R. Žilionytė. Žmonės žino, kam dėkoti už Laisvę

Sekmadienį minėjome krauju istorijoje įsirėžusią Sausio 13-ąją. Dieną, kai Tikrieji Tautos Didvyriai paguldė galvas dėl jūsų ir mūsų Laisvės. Vyresni žmonės dar atsimena naktį, kai parako kvapas širdį graužė labiau nei kvėpavimo takus, kai garsūs pabūklų šūviai sprogdino ausų būgnelius, bet garsiau nei bet kada galėjai girdėti skanduojamą žodį „Laisvė“.

---

Aš neatsimenu tos dienos, dar nebuvau gimusi. Žinau ją iš mamos pasakojimų, kuri nuo vaikystės primindavo, kas kovoje paguldė galvas. Kokia nežinomybė ir bejėgiškumas buvo stovėti prie lango su seserimi ant rankų ir verkti matant nuo Alytaus Vilniaus link dardančius šarvuočius. Žinau tą dieną ir iš vienintelio ryto metuose, kai visoje mokykloje nedegdavo šviesos, bet joje būdavo šviesiau nei bet kada, nes liepsnelės ant palangių rodė kelią, kaip reikia ginti ir saugoti Tėvynę. Tačiau žinau tą dieną ir iš kai kurių politikų kalbų. Jie Sausio 13-osios rytą įsisega „Neužmirštuolę“ atlapuose ir skuba „pagauti“ ankstyvą eterio laiką, kad galėtų mums priminti: „Aš irgi buvau ten, aš irgi gyniau Lietuvą. O dabar štai esu valdžioje ir siekiu laisvos Lietuvos gerovės.“ Šie metai - ne išimtis. Ir vėl priminė. Ar neatrodo pigu, kai naudojiesi krauju aptaškyta diena tam, kad suminkštintum rinkėjų širdis?
Mes prisimename tą dieną ne iš politikų kalbų. Mes prisimename, kai pamatome iškeltas vėliavas. Mes prisimename, kai kojos pačios kelia kūną, vos išgirdus Tautišką giesmę. Kai matome archyvinius reportažus. Kai stebime spragsinčią laužų šviesą, meldžiamės už žuvusiųjų sielas ir jų artimuosius. Kai dėkojame už Laisvę.
​Be abejonės, politikai, ačiū jums, buvusiems ten, gynusiems Lietuvą. Bet apie save priminti nereikia. Mes žinome, kas buvo priešai, o kas mus gynė. Mes žinome, kas kovoje paguldė galvas. Ir žinome, kam dėkoti.