2014 01 08
Lietuvai 23-ąjį kartą minint tragiškų 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną, politologai ir intelektualai diskutuoja, ar tikrai dabar lietuviai mieliau rinktųsi ekonominę gerovę, o ne budėjimą naktimis prie Parlamento ar Televizijos bokšto.
Maskva turėjo savo planą
Kokios nuotaikos yra sovietinių karininkų šeimose – irgi buvo svarbu žinoti. Kai kas net bandė šantažuoti – mėtė lapelius į karininkų namus su tekstais, kad jeigu jūsų vyrai šaudys į taikius žmones, tai ir jums Lietuvoje nebus vietos, tas pats laukia ir jūsų šeimų. Tai buvo aptarinėjama karininkų šeimose, veikė psichologiškai.
Iš vienos pusės tai buvo sėkminga akcija, iš kitos– buvo galima ir išprovokuoti: lietuviai nacionalistai, fašistai nori sovietinių karininkų šeimas išžudyti Lietuvoje. Tai nebuvo oficiali akcija, tikriausiai tai kieno nors savarankiška iniciatyva.
Oficiali akcija irgi buvo – platinami lapeliai kariniuose daliniuose ir karininkų šeimose. Juose buvo B. Jelcino ir V. Landsbergio kreipimaisi.
Ryšininkai, Vidas Čepulis, 308 kabinete AT buvo įrengę pelenavimo įrangą ir mes klausėmės sovietinių kariškių pokalbių. Ir kai pajudėjo kolona iš Šiaurės miestelio, mes girdėjome visas komandas, visa tai yra įrašyta. Ir trumpabangininkai įrašė tuos pokalbius. Ir vadovybė, ir Seimas žinojo, kas vyksta.
Ar bus šaudoma, ar bus važiuojama į minią, ar laukti kruvinos atakos – nuomonės buvo įvairios. Sprendžiant iš įvykių Taškente, Tbilisyje, buvo galima laukti žiaurių dalykų, nes ten kastuvėliais buvo daužoma, kapojama, buvo daug žuvusių. Bet kad bus toks agresyvus šturmas, aš asmeniškai nesitikėjau. Tikėjausi – apsups, lazdomis išvaikys, bet kad naudos kovinius šaudmenis, kovinę amuniciją – aš nelabai tikėjau. Tai buvo šokas daugeliui. Ir visiems Parlamento gynėjams buvo aišku – jeigu jie taip bokštą puolė, tai Parlamentą puls visomis priemonėmis.
Parlamento gynėjų ginklai: medžiokliniai šautuvai, spygliuota viela, trotilas ir lazeris
Viduje artėjant sausio 13-ąjai buvo apie 1 tūkst. žmonių. Dalis jų buvo organizuoti – pasieniečiai, šauliai, Krašto apsaugos departamento darbuotojai. Savanorių tarnybos dar nebuvo – tik sausio 17 d. buvo priimtas įstatymas dėl Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos. Ir kokie 500 žmonių buvo tiesiog atėję iš gatvės – kas su strypu, kas su medžiokliniu šautuvu, kas su peiliu. Reikėjo pasirūpinti, kad jie gautų valgyti, nes daugelis savaitę ir dvi neišėjo iš Parlamento. Reikėjo, kad jie kažkur galėtų pamiegoti, nusiprausti. Reikėjo paskirstyti į postus: kas gina kurį langą, ir kad kiekviename poste būtų bent po vieną šautuvą.
Visas Parlamento stogas buvo padengtas strypais ir spygliuota viela bijant, kad desantininkai gali nusileisti ant stogo. Ant metalinių strypų buvo iškeltos distancinio valdymo minos. Juk nebūtinai per minią eit – galima įeiti ir per langus, ir per stogą, ir tam buvome pasiruošę.
Ir rūmų viduje buvo barikados. Pradžioje jos buvo iš baldų padarytos – baldai suversti prie langų, kad bent kokia priedanga būtų. Vėliau jos buvo pakeistos maišais su smėliu, paskui sutvirtintos prieš pučą, pagaliau tos barikados buvo užminuotos.
Mokslininkai pasiūlė lazerį. Iš karto pasklido gandas – va jie čia iš amerikiečių ar iš kažkur gavo lazerinius ginklus. Jis 1 000 m atstumu būtų galėjęs apakinti sraigtasparnio pilotus, 10 m atstumu būtų galėjęs ir stiklą pradeginti. O pultu galėjome jo spindulį nukreipti. Tas ryškus žalsvas spindulys – apvedėme juo Tauro kalną, „nuslinkom“ iki Gedimino pilies – tai reakcija buvo: „Va matote, gynėjai kokius ginklus turi“.
Chemikai pagamino ašarines dujas, nors iki tol nebuvo bandę to daryti, pagamino ir nervus paralyžiuojančias dujas. Ašarinių dujų gamybą organizavome viename dezodorantų gamybos ceche, jį uždarę. Paskui net ir policija kurį laiką buvo aprūpinama tais balionėliais, pagamintais pogrindžio sąlygomis.
Kitas mokslininkas pagamino sprogmenis – trotilą sodo namelyje, gavome dujokaukių – iš buvusių aukštųjų mokyklų karinių katedrų.
Atvežami į Parlamentą ginklai buvo labai seni, juos reikėjo remontuoti, išbandyti, žmones parengti jais naudotis, nes ne visi anksčiau buvo šaudę. Todėl rūsyje buvo įrengtas mokymo centras, remonto dirbtuvės ir šaudykla. Kaip tik tiesiai po Kovo 11-osios sale šaudykla buvo, ir pradėjo AT nariai skųstis, kad parako dūmai sklinda į salę. Tada buvo uždrausta dienos metu treniruotis šaudyti. Naktimis treniruodavosi.
Puse lūpų kalbama apie tunelį, tunelio kasimą. Esmė ta, kad tuneliai egzistavo, ir mūsų problema buvo ne kaip pasitraukti tais tuneliais, bet kaip juos apsaugoti, kad jie tais tuneliais neateitų, nes tuneliai eina už kelių metrų nuo AT. Jie milžiniški, mašina tais tais kolektoriais gali važinėti, ir jų apsauga sudėtinga buvo. Vėlgi – detaliau apie tai kalbėti problemiška, nes tie tuneliai tebeegzistuoja ir šiandien. Jie neužversti, neužkasti – kaip tada buvo galima jais ateiti, taip ir dabar.
Patriotai – ties įstatymo riba
Ilgą laiką buvo„tampoma“ istorija su iš Panevėžio atvežtais pistoletais TT. Jie buvo paimti iš sukarintos nežinybinės apsaugos. Jie saugodavo tiltus, gamyklas, kitus strateginius objektus, žmonės paėmė ir atvežė, net aš kurį laiką nešiojausi jų atvežtą pistoletą TT. Po to jie išvažiavo, ginklai liko, buvo perduoti į Krašto apsaugos departamentą. Praėjo kiek laiko ir iš jų jau buvo pareikalauta pagal Lietuvos įstatymus – kur ginklai? Ir jiems buvo iškeltos baudžiamosios bylos, buvo teisiami žmonės.
Pabėgusių iš kalėjimo jaunų žmonių buvo. Ieško jų policija, o jie Parlamento viduje. Susirašinėjome, teko ir su prokurorais susitikti: už automobilio nuvarymą ar kokią smulkmeną to meto mūsų požiūriu nuteistas žmogus – tegul jis būna geriau Parlamente, nes čia naudingas.
Ir savanorių tarnyba – mes gaminome bent kelių rūšių ginklus. Tai buvo neteisėta: iš kur gaunamas metalas, brėžiniai, kas daroma, kokiame name?
Taip pat Algirdo Petrusevičiaus, kuris buvo suimtas ir teisiamas, istorija. Jis pradėjo pats Kaune gaminti ginklus 1991 metais, ikipučiniu laikotarpiu. Matyt, žmogus turėjo polinkį kolekcionuoti, susikaupė pas jį. Ne visi tie ginklai, kuriuos tada gynėjai turėjo, ir dabar legalizuoti, yra tokia problema.
Atsitraukimo planas: Seimas turėjo degti?
Buvo parengi pasitraukimo punktai, kur gynėjai, kiti žmonės, esantys Parlamente, ir tie, kurie yra išorėje, jeigu liks gyvi, bet bus sužeisti, galėtų pasitraukti. Buvo tokie punktai „atsigulėjimo, išlaukimo, pasigydymo“ VU patalpose, Verkių parke, senelių namuose. Ir tie žmonės, kurie organizavo, kaupė medikamentus, maisto atsargas, labai rizikavo.
Žmonių dvasią palaikė ne tik kunigai
Įtampa buvo didelė: uždara erdvė, galimybė išeiti iš rūmų puolimo atveju minimali. Aikštėje dar gali pasitraukti, už namo pasilėpti, o viduje pasislėpti nebus kur ir tu žūsi. Ateina žinia, kad atvažiuoja tankų kolona – paskelbiamas pavojaus signalas, ir kas miega – keliasi, visi bėga į savo postus ir laukia. Ir važiuoja per Pedagoginio instituto tiltą tankų kolona – kur ji pasuks? Pravažiuoja per tunelį. Praeina pora valandų – iš kitos pusės atvažiuoja, vėl aliarmas. Buvo žmonių, kurie neatlaikė, teko kviesti greitąją ir išvežti.
Čia mokslininkai psichologai padėj – jie subūrė brigadą, kalbėdavosi. Kunigai – Robertas Grigas, Algimantas Keina, Sigitas Tamkevičius, žemaičių vyskupas Jonas Boruta, Alfonsas Svarinskas. Ypač R. Grigas buvo populiarus. Ant elementaraus stalelio laikomos Šv. mišios, klausomos išpažintys, dalijama Komunija – tai žmones ramino.
Kas sustabdė agresorius?
Jeigu po šaudymo prie bokšto, čia nebūtų likę žmonių, tai Parlamentas būtų užimtas. Tai, kad jie nesitraukia, žūsta, bet nesitraukia – buvo didesnė gynyba negu Parlamento gynėjai viduje. Žmonės išorėje buvo parodymas pasauliui, kaip tauta demokratiškai be ginklų priešinasi sovietinei agresijai.
Paraginti žmones skirstytis buvo galima, bet jie vis tiek būtų rinkęsi, būtų buvę. Mes turėjome parengę atskirus būrius, raudonkryžius. Jų štabas buvo M. Mažvydo bibliotekoje (tuo metu Respublikinė biblioteka – red. past.), Vincas Vyrukaitis jiems vadovavo. Ir buvome parengę planą, kur vesti žmones iš aikštės, jeigu būtų atakuojama, kad jie nebūtų traiškomi. Ir su medikais budėjimas buvo suderintas, jeigu butų sužeistų, aukų.
Apie 2 val. nakties buvo duota komanda, kad visi žmonės atsitrauktų nuo Parlamento rūmų per 10–15 metrų, nes ir gynėjams viduje, jeigu iki pat lango žmonės stovi, nėra kaip šauti. Ir pirmojo šūvio problema buvo: kas duos komandą, kada šauti – ar kai lipa, ar kai įlipo, ar kai ateina prie tavęs kareiviai, ar kai veržiasi?
Kariškių vadavietė: nutraukti šaudymą
Apie 2 val. nakties buvo duota komanda, kad visi žmonės atsitrauktų nuo Parlamento rūmų per 10–15 metrų, nes ir gynėjams viduje, jeigu iki pat lango žmonės stovi, nėra kaip šauti. Ir pirmojo šūvio problema buvo: kas duos komandą, kada šauti – ar kai lipa, ar kai įlipo, ar kai ateina prie tavęs kareiviai, ar kai veržiasi?
Kariškių vadavietė: nutraukti šaudymą
Vienareikšmiai – buvo suplanuota užimti Parlamentą, bet gal jų infiltruoti žvalgai pranešė, ir buvo galvojama: žmonių begalė, viduje gynėjai, kraujas bus didelis. Ir matyt sprendimas buvo priimtas po nesėkmingo ir žiauraus Televizijos bokšto puolimo.
Žmonių, prie bokšto ir čia susirinkusių, vaidmuo čia yra pagrindinis. Ta gyvoji barikada ne iš plytų, ne iš smėlio maišų, bet gyvoji barikada sustabdė tolimesnį agresijos plitimą.
Gynėjai į savus nešaudė
A. Paleckio kalbos, kad savi šaudė į savus – absoliutus melas, nes buvo skrodimai, medikai patvirtino kulkų kalibrus, sužeidimus. Krašto apsauga neturėjo nei tankų vikšrų, nei 762 nei 556 kalibro šovinių – iš viso tokių automatinių ginklų nė vieno vieneto nebuvo Krašto apsaugos departamente, vadovybės apsaugos departamente ar kitoje struktūroje. Mes juos įsigijome jau gerokai po pučo. Kulkų kalibrai tokie, kokius turėjo tuo metu būtent ginkluoti desantininkai. Ne departamentas su tankais atvažiavo – nufilmuota yra, kas šaudo.
(Bus daugiau)
Balsas.lt
Balsas.lt