Antrą dešimtmetį skaičiuojantys Bistrampolio dvaro rūmai Sovietmečiu griauti ir niokoti, verčiami sandėliais ar dirbtuvėmis, ilgai stūksoję apleisti ir sunykę, senieji Lietuvos dvarai pagaliau sulaukė savojo laiko – jie vienas po kito kyla naujam gyvenimui.
Aukštaitija – dvarų kraštas
Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Arūnas Svitojus teigia, kad 19-ojo ir 20-ojo amžių sandūroje dabartinėje šalies teritorijoje buvo apie 3300 dvarų. Iki mūsų dienų jų išliko apie 500, ir tų pačių didžioji dalis – tik sodybų fragmentai.
„Aukštaitija – kraštas, kuriame dvarų išliko daugiausia. Aukštaičiai gali didžiuotis turtingu dvarų kultūros paveldu“, – sako prezidentas ir priduria, kad dvarų, kaip ir žmonių, likimai labai skirtingi.
Vieni dvarai sugriuvo, sunyko, kiti laiku pateko į geras rankas buvo restauruoti, sutvarkyti, kai kurie tapo traukos centrais, kultūros židiniais.
Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Arūnas Svitojus teigia, kad 19-ojo ir 20-ojo amžių sandūroje dabartinėje šalies teritorijoje buvo apie 3300 dvarų. Iki mūsų dienų jų išliko apie 500, ir tų pačių didžioji dalis – tik sodybų fragmentai.
„Aukštaitija – kraštas, kuriame dvarų išliko daugiausia. Aukštaičiai gali didžiuotis turtingu dvarų kultūros paveldu“, – sako prezidentas ir priduria, kad dvarų, kaip ir žmonių, likimai labai skirtingi.
Vieni dvarai sugriuvo, sunyko, kiti laiku pateko į geras rankas buvo restauruoti, sutvarkyti, kai kurie tapo traukos centrais, kultūros židiniais.
Pastaraisiais metais žmonės tarsi prisiminė, kad Lietuvoje yra ir toks kultūros paveldas kaip dvarai, įdomūs savo architektūra, istorija. Atgimstančiais, išgražėjusiais dvarais vis labiau domisi ir visuomenė – jie tampa populiariais pažinimo, turizmo objektais.
A. Svitojus – Utenos rajone esančio Saldutiškio dvaro savininkas. Turtinga istorija garsėjantis dvaras minimas nuo 18-ojo amžiaus pabaigos.
Dabartinis savininkas pasakoja, kad seni klasicizmo stiliaus rūmai buvo daug kartų perstatomi, kitų pastatų buvo pakeista paskirtis. Dvarą valdė Jaloveckiai, jų giminėje būta daug šviesių žmonių, prisidėjusių prie Lietuvos ekonomikos, kultūros kūrimo.
Pavyzdžiui, inžinierius Boleslovas Jaloveckis prijautė lietuvių tautiniam išsivaduojamajam judėjimui, vadovavo tiesiančiai siaurąjį geležinkelį bendrovei. Kai 1917 metais B. Jaloveckis Petrapilyje mirė, dvaras neteko tikrojo savo šeimininko, jame buvo įkurtas apskrities, vėliau valsčiaus centras, mokykla ir kitos įstaigos. 1938 metais dvare apsistojo vienuoliai saleziečiai, bet po poros metų vienuolynas buvo uždarytas.
Saldutiškio dvare per karą veikė ligoninė, o jam pasibaigus dvare savo būstinę buvo įkūrę stribai. Vėliau šioje teritorijoje pastatyta mokykla sudarkė dvaro ansamblį. Ją statant nugriauta keletas senųjų pastatų.
A. Svitojus – Utenos rajone esančio Saldutiškio dvaro savininkas. Turtinga istorija garsėjantis dvaras minimas nuo 18-ojo amžiaus pabaigos.
Dabartinis savininkas pasakoja, kad seni klasicizmo stiliaus rūmai buvo daug kartų perstatomi, kitų pastatų buvo pakeista paskirtis. Dvarą valdė Jaloveckiai, jų giminėje būta daug šviesių žmonių, prisidėjusių prie Lietuvos ekonomikos, kultūros kūrimo.
Pavyzdžiui, inžinierius Boleslovas Jaloveckis prijautė lietuvių tautiniam išsivaduojamajam judėjimui, vadovavo tiesiančiai siaurąjį geležinkelį bendrovei. Kai 1917 metais B. Jaloveckis Petrapilyje mirė, dvaras neteko tikrojo savo šeimininko, jame buvo įkurtas apskrities, vėliau valsčiaus centras, mokykla ir kitos įstaigos. 1938 metais dvare apsistojo vienuoliai saleziečiai, bet po poros metų vienuolynas buvo uždarytas.
Saldutiškio dvare per karą veikė ligoninė, o jam pasibaigus dvare savo būstinę buvo įkūrę stribai. Vėliau šioje teritorijoje pastatyta mokykla sudarkė dvaro ansamblį. Ją statant nugriauta keletas senųjų pastatų.
Istorijos lobynas
Dvarų ir pilių asociacijos prezidentas atkreipia dėmesį, kad atstatant, keliant dvarus naujam gyvenimui reikia įdėti daug jėgų, darbo, kantrybės, daug ko atsisakyti.
„Tačiau, žiūrėk, po įtempto, kruopštaus darbo dvaras tave apdovanoja – atveria savo lobius. Ne, puodynių su monetomis nerandi. Lobiai kiti – daug vertingesni, pavyzdžiui, nugrandęs dvidešimt dažų, purvo sluoksnių staiga išvysti nuostabų, puikiai išsilaikiusį piešinį, ornamentą. O kapstydamasis archyvuose netikėtai aptinki seniai pamirštų istorijų apie iškilius kadaise gyvenusius žmones. Tikra vertybe ar lobiu galima vadinti ir prie dvarų atkūrimo dirbančius entuziastus, aukojančius šiai veiklai viską“, – tikina prezidentas.
Griauti keleriopai lengviau nei atstatyti. Ne vieną kartą Lietuvos istorijoje dvarai buvo griaunami ir griuvo patys. Karai, suirutės, politiniai sukrėtimai, ekonominiai nepritekliai, plėšikavimai, vandalizmas darė savo juodą darbą. Bet po kiekvienos negandos praėjus kuriam laikui dvarai ir vėl kilo.
„Senosios dvarvietės išliko kaip nebylūs istorijos liudininkai. Dabar jos atgimsta, vis daugiau jų randa savo šeimininkus. Dvarai tyrinėjami, restauruojami, atgaivinamos jų kultūrinės ir ūkinės tradicijos“, – pasakoja A. Svitojus.
Šalies dvarų savininkai ir valdytojai Lietuvos dvarų ir pilių asociaciją įkūrė 2005 metais.
Dvarų ir pilių asociacijos prezidentas atkreipia dėmesį, kad atstatant, keliant dvarus naujam gyvenimui reikia įdėti daug jėgų, darbo, kantrybės, daug ko atsisakyti.
„Tačiau, žiūrėk, po įtempto, kruopštaus darbo dvaras tave apdovanoja – atveria savo lobius. Ne, puodynių su monetomis nerandi. Lobiai kiti – daug vertingesni, pavyzdžiui, nugrandęs dvidešimt dažų, purvo sluoksnių staiga išvysti nuostabų, puikiai išsilaikiusį piešinį, ornamentą. O kapstydamasis archyvuose netikėtai aptinki seniai pamirštų istorijų apie iškilius kadaise gyvenusius žmones. Tikra vertybe ar lobiu galima vadinti ir prie dvarų atkūrimo dirbančius entuziastus, aukojančius šiai veiklai viską“, – tikina prezidentas.
Griauti keleriopai lengviau nei atstatyti. Ne vieną kartą Lietuvos istorijoje dvarai buvo griaunami ir griuvo patys. Karai, suirutės, politiniai sukrėtimai, ekonominiai nepritekliai, plėšikavimai, vandalizmas darė savo juodą darbą. Bet po kiekvienos negandos praėjus kuriam laikui dvarai ir vėl kilo.
„Senosios dvarvietės išliko kaip nebylūs istorijos liudininkai. Dabar jos atgimsta, vis daugiau jų randa savo šeimininkus. Dvarai tyrinėjami, restauruojami, atgaivinamos jų kultūrinės ir ūkinės tradicijos“, – pasakoja A. Svitojus.
Šalies dvarų savininkai ir valdytojai Lietuvos dvarų ir pilių asociaciją įkūrė 2005 metais.
Garsėja festivaliais
Netoli Panevėžio stūksantis Bistrampolio dvaras – krašto istorinio atminimo ir kultūros puoselėjimo dalis.
Istorija pasakoja, kad ši dvarvietė egzistavo nuo 15-ojo amžiaus pabaigos. Nuo 17-ojo amžiaus pabaigos iki 1940 metų dvaras priklausė Bistramų giminei, iš jos kilę nemažai garsių žmonių. Jų giminaitis garsus lenkų rašytojas Henrikas Senkevičius šiame dvare rinko medžiagą ir kūrė trilogiją.
Lietuviškos Bistramų atšakos pradininkas buvo karaliaus Vladislovo IV dvariškis Jonas Kazimieras Bistramas.
Jo sūnus Jonas Evaldas 1695 metais įsigijo palivarką, kuris tuomet buvo vadinamas Barklainiais, o tik vėliau pradėtas vadinti Bistrampoliu.
Iki šių dienų išlikę dvaro rūmai pastatyti 1850 metais. Pirmame rūmų aukšte buvo svečių kambariai, o visą dešinę pusę užėmė didelė salė. Antras aukštas buvo skirtas reprezentacijai. Jame buvo didesni ir mažesni salonai, valgomasis, darbo kabinetas, biblioteka.
Nuo 2003 metų dvarą globoja, prižiūri ir atstato viešoji įstaiga Jaunimo integracijos galimybių centras. Jo jėgomis ir lėšomis buvo atlikti istoriniai, architektūriniai tyrimai, parengtas centrinių rūmų rekonstrukcijos projektas.
1997 m. išasfaltuotas kelias iki dvaro, įrengtos mašinų stovėjimo aikštelės, išvalyti tvenkiniai ir sutvarkytas parkas.
Dvasininko Rimanto Gudelio iniciatyva dvare pradėti rengti meno festivaliai. Žmonės jau žino, kad kasmet birželio– rugpjūčio mėnesiais Bistrampolio festivalyje turi puikią progą pasisemti malonių emocijų, pasiklausyti geros muzikos, pamatyti žymių atlikėjų.
Netoli Panevėžio stūksantis Bistrampolio dvaras – krašto istorinio atminimo ir kultūros puoselėjimo dalis.
Istorija pasakoja, kad ši dvarvietė egzistavo nuo 15-ojo amžiaus pabaigos. Nuo 17-ojo amžiaus pabaigos iki 1940 metų dvaras priklausė Bistramų giminei, iš jos kilę nemažai garsių žmonių. Jų giminaitis garsus lenkų rašytojas Henrikas Senkevičius šiame dvare rinko medžiagą ir kūrė trilogiją.
Lietuviškos Bistramų atšakos pradininkas buvo karaliaus Vladislovo IV dvariškis Jonas Kazimieras Bistramas.
Jo sūnus Jonas Evaldas 1695 metais įsigijo palivarką, kuris tuomet buvo vadinamas Barklainiais, o tik vėliau pradėtas vadinti Bistrampoliu.
Iki šių dienų išlikę dvaro rūmai pastatyti 1850 metais. Pirmame rūmų aukšte buvo svečių kambariai, o visą dešinę pusę užėmė didelė salė. Antras aukštas buvo skirtas reprezentacijai. Jame buvo didesni ir mažesni salonai, valgomasis, darbo kabinetas, biblioteka.
Nuo 2003 metų dvarą globoja, prižiūri ir atstato viešoji įstaiga Jaunimo integracijos galimybių centras. Jo jėgomis ir lėšomis buvo atlikti istoriniai, architektūriniai tyrimai, parengtas centrinių rūmų rekonstrukcijos projektas.
1997 m. išasfaltuotas kelias iki dvaro, įrengtos mašinų stovėjimo aikštelės, išvalyti tvenkiniai ir sutvarkytas parkas.
Dvasininko Rimanto Gudelio iniciatyva dvare pradėti rengti meno festivaliai. Žmonės jau žino, kad kasmet birželio– rugpjūčio mėnesiais Bistrampolio festivalyje turi puikią progą pasisemti malonių emocijų, pasiklausyti geros muzikos, pamatyti žymių atlikėjų.
Tulpių jūra
Daugeliui teko lankytis ir Radviliškio rajone esančiame Burbiškio dvare. Pokario metais jame buvo įkurta veislinių kiaulių ferma.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius – šio dvaro atgimimo, jo kilimo naujam gyvenimui iniciatorius ir įgyvendintojas.
Nuo jaunystės puoselėjęs idėją prikelti Burbiškio dvarą, galimybei atsiradus, griebėsi darbo.
Pirmiausia griauti priestatai, kirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, tvarkyta aplinka, valyti tvenkiniai. Burbiškio dvare siekta atkurti kuo tikslesnį praeities vaizdą.
Daugeliui teko lankytis ir Radviliškio rajone esančiame Burbiškio dvare. Pokario metais jame buvo įkurta veislinių kiaulių ferma.
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius – šio dvaro atgimimo, jo kilimo naujam gyvenimui iniciatorius ir įgyvendintojas.
Nuo jaunystės puoselėjęs idėją prikelti Burbiškio dvarą, galimybei atsiradus, griebėsi darbo.
Pirmiausia griauti priestatai, kirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, tvarkyta aplinka, valyti tvenkiniai. Burbiškio dvare siekta atkurti kuo tikslesnį praeities vaizdą.
1991 metais įkūrus Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, Burbiškio dvaras yra vienas iš šio muziejaus skyrių.
Nuo pat pertvarkos pradžios buvo tęsiama Burbiškio dvaro tradicija auginti tulpes. Kadaise daug šių gėlių augindavęs Burbiškio dvaro savininkas Mykolas Baženskis.
Dabar tulpės yra svarbus Burbiškio dvaro akcentas, jo simbolis – juk čia kasmet rengiama populiarioji tulpių žydėjimo šventė sutraukia tūkstančius dalyvių. Be to, čia vyksta mokslinės konferencijos ir seminarai, pramoginiai renginiai.
Nuo pat pertvarkos pradžios buvo tęsiama Burbiškio dvaro tradicija auginti tulpes. Kadaise daug šių gėlių augindavęs Burbiškio dvaro savininkas Mykolas Baženskis.
Dabar tulpės yra svarbus Burbiškio dvaro akcentas, jo simbolis – juk čia kasmet rengiama populiarioji tulpių žydėjimo šventė sutraukia tūkstančius dalyvių. Be to, čia vyksta mokslinės konferencijos ir seminarai, pramoginiai renginiai.
Fotografijos iš praeities
Atgaivinant Burbiškio dvarą bene didžiausią pagalbą suteikė šviesaus atminimo dvaro valdytojo Mykolo Baženskio pomėgis viską įamžinti fotografijose. Tais laikais retas, brangus ir neįprastas užsiėmimas davė daug – į ateitį perkėlė kiekvieno dvaro kampelio vaizdą, čia gyvenusių žmonių veidus, rūmų sales.
Į šventes, susitikimus dvarininkas iš Panevėžio kviesdavo profesionalų fotografą – šis pridarydavo daugybę nuotraukų, klijuodavo jas į albumus. Vieni albumai likdavo dvare, kitus išsiveždavo svečiai. Iš nufotografuotų Burbiškio parko vaizdų buvo gaminami atvirukai.
Daugybę nuotraukų, atvirukų, albumų E. Prascevičius surinko iš aplinkinių gyventojų, dvarininko palikuonių, kolekcininkų, atsitiktinių vietų.
M. Baženskis domėjosi muzika, daile, istorija, literatūra. Mėgo skaityti Adomo Mickevičiaus poemas, kuriose buvo aprašyta Lietuvos praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Garsaus ir mylimo poeto kūryba jį skatino domėtis istorija, šalies senove.
A. Mickevičiui Burbiškio parke buvo pastatytas paminklas. Iki šiol išlikusi ir dvare eksponuojama nuotrauka, kurioje įamžinta 1911 metų šio paminklo atidengimo iškilmės.
Atgaivinant Burbiškio dvarą bene didžiausią pagalbą suteikė šviesaus atminimo dvaro valdytojo Mykolo Baženskio pomėgis viską įamžinti fotografijose. Tais laikais retas, brangus ir neįprastas užsiėmimas davė daug – į ateitį perkėlė kiekvieno dvaro kampelio vaizdą, čia gyvenusių žmonių veidus, rūmų sales.
Į šventes, susitikimus dvarininkas iš Panevėžio kviesdavo profesionalų fotografą – šis pridarydavo daugybę nuotraukų, klijuodavo jas į albumus. Vieni albumai likdavo dvare, kitus išsiveždavo svečiai. Iš nufotografuotų Burbiškio parko vaizdų buvo gaminami atvirukai.
Daugybę nuotraukų, atvirukų, albumų E. Prascevičius surinko iš aplinkinių gyventojų, dvarininko palikuonių, kolekcininkų, atsitiktinių vietų.
M. Baženskis domėjosi muzika, daile, istorija, literatūra. Mėgo skaityti Adomo Mickevičiaus poemas, kuriose buvo aprašyta Lietuvos praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Garsaus ir mylimo poeto kūryba jį skatino domėtis istorija, šalies senove.
A. Mickevičiui Burbiškio parke buvo pastatytas paminklas. Iki šiol išlikusi ir dvare eksponuojama nuotrauka, kurioje įamžinta 1911 metų šio paminklo atidengimo iškilmės.
Vienintelis sukilimo muziejus
Kėdainių rajono Paberžės dvaras dar vadinamas Šilingo dvaru, nes jį 1793 metais pastatė vokiečių kilmės baronas Stanislovas Šilingas. Šiame dvare jis dažnai pietaudavo ir su kunigu Antanu Mackevičiumi tardavosi dėl sukilimo organizavimo.
Paberžės dvare veikia vienintelis Lietuvoje 1863 metų sukilimo muziejus. Jame galima daug sužinoti apie sukilėlius, įvykių aplinkybes.
1855 metais į Paberžę atvykęs kunigas A. Mackevičius rado čia tik nedidelę koplytėlę. Šalia jos kunigas 1858 metais pastatė bažnyčią.
Pralaimėjus sukilimą baronas S. Šilingas neteko dvaro, buvo ištremtas į Sibirą, jo valda padovanota Rusijos caro valdininkui.
Paberžę taip pat išgarsino čia klebonavęs kunigas Tėvas Stanislovas – Mykolas Dobrovolskis.
Lietuvoje, be abejo, dar yra išlikę dvarų, laukiančių išsamesnio tyrinėjimo, – įvairiuose archyvuose slypi daugybė paslapčių, galinčių patvirtinti, kad dvarai – reikšmingas Lietuvos kultūros palikimas.
Kėdainių rajono Paberžės dvaras dar vadinamas Šilingo dvaru, nes jį 1793 metais pastatė vokiečių kilmės baronas Stanislovas Šilingas. Šiame dvare jis dažnai pietaudavo ir su kunigu Antanu Mackevičiumi tardavosi dėl sukilimo organizavimo.
Paberžės dvare veikia vienintelis Lietuvoje 1863 metų sukilimo muziejus. Jame galima daug sužinoti apie sukilėlius, įvykių aplinkybes.
1855 metais į Paberžę atvykęs kunigas A. Mackevičius rado čia tik nedidelę koplytėlę. Šalia jos kunigas 1858 metais pastatė bažnyčią.
Pralaimėjus sukilimą baronas S. Šilingas neteko dvaro, buvo ištremtas į Sibirą, jo valda padovanota Rusijos caro valdininkui.
Paberžę taip pat išgarsino čia klebonavęs kunigas Tėvas Stanislovas – Mykolas Dobrovolskis.
Lietuvoje, be abejo, dar yra išlikę dvarų, laukiančių išsamesnio tyrinėjimo, – įvairiuose archyvuose slypi daugybė paslapčių, galinčių patvirtinti, kad dvarai – reikšmingas Lietuvos kultūros palikimas.
RSS Feed
