Štai ir praėjo dar vieneri mūsų audringų laikų metai. Nelengvi mums ir labai sunkūs Lietuvai. Gerokai sunkesni ir pavojingesni negu prieš trisdešimt metų, kai visi irgi stovėjome ant epochinio virsmo slenksčio. Tada buvo lengviau, nes žinojome – tai slenkstis, kurį peržengus galbūt atsivers šviesesnės ateities horizontai. Prarasti neturėjome ko – sėkmės atveju galėjome tik laimėti.
Šiandien stovint ant tokio paties slenksčio ateitis skendi beveik nepermatomose ūkanose. Kaip sunku per jas įžvelgti ateitį. Tvyro nežinomybė, kai aišku tik viena – galime prarasti viską. Ir nualintą, suvargusią, pasimetusią ir pakrikusią Lietuvą ar veikiau tai, kas iš jos dar likę.
Nebegalime sau leisti prabangos ir neturime teisės bėgti nuo akistatos su rūsčia tikrove. Lietuvos vidaus ir išorės padėtis akivaizdžiai blogėja, tolesnė jos raida darosi vis sunkiau nuspėjama. Neretai kyla įspūdis, kad sąmoningai ir kryptingai ruošiama dirva vėl pasiduoti net nepasipriešinus. Vis dėlto nesinorėtų, kad pasikartotų tai, kas įvyko 1940 m., kai didelė visuomenės dalis aiškiai jautė virš valstybės pakibusią grėsmę. Tačiau neįstengta valingai susitelkti, mobilizuotis ir atsikvošėta pavėluotai. Griebtasi priešintis jau kur kas nepalankesnėmis sąlygomis.
Lietuva atsidūrė tarp Scilės ir Charibdės nasrų. Ją naikina galingos globalistinės jėgos ir joms tarnaujantys parsidavėliai. Kartu radosi beveik idealios sąlygos veikti tiems, kurie nesugeba arba nenori matyti skirtumo tarp kiaurai perpuvusios santvarkos ir išsigimusios valdžios ir Lietuvos valstybės. Jeigu neapykanta valdžiai taps stipresnė už meilę savo Tautai ir ištikimybę valstybei, Lietuvą gali nušluoti jos banga.
Mums visiems nelieka nieko kito – tik stovėti tvirtiems kaip uola valstybės sargyboje ir būti pasiruošusiems tarti savo žodį. Ta akimirka, kai jo prireiks, nenumaldomai artėja. Kai ji ateis, turime būti kuo stipresni.
Mes egzistuojame ir dirbame tik tam, nes šitaip klostantis Lietuvos reikalams visa kita jau neturi prasmės. Lėtai ir sunkiai, bet visi stiprėjame. Ar spėsime? Nežinau. Žinau tik tiek, kad privalome stengtis, kad atėjus tai akimirkai ramia sąžine turėtume teisę pasakyti, jog padarėme viską, ką galėjome.
Nuoširdžiai dėkoju visiems bendraminčiams ir bendražygiams už sunkų ir pasiaukojamą darbą Lietuvai. Darbą, kuriam atsidėti visa širdimi įmanoma tik tikint, kad dar nevėlu. Kad dar įmanoma iš esmės pakeisti padėtį valstybėje ir pačios Lietuvos likimą.
Dirbti visiems kartu yra garbė.
Linkiu kiekvienam visokeriopos sėkmės asmeniniuose gyvenimuose. Ir galiausiai - tiesiog paprastos žmogiškos laimės.
Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
Vytautas Radžvilas
Nebegalime sau leisti prabangos ir neturime teisės bėgti nuo akistatos su rūsčia tikrove. Lietuvos vidaus ir išorės padėtis akivaizdžiai blogėja, tolesnė jos raida darosi vis sunkiau nuspėjama. Neretai kyla įspūdis, kad sąmoningai ir kryptingai ruošiama dirva vėl pasiduoti net nepasipriešinus. Vis dėlto nesinorėtų, kad pasikartotų tai, kas įvyko 1940 m., kai didelė visuomenės dalis aiškiai jautė virš valstybės pakibusią grėsmę. Tačiau neįstengta valingai susitelkti, mobilizuotis ir atsikvošėta pavėluotai. Griebtasi priešintis jau kur kas nepalankesnėmis sąlygomis.
Lietuva atsidūrė tarp Scilės ir Charibdės nasrų. Ją naikina galingos globalistinės jėgos ir joms tarnaujantys parsidavėliai. Kartu radosi beveik idealios sąlygos veikti tiems, kurie nesugeba arba nenori matyti skirtumo tarp kiaurai perpuvusios santvarkos ir išsigimusios valdžios ir Lietuvos valstybės. Jeigu neapykanta valdžiai taps stipresnė už meilę savo Tautai ir ištikimybę valstybei, Lietuvą gali nušluoti jos banga.
Mums visiems nelieka nieko kito – tik stovėti tvirtiems kaip uola valstybės sargyboje ir būti pasiruošusiems tarti savo žodį. Ta akimirka, kai jo prireiks, nenumaldomai artėja. Kai ji ateis, turime būti kuo stipresni.
Mes egzistuojame ir dirbame tik tam, nes šitaip klostantis Lietuvos reikalams visa kita jau neturi prasmės. Lėtai ir sunkiai, bet visi stiprėjame. Ar spėsime? Nežinau. Žinau tik tiek, kad privalome stengtis, kad atėjus tai akimirkai ramia sąžine turėtume teisę pasakyti, jog padarėme viską, ką galėjome.
Nuoširdžiai dėkoju visiems bendraminčiams ir bendražygiams už sunkų ir pasiaukojamą darbą Lietuvai. Darbą, kuriam atsidėti visa širdimi įmanoma tik tikint, kad dar nevėlu. Kad dar įmanoma iš esmės pakeisti padėtį valstybėje ir pačios Lietuvos likimą.
Dirbti visiems kartu yra garbė.
Linkiu kiekvienam visokeriopos sėkmės asmeniniuose gyvenimuose. Ir galiausiai - tiesiog paprastos žmogiškos laimės.
Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
Vytautas Radžvilas
RSS Feed
