Nepriklausomybės gynėjų sąjunga Panevėžio skyrius
NEPRIKLAUSOMYBĖS GYNĖJŲ SĄJUNGA PANEVĖŽIO SKYRIUS
  • Naujienos iš Lietuvos
  • Renginiai, laiškai
  • Laisvės gynėjai panevėžiečiai 1991 m.
  • Medalis "Nepriklausomybės gynėjui"
  • Apie mus
  • Jie žuvo už Lietuvos laisvę
  • Prisiminimai
  • Galerija
  • Apie mus rašo...
  • Video
  • Įstatai
  • Kontaktai
  • Naudingos nuorodos

Robertas Grigas. Kaip smurto ideologijos paminklai tampa vertybėmis

1/8/2015

1 Comment

 
Picture
Vienas džiugiausių žudančioje sovietmečio pilkumoje prabėgusios vaikystės prisiminimų yra senelio, mažažemio Suvalkijos ūkininko Prano Šlekaičio pasakojimas „Juozai, laikykis!“ Iki šiol menu, su kokiu pasiskonėjimu dėl teisybės triumfo senelis pasakojo, kaip, nuvainikavus „asmens kultą“, viename Lietuvos mieste pagal naujas instrukcijas valdžia mėgino patylom, berods, naktį, pašalinti Stalino paminklą. Atvarė traktorius, užkabino tvirtus lynus, patraukė..

Ant amžių amžinųjų mūrytas paminklas nenorėjo pasiduoti, spyriojosi, iš apylinkių subėgo visur esantys paaugliai, lietuvių ir žydų vaikai, ir su sportiniu azartu pradėjo klykauti: „Juozai, laikykis! Josif, deržis‘!“  Tačiau galingas traktoriaus „Stalinec“ motoras truktelėjo vieną, kitą kartą, ir diktatoriaus stabas visu ūgiu tėškėsi į žemę... Visoje šioje istorijoje senelį ypač linksmino tai, kad Staliną įveikė „Stalinecas“, jo vardu pavadintas traktorius. Taikli gyvenimo simbolika taip atskleidė gilesnę tiesą – „vadą ir mokytoją“ dorojo vakarykščiai uolūs jo šlovintojai. Panašią tiesos akimirką teko išgyventi ir mano kartai, kai vėlų 1990 m. kovo 11-osios vakarą, Aukščiausiajai  Tarybai paskelbus atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę, parlamento rūmus supę džiūgaujantys žmonės spontaniškai nuplėšė nuo paradinių AT vartų „LSSR“ herbą – blyną su kūju ir pjautuvu, trypė jį kojomis. Tai buvo tokia natūrali reakcija, kaip būtų ilgai antrankiais surakinto žmogaus noras sutrupinti jį varžiusį, jo veikimo laisvę paneigusį įnagį.

Ir jau tada mane skaudžiai nustebino kultūros bei tam tikrų (be abejo, anksčiau su okupacinėmis struktūromis susijusių) politinių grupių žiniasklaidoje suskambę pagraudenimai – kaipgi galima šitaip, kokie mes barbarai ir nekultūringi, naikiname paminklus, simbolius (...)  Tuomet pagalvojau, kad tie menininkai, kultūrininkai ir politikai, kurie taip gailauja okupanto ideologijos paveldo, niekad turbūt neišgyveno tų mums primestų „SSR“, kūjų, pjautuvų ir žvaigždžių, tų raudonų pasų – kaip vergo įdago gyvame tautos kūne. Kaip visa tai išgyvenome ir išgyvename mes – okupacijai besipriešinusios Lietuvos žmonės.
O panašūs virkavimai nesibaigė, einant atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečiams – ar svarstymai paliestų Vilniaus Žaliojo tilto stovylas, ar Kauno Aleksoto tilto bareljefus su sovietine simbolika, ar viešosiose didmiesčių erdvėse tebestovinčius paminklus žinomiems kolaborantams – tarsi objektyvų Tėvynės išdavimo faktą kompensuotų tai, kad (kai kurie iš jų) buvo dar ir daugiau mažiau gabūs literatai. Bandant suvokti šį daugiau negu keistą reiškinį – tarsi abejojimą tautos savigynos teise ir savosios  valstybės apsaugos prasme – neateina į mintis jokio įtikinamesnio paaiškinimo, kaip tas, kad mūsų visuomenė dėl ne visai išryškintų priežasčių turi sunkumų su šiaip jau įprastu ir normaliu savo valstybingumo vertinimu, teigimu ir gynimu. Dėl šios problemos  metų metais gali vykti karštos diskusijos temomis, dėl kurių sveikomis etinėmis nuostatomis besivadovaujančioje visuomenėje apskritai neturėtų būti dviejų nuomonių. Pavyzdžiui, ar gali viešose laisvos šalies sostinės erdvėse puikuotis okupantų ideologijos melą įvaizdinantys kūriniai (Žaliasis tiltas); akivaizdų melą – nes laimingi kolūkiečiai, darbininkai, studentai ir „taiką ginantys“ kareiviai tebuvo propagandistų vaizduotės vaisiai. Arba – kiek toleruotini paminklai asmenims, vienareikšmiškai ir daug pasidarbavusiems savos valstybės laidojimo tarnyboje, nors kitose veiklos srityse jie ir būtų nuveikę teigiamų dalykų. 
Ar patys žinome, kas esame ir ko iš tikrųjų norime?
Kad tautiečiams išraiškingiau paaiškinčiau, ką čia noriu pasakyti, panaudosiu gal šiurkštoką, bet, mano supratimu, adekvatų palyginimą iš katalikiškojo Caritas veiklos sričių, kuriose teko dirbti, padedant taip pat ir prievartą patyrusioms ar į sutenerių tinklus patekusioms moterims. Jeigu prievartautojas, rodydamas savo galią ar aukos „priklausymą“ jam, atminimui įrėžtų tatuiruotę – „aš buvau tavyje“, „aš valdžiau tave“ – ir auka, atgavusi laisvę, nenorėtų tos žymos pašalinti – ką tai reikštų? Ar ne tai, kad, praradusi savigarbą, ir telaiko save tik tiek verta? Juk, pritaikant dalies mūsų paveldosaugininkų ir politikų argumentaciją – tai jos patirties, jos istorijos dalis – kaipgi dabar ją barbariškai sunaikinsi?
Galiu klysti, bet aplanko nejauki mintis, kad daliai vyresnės kartos atstovų ar atlaidų sovietmečio vertinimą perėmusių jaunesniųjų pasąmonėje okupacinio paveldo išsaugojimo-branginimo kompleksus gali palaikyti toji pati būsena, kokia kartais ištinka nuo mažumės mušamas ir niekinamas moteris: su skriaudiku blogai, o kai atvažiuoja policija gelbėti, su ašaromis puola ginti savo išnaudotojų. Juk galbūt kartais po prievartos savaičių pigių blizgučių ar kosmetikos nupirkdavo...(...)
Tiesa, čia reikėtų padaryti pelnytą skirtį – tarp Vilniaus ir Kauno laikysenos. Vis dėlto, su visa pagarba istorinei mūsų sostinei, Gedimino sapnui ir dabartiniam statusui, remiantis objektyvios tikrovės kriterijais tektų pripažinti, kad  moderniojo Lietuvos valstybingumo, savimonės ir gyvybinės jėgos centras buvo, iš dalies ir lieka, Kaunas. Nieko nepadarysi – veržlaus tarpukario augimo, čia sutelkto tautinės savivokos ugdymo, realios valstybės kūrimo patirties niekas negali atstoti, per tarptautinius seminarus to neišmokstama. Todėl neturėtų šokiruoti kalambūras, kad Vilniuje Lietuvos (kultūros, politikos, visuomenės sferose) bus tiek, kiek jame bus Kauno – plačiausia ir geriausia prasme. Jau Sąjūdyje „kauniečių“ ir „vilniečių“ Nepriklausomybės siekimo strategijos tai įtaigiai pademonstravo. Tad neatsitiktinai ši valstybinės savivokos skirtybė simptomiškai atsispindėjo ir požiūryje į sovietinių propagandinių statinių paveldą. Kaune jau pačioje Atgimimo pradžioje ramiai, be didelio triukšmo iš viešųjų erdvių pasitraukė keturi komunarai; iš Karo muziejaus sodelio į Petrašiūnų kapines, prie poetės kapo, kaip ir dera, iškeliavo paminklas Salomėjai Nėriai; kad ir po ilgesnių trukdžių, nuo Aleksoto tilto dingo sovietinės emblemos. Vilniuje, kaip matome, reikia beprasmiško laiko švaistymo nesibaigiančioms diskusijoms, kol iš miesto centro išvežamas baigiantis rūdyti socialistinis realizmas...
„...Ilgai teriojęs priešas išsikėlė / Palikdamas tuščias kareivines už miesto
Su daugelio ir mūsų išmintingai / Garbintų stabų emblemom vartuose; be tikslo
Klaidžiojančias jam parduotas mūsų sielas;/ Nedraugiškus namus ir sudaužytus
Žaislus skurdžioj kiemų žolėj. Iš miško
Sugrįžęs Pranašas vėl šaukia: Laisvė!
Bet kaip dabar gyvensime be priešo? / Ir kuo nuo šiol pateisinsime savo / Silpnybes? /.../
Galbūt
Iš tikro mes mylėjom savo priešą?“
(Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Priešas“; Baltimorė, 1992 12 12
Be abejo, retai sutinkamo talento poetas čia kalba ne apie tą priešų meilę, į kurią kiekvieną žmogų kviečia Evangelija. Kalbama apie dvasinį ištižimą, susitaikymą ir prisitaikymą prie neteisybės, nuo kurių turime išgydyti savo sielas, kad gyventų save gerbianti Lietuva.

Pro Patria



1 Comment
Romas
3/8/2015 02:01:26

Labai gaila, kad sovietinė švietimo sistema per 50 okupacijos metų prigamino tiek daug "mankurtų", kurių dabar pilna ir valdžioje, ir kaimo gilumoje. Skaudu, kad tarp jų yra ir artimų žmonių. Ir Tiesos žodžiu jiems protelio neįkrėsi, tegalim melstis: " Dieve, apšviesk jų protus".

Reply



Leave a Reply.

             Tautiška giesmė
       Žodžiai apie Tėvynę
    Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA. 
    Many jo niekas nenutildys.
    Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa,
    Ir naujo atgimimo viltys.

    1979 metų spalis 
    Romualdas Ozolas

    RSS Feed

    „LAISVĖS KOVŲ VIDEOTEKA“

    Archyvas

    March 2023
    February 2023
    January 2023
    December 2022
    November 2022
    October 2022
    September 2022
    August 2022
    July 2022
    June 2022
    April 2022
    March 2022
    February 2022
    January 2022
    December 2021
    November 2021
    October 2021
    September 2021
    August 2021
    July 2021
    June 2021
    May 2021
    April 2021
    March 2021
    February 2021
    January 2021
    December 2020
    November 2020
    October 2020
    September 2020
    August 2020
    July 2020
    June 2020
    May 2020
    April 2020
    March 2020
    February 2020
    January 2020
    December 2019
    November 2019
    October 2019
    September 2019
    August 2019
    April 2019
    March 2019
    February 2019
    January 2019
    November 2018
    October 2018
    August 2018
    July 2018
    June 2018
    April 2018
    March 2018
    February 2018
    January 2018
    December 2017
    November 2017
    October 2017
    August 2017
    July 2017
    June 2017
    May 2017
    April 2017
    March 2017
    February 2017
    January 2017
    December 2016
    November 2016
    October 2016
    September 2016
    August 2016
    July 2016
    June 2016
    May 2016
    March 2016
    February 2016
    January 2016
    December 2015
    November 2015
    October 2015
    September 2015
    August 2015
    July 2015
    April 2015
    March 2015
    February 2015
    January 2015
    December 2014
    November 2014
    October 2014
    September 2014
    August 2014
    July 2014
    June 2014
    May 2014
    April 2014
    March 2014
    February 2014
    January 2014
    December 2013
    November 2013
    October 2013

    Kategorijos

    All

    Puslapį administruoja      Leontina Telksnienė
    Mūsų draugai
    Picture
                      www.alkas.lt
                     www.tiesos.lt
    Picture
      VšĮ „Gintarinė svajonė“
    Lietuvos kariuomenės kūrėjų
    savanorių sąjunga
                   Bernardinai

    Picture
    Surask vietą
     pasaulyje,
    įrašęs adresą


    Free counters!
Powered by Create your own unique website with customizable templates.