemonėmis, kuriant istorinius filmus, dvasią keliančius spektaklius. Šia prasme maloniai nustebino Oskaro Koršunovo „Katedra“. Tikiuosi, kad tokių kūrinių bus ir daugiau, tačiau kol kas jų dar labai trūksta. Bet tai vaikiškos ligos, kuriomis serga kiekviena jauna valstybė. Praeis laikas ir subręsime rimtesniems darbams“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.
Žmonės nugalėjo baimę
Pašnekovas įsitikinęs – tauta sugebėjusi išugdyti kritinę masę piliečių ir pasipriešinti vienai galingiausių imperijų, turi teisę į laisvą gyvenimą. Lietuva vis dar kovoja už prieš 22 metus apgintus idealus, protėvių tikėjimą ir teisę patiems spręsti savo likimą. O sausio 13-oji, greta vasario 16-osios tapo viena iš kertinių Lietuvos istorijos datų.
„Esu linkęs sausio 13-ajai suteikti dvasinį, o ne politinį aspektą. Tai diena, kai Dievas buvo su mumis. Mano gyvenime tokios dienos buvo dvi. Viena – 1991 m. sausio 13-oji. O antroji anksčiau – 1989 m. balandį Gruzijoje, Tbilisyje, kai sovietinė kariuomenė puolė beginklius žmones. Ten, panašiai kaip ir Vilniuje, žlegant tankams, vyriausias Gruzijos dvasininkas suklupdė milžinišką demonstrantų minią, palaimino, atleido nuodėmes. Žmonių tarpe buvo įsivyravusi visiška ramybė, tvyrojo tiesiog stebuklinga atmosfera – niekas nebijojo mirti, nes žinojo, kad tai nėra beprasmiška“, – dėstė pašnekovas.
Pasak V. V. Landsbergio, sausio 13-osios rytas išaušo todėl, kad žmonės nugalėjo baimę, kurią kelis dešimtis metų mumyse skiepijo okupacinis režimas.
„Okupacinės sistemos valdo per baimę, tačiau amžinai taip valdyti negali. Vieną kartą nutinka taip, kad baimė prapuola. Ir tuomet nebebijojimas ima plisti tarsi kokia epidemija. Nežinau, gal tai savotiškas išprotėjimas, kai pradedi galvoti ne apie save, o apie aukštesnius idealus, apie Tėvynę. Ir nebebijai dėl jų numirti. Pasipriešinimas sovietams egzistavo visada, juk buvo partizanai, buvo pogrindininkai, tačiau jų nebuvo tiek daug, kad prievartos sistema žlugtų. Tokia diena atėjo sausio 13-ąją“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.
Puolamos Lietuvos vertybes
Tai, kokia sausio 13-oji yra svarbi lietuviškajam identitetui, rodo ir Lietuvai priešiškų jėgų puolimas. Vis dažniau stengiamasi įrodyti, kad žuvusieji jokie didvyriai, o tą dieną prie Televizijos bokšto ir Spaudos rūmų vyko susirėmimai ne tarp okupacinės kariuomenės ir savo šalį ginančių žmonių, o tarp pačių Lietuvos piliečių.
„Kiekviena tauta remiasi į savo didvyriškąsias zonas ir taip palaiko savo egzistavimą. Mums viena iš tokių pamatinių vertybių yra sausio 13-oji. Lietuvos laisvės priešai tai supranta ir stiprina savo puolimą“, – teigė pašnekovas.
Bandymai nuvertinti sausio 13-ąją ypač sustiprėjo pastaraisiais metais. „Užaugo jaunimas, nauja europietiškiau mąstanti karta – būtent prieš ją ir metamos pagrindinės pajėgos. Norima perprogramuoti tuos jaunus žmones, padaryti kad jie būtų svetimos valstybės koduojamų minčių įtakoje. Rusiška muzika, filmai. Visos priemonės tam naudojamos“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.
Serga vaikiškomis ligomis
Pasak režisieriaus, Lietuva pajėgi kovoti su galinga propagandos mašina. Tačiau, kad kova būtų sėkminga, žmonės turi vienytis, suprasti, kas yra tikrosios vertybės. Privalom išmokti didžiuotis Lietuva, puoselėti ją. Čia ypatinga svarba tenka Kultūros ir Švietimo ministerijoms.
„Neturime alternatyvos kaip tik būti savimi. Reikia daugiau vienijančių pastangų kultūroje, masiniuose renginiuose. Juk stiprinti patriotizmą galima ir vaizdinėmis priemonėmis, kuriant istorinius filmus, dvasią keliančius spektaklius. Šia prasme maloniai nustebino Oskaro Koršunovo „Katedra“. Tikiuosi, kad tokių kūrinių bus ir daugiau, tačiau kol kas jų dar labai trūksta. Bet tai vaikiškos ligos, kuriomis serga kiekviena jauna valstybė. Praeis laikas ir subręsime rimtesniems darbams“, – kalbėjo V. V. Landsbergis.
Vytas Petruškevičius apie gyvenimą ant parako: viskas galėjo sprogti vienu garu
2013 01 17 Bernardinai.lt
AT gynėjas 1991-ųjų kruvinojo sausio metu, vienas iš trijų pirmųjų muitininkų, atsistojusių saugoti pavojingiausios Rytų Lietuvos sienos su Baltarusija, pirmasis Lavoriškių posto viršininkas, pirmasis atvykęs į kraupią Medininkų žudynių vietą.
Niekada negęsk, atminimo ugnie
2013 01 26
Ar sušildo mūsų širdis atminimo laužai? Atsakau – taip. Tai pajutau stovėdama sausio 13 – ąją prie kibirkštimis besiplaikstančio baisiąją ir didvyriškąją naktį simbolizuojančio laužo. Tą įsimintiną 1991-ųjų Sausio 13-ąją, mes Meškalaukyje darniu būreliu susiglaudę vieningai giedojome Lietuvos himną. Apie laužą susibūrę vienminčiai, jausdami vienas kito petį, mintimis buvome ten, Lietuvos širdy – gyva siena savo kūnais dengiančiųjų miniose prie parlamento rūmų ir televizijos bokšto tose sausio dienose.
Tą žvarbią besniegę naktį Lietuvos gynėjų ginklais buvo malda lūpose ir ryžtas neatsitraukti, atstovėti, kad raudongalvio slibino armados, žlegėdamos ir spjaudydamos mirtimi, daugiau neniekintų mūsų šventos žemelės, kad mūsų brangi šalelė vėl būtų laisva. Kraugeriai pareikalavo jaunų gyvybių – trylikos jaunų brolelių ir seselės geltonkasės, linažiedėm akim. Daug gynėjų savo krauju suvilgė žiemos gruodo sukaustytą žemelę. Jų krauju paspringo raudonosios armados. Visam pasauliui narsūs gynėjai paskelbė – mes norim būti laisvi, patys tvarkytis savo mylimoje Lietuvoje, patys kurti savo gyvenimus
Žvelgiant į besiplaikstančią laužo ugnį, norėjosi išrėkti: NIEKADA negesk, atminimo ugnie, sušildyk mūsų nuo nepriteklių ir bėdų grumbančias širdis, gaivink kiekvieno doro lietuvio atmintį, kurioje gludi skaudūs mūsų šalelės istorijos vingiai, ugnimi išdegink abejingumo, prisitaikėliškumo, gobšumo, išdavystės, netiesos sėklas iš brangiosios Lietuvos.
Meškalaukio bibliotekininkė Genė Rakauskienė
Tą žvarbią besniegę naktį Lietuvos gynėjų ginklais buvo malda lūpose ir ryžtas neatsitraukti, atstovėti, kad raudongalvio slibino armados, žlegėdamos ir spjaudydamos mirtimi, daugiau neniekintų mūsų šventos žemelės, kad mūsų brangi šalelė vėl būtų laisva. Kraugeriai pareikalavo jaunų gyvybių – trylikos jaunų brolelių ir seselės geltonkasės, linažiedėm akim. Daug gynėjų savo krauju suvilgė žiemos gruodo sukaustytą žemelę. Jų krauju paspringo raudonosios armados. Visam pasauliui narsūs gynėjai paskelbė – mes norim būti laisvi, patys tvarkytis savo mylimoje Lietuvoje, patys kurti savo gyvenimus
Žvelgiant į besiplaikstančią laužo ugnį, norėjosi išrėkti: NIEKADA negesk, atminimo ugnie, sušildyk mūsų nuo nepriteklių ir bėdų grumbančias širdis, gaivink kiekvieno doro lietuvio atmintį, kurioje gludi skaudūs mūsų šalelės istorijos vingiai, ugnimi išdegink abejingumo, prisitaikėliškumo, gobšumo, išdavystės, netiesos sėklas iš brangiosios Lietuvos.
Meškalaukio bibliotekininkė Genė Rakauskienė
Tai, ką mačiau, buvo karas
L.Žinios 2013 01 19
Naktį į 1991 metų sausio 13-ąją regėjusi nužudytus taikius Lietuvos nepriklausomybės gynėjus, padėjusi sužeistiems žmonėms, į akis žiūrėjusi ginkluotiems omonininkams, gydytoja Vanda Pumputienė dabar prisipažįsta nesitikėjusi, kad bus taip žiauru. [skaityti
E.Bučelytė prisimena 1991 m. Sausio 13-osios įvykius
2013 01 12
Bet ir pačiai tuo metu norėjosi būti darbe, tame informacijos sraute. Pastarąją savaitę įvykis keitė įvykį, darbe buvo šurmulys. Tądien buvo savaitgalis, bet žmonių pastate – kaip eilinę darbo dieną. Dirbti taip pat labai norėjosi ir tam buvo sąlygos, visi vieni kitiems padėjo ir nereikėjo raginti, kad ką nors padarytų – viskas virte virė“, – prisimena E. Bučelytė, kurią LRT televizijos žiūrovai iki šiol mato vedančią „Panoramą“.
„Lietuvoje buvo nemažai užsienio korespondentų, mūsų žurnalistai bendraudavo su jais, kiti darbuotojai tuo metu perrašinėjo kasetes, kad jas būtų galima išvežti į užsienį, parodyti, kas vyksta Lietuvoje“, – įvykius atpasakoja E. Bučelytė. Nors vakaro laidos buvo jau pasibaigusios, žurnalistai esą dirbdavo dieną-naktį, telefonais mėgindavo susisiekti su užsieniu, skambindavo į Rusiją, Maskvą, perdavinėjo informaciją, kas vyksta Lietuvoje.
Vienas inžinierius mus užrakino studijoje, kad išbūtume iki paskutinės minutės. Matėme, kad desantininkai jau atėjo pas mus, Eglė didvyriškai buvo kadre iki pabaigos“, – prideda J. Bieliauskas. Tuo metu E. Bučelytė tikina jautusi, kad eteris gali būti nutrauktas bet kada, netgi nebuvo žinoma, kada ji yra transliuojama.
„Tokio ryšio, kaip yra dabar, su studija nebuvo. Viskas buvo taip įtempta, taip pat buvo transliacijos iš Seimo. Mes nežinojome, kas konkrečiu metu buvo rodoma eteryje. Kartais kalbėdavau įsivaizduodama, kad tai pateks į eterį“, – su LRT.lt pokalbį tęsia žurnalistė.
„Tomis minutėmis aš labai daug mąsčiau apie savo tėvus, ką jie mato. Žinojau, kad jie labai išgyvena. Mano tėtis, taip pat žurnalistas, buvo Seime, o brolis prie Seimo rengė koncertą su M-1. Tik mama namuose viena buvo palikta. Ji buvo kaip ryšininkas, aš jai turėjai paskambinti, kai išeisiu. Mama meldėsi prie ekrano, o aš galvojau, kad neduok Dieve eteryje neparodyčiau jokio virpesio, kad tik ji neišsigąstų“, – prisimena E. Bučelytė
„Lietuvoje buvo nemažai užsienio korespondentų, mūsų žurnalistai bendraudavo su jais, kiti darbuotojai tuo metu perrašinėjo kasetes, kad jas būtų galima išvežti į užsienį, parodyti, kas vyksta Lietuvoje“, – įvykius atpasakoja E. Bučelytė. Nors vakaro laidos buvo jau pasibaigusios, žurnalistai esą dirbdavo dieną-naktį, telefonais mėgindavo susisiekti su užsieniu, skambindavo į Rusiją, Maskvą, perdavinėjo informaciją, kas vyksta Lietuvoje.
Vienas inžinierius mus užrakino studijoje, kad išbūtume iki paskutinės minutės. Matėme, kad desantininkai jau atėjo pas mus, Eglė didvyriškai buvo kadre iki pabaigos“, – prideda J. Bieliauskas. Tuo metu E. Bučelytė tikina jautusi, kad eteris gali būti nutrauktas bet kada, netgi nebuvo žinoma, kada ji yra transliuojama.
„Tokio ryšio, kaip yra dabar, su studija nebuvo. Viskas buvo taip įtempta, taip pat buvo transliacijos iš Seimo. Mes nežinojome, kas konkrečiu metu buvo rodoma eteryje. Kartais kalbėdavau įsivaizduodama, kad tai pateks į eterį“, – su LRT.lt pokalbį tęsia žurnalistė.
„Tomis minutėmis aš labai daug mąsčiau apie savo tėvus, ką jie mato. Žinojau, kad jie labai išgyvena. Mano tėtis, taip pat žurnalistas, buvo Seime, o brolis prie Seimo rengė koncertą su M-1. Tik mama namuose viena buvo palikta. Ji buvo kaip ryšininkas, aš jai turėjai paskambinti, kai išeisiu. Mama meldėsi prie ekrano, o aš galvojau, kad neduok Dieve eteryje neparodyčiau jokio virpesio, kad tik ji neišsigąstų“, – prisimena E. Bučelytė
Signataro Vladimiro Jarmolenkos atsiminimai
2013 01 12
Kartą, man išeinant iš parduotuvės, prie manęs netikėtai priėjo iš pirmo žvilgsnio man visai nepažįstamas barzdočius. Jau stovėdamas eilėje atkreipiau dėmesį į mane vogčiomis metamą žvilgsnį. O išeinant jis įsidrąsino ir užkalbino, sako, negalįs išeiti su manimi nepakalbėjęs. Neprisiminiau jo. Tik po to, kai priminė Sausio įvykius, biatlonininkus, atidžiau pažiūrėjau jam į akis, stengdamasis nematyti vešlios, veidą dengiančios barzdos, ir atpažinau. Kaip iš miglos
išplaukė prisiminimai...
Tąsyk vedžiau juos į budėjimą. Jauni, man beveik nepažįstami sportiški vaikinai, ginkluoti viso labo vadinamosiomis „melkaškėmis“, sportiniais mažo kalibro šautuvais, visai netinkamais rimtam reikalui. Man taip tuomet atrodė. O barzdočius tada man atsakė: „Nesinervink, mes čia visi iš Lietuvos biatlono rinktinės. Šis mažojo kalibro šautuvas mūsų rankose – solidus ginklas, aš iš 25-ių metrų voverei į akį pataikau.“ Patikėjau. Jie buvo šaunūs vaikinai. Mes visi, tuomet buvę
Parlamento rūmuose, esame tarsi broliai. Pavadinčiau – ginklo broliai, tik tų ginklų mes beveik neturėjome…
Sunkūs buvo laikai, bet labai atviri ir dori. Liaudis gynė savo ką tik atkurtą valstybę. Ėjo į barikadas, keisdami vieni kitus, stovėjo prie Parlameno pastato ir kitose vietose. Manau, suveikė liaudies savisaugos instinktas. Niekas nežinojo, kas bus po minutės, po valandos ar po dienos... Aš turiu tų įvykių nuotraukų. Apie kiekvieną nuotrauką būtų galima po romaną parašyti...
Man atrodo, kad baimės jausmą turi visi. Tik ne visai normalūs žmonės galbūt yra be šio jausmo. Aš bijojau ne dėl savęs. Aš galvojau apie šeimą, apie vaikus. Kažkuriuo momentu, kai supratau, kad reikia darbą dirbti, baimė dėl savęs išnyko. Buvo toks ramiai sutelktas jausmas. Taip, viduje buvo ramu, dėl savęs aš nesijaudinau.
Visi žmonės sąmoningai ėjo į gynybą. Nugalėti mus buvo jau nebeįmanoma. Mes tapome nenugalimais – mus galima buvo nužudyti, bet ne nugalėti. Nežinau, galbūt žmonės greitai įpranta prie gero gyvenimo. Patosiškos kalbos apie skaudžią praeitį kai ką pradeda erzinti. Tai buvo taip seniai. Tik štai kas – net nedidelė nuoskauda atsimenama ilgai. Manau, kad kaip nuoskauda, kaip apgaulė, kaip eiliniai išbandymai Lietuvai šie įvykiai visam laikui liks istorijoje. Taip. Gal ir gerai, kai apie visa tai kalbės istorikai. Vadinasi, žaizdą jau ne taip skaudės ir šios dienos atrodys kaip pergalė. Iš kitos pusės, visada reikia turėti ryžto ir drąsos pažvelgti į savo praeitį. Taip aš galvoju...
išplaukė prisiminimai...
Tąsyk vedžiau juos į budėjimą. Jauni, man beveik nepažįstami sportiški vaikinai, ginkluoti viso labo vadinamosiomis „melkaškėmis“, sportiniais mažo kalibro šautuvais, visai netinkamais rimtam reikalui. Man taip tuomet atrodė. O barzdočius tada man atsakė: „Nesinervink, mes čia visi iš Lietuvos biatlono rinktinės. Šis mažojo kalibro šautuvas mūsų rankose – solidus ginklas, aš iš 25-ių metrų voverei į akį pataikau.“ Patikėjau. Jie buvo šaunūs vaikinai. Mes visi, tuomet buvę
Parlamento rūmuose, esame tarsi broliai. Pavadinčiau – ginklo broliai, tik tų ginklų mes beveik neturėjome…
Sunkūs buvo laikai, bet labai atviri ir dori. Liaudis gynė savo ką tik atkurtą valstybę. Ėjo į barikadas, keisdami vieni kitus, stovėjo prie Parlameno pastato ir kitose vietose. Manau, suveikė liaudies savisaugos instinktas. Niekas nežinojo, kas bus po minutės, po valandos ar po dienos... Aš turiu tų įvykių nuotraukų. Apie kiekvieną nuotrauką būtų galima po romaną parašyti...
Man atrodo, kad baimės jausmą turi visi. Tik ne visai normalūs žmonės galbūt yra be šio jausmo. Aš bijojau ne dėl savęs. Aš galvojau apie šeimą, apie vaikus. Kažkuriuo momentu, kai supratau, kad reikia darbą dirbti, baimė dėl savęs išnyko. Buvo toks ramiai sutelktas jausmas. Taip, viduje buvo ramu, dėl savęs aš nesijaudinau.
Visi žmonės sąmoningai ėjo į gynybą. Nugalėti mus buvo jau nebeįmanoma. Mes tapome nenugalimais – mus galima buvo nužudyti, bet ne nugalėti. Nežinau, galbūt žmonės greitai įpranta prie gero gyvenimo. Patosiškos kalbos apie skaudžią praeitį kai ką pradeda erzinti. Tai buvo taip seniai. Tik štai kas – net nedidelė nuoskauda atsimenama ilgai. Manau, kad kaip nuoskauda, kaip apgaulė, kaip eiliniai išbandymai Lietuvai šie įvykiai visam laikui liks istorijoje. Taip. Gal ir gerai, kai apie visa tai kalbės istorikai. Vadinasi, žaizdą jau ne taip skaudės ir šios dienos atrodys kaip pergalė. Iš kitos pusės, visada reikia turėti ryžto ir drąsos pažvelgti į savo praeitį. Taip aš galvoju...
Sausio 13-sios įvykius prisiminus
2013 01 10
1991 m. sausio įvykiai gyvi šiandieną ir kiekvieno lietuvio širdyje. Lietuvių tauta pavojaus akivaizdoje, moka būti vieninga ir stipri.
Sausio 13-sios naktį budėjo visa Lietuva. Visose Lietuvos miestuose, miesteliuose, gyvenvietėse budėjo žmonės saugodami valstybei svarbius objektus – paštą, bankus, įmones ir įstaigas.
Lietuvos Sąjūdis žadino Lietuvą, kvietė žmones vykti į Vilnių ir saugoti bei ginti svarbiausius Lietuvos objektus: Parlamentą, Televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komitetą, ministerijas ir kt.
Žmones į Vilnių vežė autobusais organizuotai, bet labai daug žmonių vyko savo transportu. Dalis žmonių sąrašų, vykusių į Vilnių, išliko (išliko vykusių Subatėnų sąrašai), bet didžioji dalis dėl organizatorių aplaidumo dingo, o gal buvo sunaikinti, todėl tiksliai suskaičiuoti ir įvardinti vykusių gynėjų į Vilnių neįmanoma.
Iš Kupiškio rajono į Vilnių važiavo apie 500 žmonių (16 autobusų). Žmonės vyko iš įvairių vietų: Subačiaus, Noriūnų, Palėvenėlės, Alizavos, Šimonių. Skapiškio ir kt. Žinoma didžiausias būrys – Kupiškio miesto gyventojų.
Kupiškėnai budėjo prie Parlamento, Televizijos bokšto ir prie Radijo komiteto (sausio 13-sios naktį prie Radijo ir televizijos komiteto buvo 41 gynėjas iš Subačiaus).
Budėjimo metu žmonės buvo labai vieningi, draugiški, nuoširdūs. Mus visus jungė vienas tikslas – apginti Tėvynę Lietuvą, jos Laisvę ir Nepriklausomybę. Todėl skanduojami žodžiai „Lietuva“, „Laisvė“ aidėjo visur, kur buriavosi gynėjai. Vilniečiai mus vaišino karšta arbata, sumuštiniais, šildėmės prie laužų, drąsinome ir palaikėme vienas kitą. O kaip darniai skambėjo mūsų dainos – užtekdavo pradėti vienam dainuoti ir visi gynėjai įsijungdavo į dainą.
Nepamirštamą įspūdį paliko bendra malda, bendra išpažintis pavojaus akivaizdoje. Šv. Mišių aukoje visi meldėmės už Tėvynę Lietuvą. Su padėka prisimenu kunigo R. Grigo ir V. Aliulio padrąsinimus. Mes visi žavėjomės Vytauto Landsbergio ryžtu ir tikėjimu siekiant tikslo – apginti Lietuvos laisvę. Jo įkvepiantys žodžiai ir paraginimai mus labai palaikė, ačiū Jam.
Tą siaubingą Sausio 13-sios naktį netikėjome, kad gali kas žudyti beginklius, besimeldžiančius ir dainuojančius žmones. Deja buvo pralietas nekaltų žmonių kraujas. Žuvo 15 civilių gynėjų, daugiau kaip 500 žmonių buvo sužeista.
Žmonės, kurie buvo sužeisti, įvardinti kaip nukentėję nuo Sausio 13-sios įvykių. 36 kupiškėnai priklauso šiai grupei. Nukentėjusieji gynėjai apdovanoti medaliais, jiems suteiktos kai kurios lengvatos.
Tačiau kas suskaičiuos tiksliai kiek nukentėjo, nes ne visi kreipėsi į gydytojus, komisijas. Daugelis pasijuto blogai po tam tikro laiko – pablogėjo sveikata, pakilo kraujospūdis, susilpnėjo klausa, jautė širdies ir galvos skausmus, kamavo nemiga ir kt. Dar ir šiandieną daugelis prisipažįsta, kad jaučia streso pasekmes.
Labiausiai džiugu, kad gynėjai nesigaili, kad gynė savo Tėvynę ir jos Laisvę, tik visi mato daug negerovių ir neteisybės ir viliasi, kad jos bus išgyvendintos.
Sausio 13-sios gynėjų amžius solidus – nebeturi sveikatos, energijos ir jėgų. Skundžiasi mažomis pensijomis, brangiu būsto išlaikymu, nesuvokia kodėl tokie brangūs vaistai Lietuvoje ir kt. Labiausiai visi pergyvena, kad Lietuvą palieka tvirti ir jauni žmonės. Mes keliame klausimą – argi ne dėl savo vaikų ir anūkų gynėme Tėvynės laisvę?
Esame tikri, kad Tėvynei mūsų reikėjo, o mes veikėme taip, kaip kvietė mūsų širdis. Todėl visus raginame mylėti savo kraštą, Tėvynę Lietuvą ir prašyti maldose jai Dievo Palaimos.
Su artėjančia švente, Sausio 13-sios 22-siomis metinėmis! Sveikinu visus Lietuvos Sausio 13-sios gynėjus, linkiu jiems, jų šeimoms ir artimiesiems sveikatos, tikėjimo ir vilties Tėvynės ateitimi! Telaimina mus Dievas.
Irena Balčiūnienė
Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos Kupiškio skyriaus pirmininkė
Sausio 13-sios naktį budėjo visa Lietuva. Visose Lietuvos miestuose, miesteliuose, gyvenvietėse budėjo žmonės saugodami valstybei svarbius objektus – paštą, bankus, įmones ir įstaigas.
Lietuvos Sąjūdis žadino Lietuvą, kvietė žmones vykti į Vilnių ir saugoti bei ginti svarbiausius Lietuvos objektus: Parlamentą, Televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komitetą, ministerijas ir kt.
Žmones į Vilnių vežė autobusais organizuotai, bet labai daug žmonių vyko savo transportu. Dalis žmonių sąrašų, vykusių į Vilnių, išliko (išliko vykusių Subatėnų sąrašai), bet didžioji dalis dėl organizatorių aplaidumo dingo, o gal buvo sunaikinti, todėl tiksliai suskaičiuoti ir įvardinti vykusių gynėjų į Vilnių neįmanoma.
Iš Kupiškio rajono į Vilnių važiavo apie 500 žmonių (16 autobusų). Žmonės vyko iš įvairių vietų: Subačiaus, Noriūnų, Palėvenėlės, Alizavos, Šimonių. Skapiškio ir kt. Žinoma didžiausias būrys – Kupiškio miesto gyventojų.
Kupiškėnai budėjo prie Parlamento, Televizijos bokšto ir prie Radijo komiteto (sausio 13-sios naktį prie Radijo ir televizijos komiteto buvo 41 gynėjas iš Subačiaus).
Budėjimo metu žmonės buvo labai vieningi, draugiški, nuoširdūs. Mus visus jungė vienas tikslas – apginti Tėvynę Lietuvą, jos Laisvę ir Nepriklausomybę. Todėl skanduojami žodžiai „Lietuva“, „Laisvė“ aidėjo visur, kur buriavosi gynėjai. Vilniečiai mus vaišino karšta arbata, sumuštiniais, šildėmės prie laužų, drąsinome ir palaikėme vienas kitą. O kaip darniai skambėjo mūsų dainos – užtekdavo pradėti vienam dainuoti ir visi gynėjai įsijungdavo į dainą.
Nepamirštamą įspūdį paliko bendra malda, bendra išpažintis pavojaus akivaizdoje. Šv. Mišių aukoje visi meldėmės už Tėvynę Lietuvą. Su padėka prisimenu kunigo R. Grigo ir V. Aliulio padrąsinimus. Mes visi žavėjomės Vytauto Landsbergio ryžtu ir tikėjimu siekiant tikslo – apginti Lietuvos laisvę. Jo įkvepiantys žodžiai ir paraginimai mus labai palaikė, ačiū Jam.
Tą siaubingą Sausio 13-sios naktį netikėjome, kad gali kas žudyti beginklius, besimeldžiančius ir dainuojančius žmones. Deja buvo pralietas nekaltų žmonių kraujas. Žuvo 15 civilių gynėjų, daugiau kaip 500 žmonių buvo sužeista.
Žmonės, kurie buvo sužeisti, įvardinti kaip nukentėję nuo Sausio 13-sios įvykių. 36 kupiškėnai priklauso šiai grupei. Nukentėjusieji gynėjai apdovanoti medaliais, jiems suteiktos kai kurios lengvatos.
Tačiau kas suskaičiuos tiksliai kiek nukentėjo, nes ne visi kreipėsi į gydytojus, komisijas. Daugelis pasijuto blogai po tam tikro laiko – pablogėjo sveikata, pakilo kraujospūdis, susilpnėjo klausa, jautė širdies ir galvos skausmus, kamavo nemiga ir kt. Dar ir šiandieną daugelis prisipažįsta, kad jaučia streso pasekmes.
Labiausiai džiugu, kad gynėjai nesigaili, kad gynė savo Tėvynę ir jos Laisvę, tik visi mato daug negerovių ir neteisybės ir viliasi, kad jos bus išgyvendintos.
Sausio 13-sios gynėjų amžius solidus – nebeturi sveikatos, energijos ir jėgų. Skundžiasi mažomis pensijomis, brangiu būsto išlaikymu, nesuvokia kodėl tokie brangūs vaistai Lietuvoje ir kt. Labiausiai visi pergyvena, kad Lietuvą palieka tvirti ir jauni žmonės. Mes keliame klausimą – argi ne dėl savo vaikų ir anūkų gynėme Tėvynės laisvę?
Esame tikri, kad Tėvynei mūsų reikėjo, o mes veikėme taip, kaip kvietė mūsų širdis. Todėl visus raginame mylėti savo kraštą, Tėvynę Lietuvą ir prašyti maldose jai Dievo Palaimos.
Su artėjančia švente, Sausio 13-sios 22-siomis metinėmis! Sveikinu visus Lietuvos Sausio 13-sios gynėjus, linkiu jiems, jų šeimoms ir artimiesiems sveikatos, tikėjimo ir vilties Tėvynės ateitimi! Telaimina mus Dievas.
Irena Balčiūnienė
Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos Kupiškio skyriaus pirmininkė
SAUSIO 13-OSIOS ĮVYKIUS PRISIMENANT
Kauno Kazio Griniaus progimnazijos
pav. ugdymui L. Jurevičienė
Istorinių įvykių minėjimai mūsų mokykloje – gyvi ir prasmingi. Išpildydami Tautiškos giesmės žodžius ,, Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse, vardan tos, Lietuvos vienybė težydi!”kiekvieną Sausio 13-osios rytą mokiniai bei mokytojai klasių languose tradiciškai uždega po žvakelę.
Akcijos ,,Atmintis gyva, nes liudija”, vykusių pirmųjų pamokų metu, visi prisimena ir pagerbia už Laisvę žuvusius drąsuolius ir tuos, kuriems ligi šiol turime būti dėkingi už savo laisvę, tuos, kurie pasakė: neleisim!
Pertraukų metu klegesys taip pat prityla - antrojo aukšto foje ekrane demostruojami filmai, menantys -eilę metų senumo įvykius, priverčia susimąstyti ir sugraudinti ne vieną moksleivį bei suaugusį
.
Akcijos ,,Atmintis gyva, nes liudija”, vykusių pirmųjų pamokų metu, visi prisimena ir pagerbia už Laisvę žuvusius drąsuolius ir tuos, kuriems ligi šiol turime būti dėkingi už savo laisvę, tuos, kurie pasakė: neleisim!
Pertraukų metu klegesys taip pat prityla - antrojo aukšto foje ekrane demostruojami filmai, menantys -eilę metų senumo įvykius, priverčia susimąstyti ir sugraudinti ne vieną moksleivį bei suaugusį
.