Pastaruoju metu Lietuvoje plinta pasiūlymai „Idėja Lietuvai“. Vieni siūlo gražinti savo kiemą, antri – gimtąjį rajoną, treti – gelbėti Lietuvą. Idėjų platybėse netrūksta ir Seimo narių pasiūlymų.
Seimo narys Mantas Adomėnas siūlo keisti himno žodžius – giedoti ne „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, bet „iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Parlamentaras sako, kad „yra rimtas pagrindas susirūpinti, ar mes, kaip tauta, turime ateitį“.
Seimo narys Mantas Adomėnas siūlo keisti himno žodžius – giedoti ne „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, bet „iš ateities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Parlamentaras sako, kad „yra rimtas pagrindas susirūpinti, ar mes, kaip tauta, turime ateitį“.
Tai ne pirmasis bandymas keisti tekstą, kurį moka kiekvienas Lietuvos pilietis. 1991 metų rudenį deputatai Vytautas Puplauskas, Alfonsas Svarinskas, Virgilijus Čepaitis, Romualda Hofertienė ir Antanas Miškinis siūlė himno žodžius ,,tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina" keisti į „tegul Dievas Lietuvoj tamsumus prašalina“. Anuomet kolegų pasiūlymą kritikavęs Benas Rupeika aiškino, kad neįmanoma ir nežmoniška diskutuoti su salėje nesančiu Vincu Kudirka. Jam pritaręs Bronius Genzelis sakė, kad niekas neturi teisės taisyti teksto, nes būtų pažeistos autoriaus teisės. Vieno keitimo šalininko V. Puplausko argumentai, esą „Tautišką giesmę“ rašęs V. Kudirka negalėjo žinoti, kad ji taps himnu, Aukščiausiosios Tarybos deputatų neįtikino.
V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ su gaidomis buvo paskelbta 1898 metų „Varpe“, o 1918 metais atkuriant Lietuvos valstybę ši giesmė buvo patvirtinta valstybės himnu. Tautiška giesmė – daugiasluoksnė, ją skaitė ne viena karta, po truputį atverdama iš pažiūros nesudėtingo teksto prasmes. Vien ko vertas raginimas būti Šviesos ir Tiesos vaikais.
Kalbininkės profesorės Reginos Koženiauskienės teigimu, V. Kudirka jungia praeitį ir ateitį, nuolatos žadina dorovinę lietuvių sąmonę. Jis ypač aktualus pilietiškumo krizės laikotarpiu, kai tauta pradeda abejoti savo galiomis ir tampa abejinga viskam, kas aplinkui.
Nėra ateities be įsisąmonintos praeities. Ir iš ateities ne ką pasisemsi, jeigu pats jos nekursi remdamasis taip norima atmesti praeitimi ir jos patirtimi. Tačiau Seimo konservatorius pabrėžia rūpestį ateitimi, taip nubraukdamas praeitį.
Atrodytų, Kembridžo universiteto diplomą turintis žmogus turėtų suprasti, kad tautiškos giesmės idėjos nesensta, jos visuotinės, be laikinumo, pažangumo ar modernumo žymės. Nors sukurtas praeityje, tai amžinybe paženklintas dalykas, esantis ir ateityje.
Istoriko Antano Tylos nuomone, V. Kudirka yra „visų mūsų – ir praėjusių amžių, ir mūsų bendrakelionis, nes lietuvių tautinis atgimimas turėjo pradžią, bet neturi pabaigos“. Ir toks bus, kol mes, kaip tauta, gyvensime.
Poetas Faustas Kirša yra sakęs: V. Kudirkos „paliktas <...> testamentas, žinant jo gyvenimą, yra toks didelis įdėlis mūsų tautos pulsan, kad pravartu mums visiems kuo dažniau prie jo grįžti ir su juo pagalvoti“. Ar nepraverstų, vykdant švietimo reformą, šį testamentą pradėti mokyti nuo pirmųjų klasių?
Vincas Kudirka labai daug nuveikė, kad susigrąžintume valstybę. Ką Lietuvos labui nuveikė M. Adomėnas? Jono Basanavičiaus žodžiais tariant, „šios dienos įgytoje nepriklausomybėje iš didesnės dalies glūdi jojo [dr. Vinco Kudirkos] nuopelnas, kurio neturėtų užmiršti jaunoji lietuvių karta, kuri dažnai nė žodžiu, nė darbu nieko nenuveikusi, nūnai tais garsiais vardais naudojasi...“ Geriau nepasakysi.
LRT
V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ su gaidomis buvo paskelbta 1898 metų „Varpe“, o 1918 metais atkuriant Lietuvos valstybę ši giesmė buvo patvirtinta valstybės himnu. Tautiška giesmė – daugiasluoksnė, ją skaitė ne viena karta, po truputį atverdama iš pažiūros nesudėtingo teksto prasmes. Vien ko vertas raginimas būti Šviesos ir Tiesos vaikais.
Kalbininkės profesorės Reginos Koženiauskienės teigimu, V. Kudirka jungia praeitį ir ateitį, nuolatos žadina dorovinę lietuvių sąmonę. Jis ypač aktualus pilietiškumo krizės laikotarpiu, kai tauta pradeda abejoti savo galiomis ir tampa abejinga viskam, kas aplinkui.
Nėra ateities be įsisąmonintos praeities. Ir iš ateities ne ką pasisemsi, jeigu pats jos nekursi remdamasis taip norima atmesti praeitimi ir jos patirtimi. Tačiau Seimo konservatorius pabrėžia rūpestį ateitimi, taip nubraukdamas praeitį.
Atrodytų, Kembridžo universiteto diplomą turintis žmogus turėtų suprasti, kad tautiškos giesmės idėjos nesensta, jos visuotinės, be laikinumo, pažangumo ar modernumo žymės. Nors sukurtas praeityje, tai amžinybe paženklintas dalykas, esantis ir ateityje.
Istoriko Antano Tylos nuomone, V. Kudirka yra „visų mūsų – ir praėjusių amžių, ir mūsų bendrakelionis, nes lietuvių tautinis atgimimas turėjo pradžią, bet neturi pabaigos“. Ir toks bus, kol mes, kaip tauta, gyvensime.
Poetas Faustas Kirša yra sakęs: V. Kudirkos „paliktas <...> testamentas, žinant jo gyvenimą, yra toks didelis įdėlis mūsų tautos pulsan, kad pravartu mums visiems kuo dažniau prie jo grįžti ir su juo pagalvoti“. Ar nepraverstų, vykdant švietimo reformą, šį testamentą pradėti mokyti nuo pirmųjų klasių?
Vincas Kudirka labai daug nuveikė, kad susigrąžintume valstybę. Ką Lietuvos labui nuveikė M. Adomėnas? Jono Basanavičiaus žodžiais tariant, „šios dienos įgytoje nepriklausomybėje iš didesnės dalies glūdi jojo [dr. Vinco Kudirkos] nuopelnas, kurio neturėtų užmiršti jaunoji lietuvių karta, kuri dažnai nė žodžiu, nė darbu nieko nenuveikusi, nūnai tais garsiais vardais naudojasi...“ Geriau nepasakysi.
LRT
RSS Feed
