Štai, prabėgo savaitgalis. Man svarbus, atmintinas. Šį savaitgalį, kaip ir kiekvienais metais, su Afganistano karo veteranais susirinkome į tradicinį susitikimą. Kasmet mūsų vis mažiau ir ne todėl, kad nenorime, o todėl, kad gretos retėja. Virš penkių su puse tūkstančių
Lietuvos sūnų ir dukrų dalyvavo tame kare, arti 100 negrįš jau niekada. Gal kas pasakys, kad statistiškai tai nedaug, bet kiekvienai motinai ar tėvui, broliui ir sesei tai yra ne statistika, o jų artimieji, kurie jau neatsisės prie stalo ir neapkabins savo tėvų, vaikų.
Lietuvos sūnų ir dukrų dalyvavo tame kare, arti 100 negrįš jau niekada. Gal kas pasakys, kad statistiškai tai nedaug, bet kiekvienai motinai ar tėvui, broliui ir sesei tai yra ne statistika, o jų artimieji, kurie jau neatsisės prie stalo ir neapkabins savo tėvų, vaikų.
Anksčiau Seimo nariai, Vyriausybės atstovai atvykdavo,
pasveikindavo, pagerbdavo afganus – tuos, kuriems pasisekė likti gyvais. Mes esame todėl, kad šiandienos „patriotai“– buvę tuometiniai komjaunimo ir partijos aktyvistai – tada šlovino „karius
internacionalistus“ ir net nebandė bent kiek pasipriešinti partijos sprendimui siųsti mus į tą beprasmį ir neteisingą karą...
Susirinkome, kad prisimintume tuos tikrai baisius laikus, kai kiekvienas galėjome negrįžti. Kai kurie iki šiol išgyvena tą karą, vis prisimindami kiekvieną operaciją ar susidūrimą. Susirinkome tam, kad pagerbtume žuvusiuosius. Kad prisimintume, kaip stojome už Seimą ir už televizijos bokštą, nes Tėvynei reikėjo afganų patirties ir ryžto. Kiek yra Afganistano karo veteranų, apdovanotų Sausio 13-osios atminimo medaliais. Kiek daug mūsų stojo tarnauti į Lietuvos kariuomenę, į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, kad, esant
reikalui, gintų tą kraštą, kuris LIETUVA vadinasi.
Mūsų neigimas, mūsų indėlio į laisvę nepripažinimas yra ne kas kita, kaip lietuvių tautos skaldymo tęsinys. Jau nekalbu apie tą iškreiptą žodį „sovietinis“ – juk nėra mūsų kalboje tokio žodžio. Ar ne tada atsirado nepagarba mūsų kalbai? Jau paskui suvešėjo „naujadarai“, abėcėlės keitimai, lentelės ir t.t.
Tėvynainiai, leiskite priminti pamiršusiems ir pasakyti nežinantiems, kad laisvę ir nepriklausomybę mums iškovojo ne ateiviai, ne užsieniečiai, o tarybinės Lietuvos žmonės, kurie dėka mūsų Šviesuolių (šiandien puolamų mankurtų) neužmiršo savo šaknų, garbino lietuvybę ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės dvasią namuose ir puoselėjo šeimose, kurios dabar irgi puolamos. Todėl nuoširdžiai prašau, nustokime rietis. Sustokime ir susimąstykime, kam naudinga, kai lietuvis pjaunasi su lietuviu?
Paduokime vieni kitiems ranką, juk mus vienija Lietuvių – mūsų protėvių – dvasia, mes esame Didi Tauta. Tokiais ir būkime – stiprūs siela, mylintys savo Tėvynę, ištikimi Tautai ir mūsų Žemei „Vardan tos Lietuvos...“
Negalime gyventi laisvoje Lietuvoje atsisakius savo istorijos, manant, kad 50 metų mūsų Tautos ir Valstybės NEBUVO.
pasveikindavo, pagerbdavo afganus – tuos, kuriems pasisekė likti gyvais. Mes esame todėl, kad šiandienos „patriotai“– buvę tuometiniai komjaunimo ir partijos aktyvistai – tada šlovino „karius
internacionalistus“ ir net nebandė bent kiek pasipriešinti partijos sprendimui siųsti mus į tą beprasmį ir neteisingą karą...
Susirinkome, kad prisimintume tuos tikrai baisius laikus, kai kiekvienas galėjome negrįžti. Kai kurie iki šiol išgyvena tą karą, vis prisimindami kiekvieną operaciją ar susidūrimą. Susirinkome tam, kad pagerbtume žuvusiuosius. Kad prisimintume, kaip stojome už Seimą ir už televizijos bokštą, nes Tėvynei reikėjo afganų patirties ir ryžto. Kiek yra Afganistano karo veteranų, apdovanotų Sausio 13-osios atminimo medaliais. Kiek daug mūsų stojo tarnauti į Lietuvos kariuomenę, į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, kad, esant
reikalui, gintų tą kraštą, kuris LIETUVA vadinasi.
Mūsų neigimas, mūsų indėlio į laisvę nepripažinimas yra ne kas kita, kaip lietuvių tautos skaldymo tęsinys. Jau nekalbu apie tą iškreiptą žodį „sovietinis“ – juk nėra mūsų kalboje tokio žodžio. Ar ne tada atsirado nepagarba mūsų kalbai? Jau paskui suvešėjo „naujadarai“, abėcėlės keitimai, lentelės ir t.t.
Tėvynainiai, leiskite priminti pamiršusiems ir pasakyti nežinantiems, kad laisvę ir nepriklausomybę mums iškovojo ne ateiviai, ne užsieniečiai, o tarybinės Lietuvos žmonės, kurie dėka mūsų Šviesuolių (šiandien puolamų mankurtų) neužmiršo savo šaknų, garbino lietuvybę ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės dvasią namuose ir puoselėjo šeimose, kurios dabar irgi puolamos. Todėl nuoširdžiai prašau, nustokime rietis. Sustokime ir susimąstykime, kam naudinga, kai lietuvis pjaunasi su lietuviu?
Paduokime vieni kitiems ranką, juk mus vienija Lietuvių – mūsų protėvių – dvasia, mes esame Didi Tauta. Tokiais ir būkime – stiprūs siela, mylintys savo Tėvynę, ištikimi Tautai ir mūsų Žemei „Vardan tos Lietuvos...“
Negalime gyventi laisvoje Lietuvoje atsisakius savo istorijos, manant, kad 50 metų mūsų Tautos ir Valstybės NEBUVO.
RSS Feed
