1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas pirmųjų buvo iškeltas okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos klausimas. Lietuvos iniciatyva pradėtos derybos su sovietų valdžia nesulaukė geranoriško atsako. Sovietai dar neketino pripažinti Lietuvos valstybingumo ir Lietuvos žmonių siekio gyventi savo nepriklausomoje šalyje. 1991 m. sausio mėnesį sovietinė valdžia bandė nuslopinti Lietuvos nepriklausomybę panaudodama karinę jėgą. Laimė, Lietuvos žmonėms pademonstravus pilietinę valią ir ryžtą kovoti dėl laisvės iki galo, okupantų kėslai buvo sužlugdyti.
Žlugus Sovietų Sąjungai ir sovietinę kariuomenę dislokuotą Lietuvos teritorijoje į savo jurisdikciją perėmus Rusijai, derybos buvo atnaujintos. 1992 m. sausio 31 d. įvyko pirmosios derybos ir rugsėjo 8 d. Maskvoje buvo pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas. Išvesti kariuomenę buvo pradėta rugsėjo 8 d. ir tai vyko keturiais etapais. Tačiau procesas nebuvo sklandus. Rusijos pusė ne kartą skelbė, kad kariuomenės išvedimas yra stabdomas, bandydama išsiderėti įvairių Lietuvos pusei nepriimtinų nuolaidų. Lietuvos Respublikos Vyriausybė laikėsi tvirtos pozicijos. Uždraudus Rusijos karinius dalinius Lietuvoje papildyti naujokais, tai buvo daroma nelegaliai – tiek geležinkelių, tiek oro transportu. Rusijos kariuomenė sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus. Siekiant, kad Rusijos karinės pajėgos nebūtų papildomos naujokais, Lietuvos kariuomenei ir savanoriams teko blokuoti jos dalinius. Prieš pradedant išvesti Rusijos kariuomenę, Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota maždaug penkios divizijos (apie 34, 6 tūkst. karių).
Visus nesklandumus, kilusius išvedant Rusijos kariuomenę, Lietuvos Vyriausybei pavyko išspręsti derybomis, pasinaudojant įvairiais politiniais kanalais. Galiausiai 1993 m. rugpjūčio 31 d. (kaip ir buvo numatyta patvirtintame išvedimo grafike) Rusijos kariuomenė iš Lietuvos teritorijos buvo išvesta galutinai.
Lietuva derybų metu laikėsi principinės nuostatos, kad Rusijos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje yra ir buvo neteisėtas. Derybose Lietuva nepripažino jokių okupacinės kariuomenės teisių į jos Lietuvoje naudotus ar pastatytus pastatus ir kitokį nekilnojamąjį turtą, taip pat nesutiko kaip nuolatinių šalies gyventojų legalizuoti kariuomenės išvedimo metu ketintų išleisti į pensiją Rusijos kariškių. Šiose derybose buvo keliamas klausimas dėl okupacijos metu padarytos žalos gyventojams atlyginimo. Nors dėl jo susitarti nepavyko, Rusija nepaneigė Lietuvos teisių į žalos atlyginimą, o Lietuva reikalavimų neatsisakė.
Lietuva pademonstravo, kad galima pasiekti sprendimą išvesti okupacinę kariuomenę išskirtinai derybomis, tvirtai laikantis principinių pozicijų. Kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta vieneriais metais anksčiau nei iš Vokietijos, Latvijos ir Estijos, o šios kariuomenės buvimas Lietuvoje iki pat išvedimo pabaigos nebuvo net laikinai įteisintas, taip pat nebuvo pripažintos jokios Rusijos pretenzijos į okupacijos būdu tariamai įgytas teises Lietuvoje.
kam.lt