SKAT vadas J. Gečas Sausio 13-osios memoriale Lietuvai 23-ąjį kartą minint tragiškų 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną, vėl pasigirsta balsų, kad visa tiesa apie to meto įvykius taip ir nebus atskleista.Tačiau sužinome vis daugiau.
Sausio 13-ąjai paminėti skirtuose renginiuose ne kartą skambėjo kvietimas bendrai kaupti asmeniniuose archyvuose surinką medžiagą ir dalintis gyvąja atmintimi – kad tai, ką matė ir jautė kiekvienas, užpildytų sausos chronologijos tarpueilius menkiausiomis tų dienų įvykių detalėmis ir patirtais išgyvenimais, kuriuos galėtų pajusti ir tie, kurie juos skaitys po daugelio dešimtmečių.
Sausio 13-ąjai paminėti skirtuose renginiuose ne kartą skambėjo kvietimas bendrai kaupti asmeniniuose archyvuose surinką medžiagą ir dalintis gyvąja atmintimi – kad tai, ką matė ir jautė kiekvienas, užpildytų sausos chronologijos tarpueilius menkiausiomis tų dienų įvykių detalėmis ir patirtais išgyvenimais, kuriuos galėtų pajusti ir tie, kurie juos skaitys po daugelio dešimtmečių.
Išsaugoti gyvąją atmintį kviečia ir vienas iš pašnekovų – pirmasis Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) vadas, dabar atsargos pulkininkas Jonas Gečas.
„Atėjo metas istorikams pabandyti vadovaujantis moksline metodika tuos įvykius išdėstyti popieriuje. Bet chronologija be gyvų prisiminimų bus tik karkasas. Tik žmonių paliudijimai gali atskleisti istoriją, kuri buvo ir paini, ir sudėtinga, įtempta ir intriguojanti. Net toje pačioje aikštėje ar prie TV bokšto, ar Sitkūnuose budėjęs žmogus – jis matė „iš savo kampo“, – sakė Parlamento rūmų gynėjas.
Žvelgdamas į nuotraukas stenduose jis prisipažino prisimenantis visus įvykius, tačiau paminėti visų, jose užfiksuotų žmonių pavardes jau būtų sudėtinga. Vienas SKAT-o kūrėjų apgailestavo, kad vis daugiau tų dienų įvykių dalyvių išeina anapilin, kartu išsinešdami ir prisiminimus.
„Pavyzdžiui, pirmasis valstybės sienos apsaugos vadas Virginijus Česnulevičius su savim išsinešė daugybę atsiminimų. Šarūnas Vasiliauskas, kuris buvo vienas iš pirmųjų Krašto apsaugos departamento kūrėjų... Mes prarandame gyvąją atmintį, nes nesugebame iš tų žmonių išklausti, surinkti nuotrupas, kurias jie galėtų sudėti į tą mozaiką“, sakė J. Gečas.
Tautos vienybė pavojaus akivaizdoje – tik gražus mitas?
J. Gečas: Ar tada mes buvome vieningi, vieninga tauta buvo? Nė velnio nebuvom mes vieningi. Buvo tokių, kurie aktyviai įsijungė į Krašto apsaugos departamentą, vadovybės apsaugos departamentą, savanorius, į Šaulių sąjungą. Sudėkime juos visus – bus apie 15 tūkst. Sudėkime tuos, kurie vežė maistą, aukojo savo žiedus gynybos fondui, vežė malkas, budėjo naktimis – prie Parlamento 30-40 tūkst. sausio 13-sios naktį, dar visur kitur Lietuvoje. Gausime 100 tūkst. Bet tai iš 3 milijonų.Juk buvo tokių, kurie manė kad reikia kitaip – žingsnis po žingsnio eiti ar kitaip. Ir trečia grupė buvo – kategoriškai prieš: milicijos, saugumo darbuotojai, nomenklatūra, kuriems tai buvo jų gyvenimo pabaiga. Todėl kalbėti apie vieningą Lietuvą, kuri siekė nepriklausomybės, negalima – buvo ir kita pusė. Ta kita pusė pastoviai veikė, buvo įtakojama iš išorės. Ir dabar yra veikiančių ne Lietuvos labui, menkinančių gynėjus, tuos įvykius, tuos tūkstančius, kurie budėjo.
Kur dingo dokumentai arba kada ateina laikas atskleisti tiesą?
J. Gečas: Žinoma, kad buvo F. Miterano, Prancūzijos prezidento, ir V. Havelo laiškas ar kreipimasis. O kur tas laiškas yra – originalas? Kad galima būtų pacituoti, matyti originalą, faksimilę įdėti į knygą? Kokiame archyve? AT archyve ar asmeniniame kieno nors archyve?
Aš manau, kad apie didžiąją dalį, beveik absoliučiai didžiąją dalį to meto įvykių jau laikas kalbėti. Yra tam tikrų niuansų, galbūt ne visai vykusių sprendimų, įsakymų, kai kurių pavardžių nesinorėtų minėti, jų veiksmų komentuoti, nes tiek asmenys tebėra gyvi... Galbūt ir mano požiūris buvo neteisingas, nors aš tuomet galvojau kitaip...
Sausio 13-sios liudininkai: laikas atskleisti tiesą (III d.) | tv3.lt
Balsas.lt
„Atėjo metas istorikams pabandyti vadovaujantis moksline metodika tuos įvykius išdėstyti popieriuje. Bet chronologija be gyvų prisiminimų bus tik karkasas. Tik žmonių paliudijimai gali atskleisti istoriją, kuri buvo ir paini, ir sudėtinga, įtempta ir intriguojanti. Net toje pačioje aikštėje ar prie TV bokšto, ar Sitkūnuose budėjęs žmogus – jis matė „iš savo kampo“, – sakė Parlamento rūmų gynėjas.
Žvelgdamas į nuotraukas stenduose jis prisipažino prisimenantis visus įvykius, tačiau paminėti visų, jose užfiksuotų žmonių pavardes jau būtų sudėtinga. Vienas SKAT-o kūrėjų apgailestavo, kad vis daugiau tų dienų įvykių dalyvių išeina anapilin, kartu išsinešdami ir prisiminimus.
„Pavyzdžiui, pirmasis valstybės sienos apsaugos vadas Virginijus Česnulevičius su savim išsinešė daugybę atsiminimų. Šarūnas Vasiliauskas, kuris buvo vienas iš pirmųjų Krašto apsaugos departamento kūrėjų... Mes prarandame gyvąją atmintį, nes nesugebame iš tų žmonių išklausti, surinkti nuotrupas, kurias jie galėtų sudėti į tą mozaiką“, sakė J. Gečas.
Tautos vienybė pavojaus akivaizdoje – tik gražus mitas?
J. Gečas: Ar tada mes buvome vieningi, vieninga tauta buvo? Nė velnio nebuvom mes vieningi. Buvo tokių, kurie aktyviai įsijungė į Krašto apsaugos departamentą, vadovybės apsaugos departamentą, savanorius, į Šaulių sąjungą. Sudėkime juos visus – bus apie 15 tūkst. Sudėkime tuos, kurie vežė maistą, aukojo savo žiedus gynybos fondui, vežė malkas, budėjo naktimis – prie Parlamento 30-40 tūkst. sausio 13-sios naktį, dar visur kitur Lietuvoje. Gausime 100 tūkst. Bet tai iš 3 milijonų.Juk buvo tokių, kurie manė kad reikia kitaip – žingsnis po žingsnio eiti ar kitaip. Ir trečia grupė buvo – kategoriškai prieš: milicijos, saugumo darbuotojai, nomenklatūra, kuriems tai buvo jų gyvenimo pabaiga. Todėl kalbėti apie vieningą Lietuvą, kuri siekė nepriklausomybės, negalima – buvo ir kita pusė. Ta kita pusė pastoviai veikė, buvo įtakojama iš išorės. Ir dabar yra veikiančių ne Lietuvos labui, menkinančių gynėjus, tuos įvykius, tuos tūkstančius, kurie budėjo.
Kur dingo dokumentai arba kada ateina laikas atskleisti tiesą?
J. Gečas: Žinoma, kad buvo F. Miterano, Prancūzijos prezidento, ir V. Havelo laiškas ar kreipimasis. O kur tas laiškas yra – originalas? Kad galima būtų pacituoti, matyti originalą, faksimilę įdėti į knygą? Kokiame archyve? AT archyve ar asmeniniame kieno nors archyve?
Aš manau, kad apie didžiąją dalį, beveik absoliučiai didžiąją dalį to meto įvykių jau laikas kalbėti. Yra tam tikrų niuansų, galbūt ne visai vykusių sprendimų, įsakymų, kai kurių pavardžių nesinorėtų minėti, jų veiksmų komentuoti, nes tiek asmenys tebėra gyvi... Galbūt ir mano požiūris buvo neteisingas, nors aš tuomet galvojau kitaip...
Sausio 13-sios liudininkai: laikas atskleisti tiesą (III d.) | tv3.lt
Balsas.lt
RSS Feed
