
Metų pradžioje mus užgriūva trys svarbios datos – Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Kiekviena jų turi vis kitokį istorinį ir emocinį pamušalą, ir politikai bei istorikai vis dar svarsto, kuri iš jų svarbesnė, reikšmingesnė. Matyt, kiekvienam vis kitaip.
Kalbant apie atmintį, – galima prisiminti, kad būtent po 1991 m. sausio įvykių į Lietuvą dėmesį atkreipė pasaulio bendruomenė, o visų trijų Baltijos šalių vardai atsidūrė pasaulio žiniasklaidos priemonių dėmesio centre.
Istorijos dr. Artūras Svarauskas sako, kad 1990 m. atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę SSRS ir JAV turėjo nerašytą susitarimą: Maskva nepralieja kraujo Lietuvoje, Vašingtonas susilaiko nuo Lietuvos Vyriausybės pripažinimo. Tačiau 1991 m. sausį sovietai šį susitarimą sulaužė.
Padėtis Maskvoje jau kurį laiką klostėsi Lietuvai nepalankia kryptimi. Dar prieš 1991-ųjų pradžią ėmė stiprėti politinė sovietų slaptųjų tarnybų ir karinių struktūrų įtaka, sumažėjusi perestroikos pradžioje, – jie nebuvo patenkinti Michailo Gorbačiovo politika.
Ilgą laiką nuosaiki buvusi JAV politinės vadovybės reakcija po 1991 m. sausio 13-osios keitėsi – George‘as Bushas pareiškė, kad „negali būti jokio pateisinimo tokiam jėgos naudojimui“.
Po dešimties dienų JAV Atstovų Rūmai priėmė rezoliuciją, raginusią M. Gorbačiovą nutraukti karinės jėgos naudojimą Baltijos šalyse.
Sausio 29-ąją G. Busho kreipimesi į JAV visuomenę buvo užsiminta ir apie Lietuvą, Latviją, Estiją, – esą JAV stengsis padėti Baltijos tautoms siekti jų tikslų. Panašiu laiku pareiškimus, smerkiančius agresiją Vilniuje, padarė NATO, Europos Bendrijos Ministrų Taryba, Europos Parlamentas, kurio sprendimu buvo sulaikyta Sovietų Sąjungai skirta skubi 1 mlrd. USD vertės pagalba maisto produktais.
Požiūriu į Baltijos šalių išsilaisvinimo judėjimą iš bendro Vakarų šalių konteksto išsiskyrė Skandinavijos valstybių, ypač Islandijos ir Danijos, visuomenės ir politinė valdžia.
Aktyviai Lietuvą rėmė buvusio socialistinio lagerio valstybių atstovai. Dar prieš sausio 13-ąją remdamas lietuvių siekius raštu į Aukščiausiąją Tarybą kreipėsi Vaclavas Havelas; į Vilnių atvyko Lenkijos delegacija, kurios vienas narių Adamas Michnikas, kalbėdamas AT posėdyje, pareiškė:
„Visiems Lietuvos okupantams sakome: NE! Tegyvuoja laisva Lietuva!“