Klepočiai partizaninio karo priešaušriu

Pieta virš Ryliškių kaimo kapinių.

Prieš 70 me­tų, Kū­čių iš­va­ka­rė­se, 1944-ųjų gruo­džio 23 die­ną, so­vie­tai kar­tu su vie­ti­niais stri­bais nu­žu­dė ke­lias­de­šimt ke­lių Dzū­ki­jos kai­mų gy­ven­to­jų, su­de­gi­no apie 50 so­dy­bų. De­ja, 1989 me­tais ty­ri­mą pra­dė­ju­si pro­ku­ra­tū­ra šios žiau­riau­sios po ka­ro so­vie­ti­nio te­ro­ro ak­ci­jos prieš tai­kius gy­ven­to­jus iki šiol ne­iš­ty­rė. Trūks­ta įro­dy­mų. O iš at­min­ties ne­dy­lan­tys žmo­nių liu­di­ji­mai pa­gal moks­li­nę me­to­do­lo­gi­ją, de­ja, - tik pa­gal­bi­nis šal­ti­nis. 

---

Tik ži­no­ma, kad tuo­me­ti­nio Aly­taus ra­jo­no Mer­ki­nės ir Alo­vės vals­čiaus Kle­po­čių, Ry­liš­kių, Ta­ru­čio­nių, Drus­ki­nin­kų, Liz­dų, Va­ba­lių, Pie­riš­kių, Fer­mos, Bu­go­nių, Dub­rių ir ki­tus kai­mus de­gi­no, žmo­nes mu­šė, žu­dė, da­lį iš­si­ve­dė į Aly­taus ka­lė­ji­mą tar­dy­ti So­vie­tų Są­jun­gos NKVD ka­riuo­me­nės pa­sie­nio 331 pul­ko ir III Bal­ta­ru­si­jos fron­to ka­riuo­me­nės už­nu­ga­rio ap­sau­gos da­li­niai kar­tu su vie­ti­niais. Prieš Ka­lė­das kai­mai bu­vo ap­sup­ti, ma­tyt, ti­kin­tis vi­sus šei­mų na­rius ras­ti na­mie. Vo­kie­čiai iš Dzū­ki­jos 1944-ųjų ru­de­nį jau bu­vo pa­si­trau­kę.
Kaip rem­da­ma­sis liu­di­nin­kų apk­lau­so­mis yra ra­šęs H. Rim­kus, tra­ge­di­ją bran­di­no dar prieš­ka­ri­niai konf­lik­tai. "Mak­niū­nų ir Drus­ki­nin­kų kai­muo­se vei­kė ko­mu­nis­tų kuo­pe­lės, kai kas iš jų ka­ro me­tu pe­rė­jo į so­vie­ti­nių par­ti­za­nų gre­tas, po­ka­riu - į stri­bus. O Ry­liš­kių ir Ne­mu­nai­čio apy­lin­kė­se vei­kė šau­lių, vė­liau - kai­mo sa­vi­sau­gos bū­riai. Tarp jų 1943-1944 me­tais bū­ta gink­luo­tų su­si­dū­ri­mų. Grį­žę į val­džią so­vie­ti­niai ak­ty­vis­tai sku­bė­jo su­ves­ti sąs­kai­tų, - ra­šė H. Rim­kus. - Kle­po­čių ir Drus­ki­nin­kų kai­mų ber­nai ne­su­ta­rė, šo­kiuo­se nuo­lat mu­šė­si. (...) Kle­po­čių šau­liai dar ka­ro pra­džio­je nu­šo­vė Ry­liš­kiuo­se par­da­vė­ju dir­bu­sį Pla­ci­dą Mi­kai­lio­nį nuo Dau­gų, skun­du­sį žmo­nes so­vie­tams." Tad Kle­po­čiai tu­rė­jo prieš­ų.

H. Rim­kus yra už­ra­šęs ir pub­li­ka­vęs Ja­ni­nos Mi­ka­lio­ny­tės iš Kle­po­čių pa­sa­ko­ji­mą. 1944 me­tais mer­gi­na mo­kė­si Mer­ki­nė­je ir gy­ve­no naš­lės Ja­nu­ly­nie­nės na­me, ku­ris 1944 me­tų gruo­dį ta­po ru­sų ka­ri­nio da­li­nio šta­bu. Gruo­džio vi­du­ry­je čia pri­si­rin­ko dar dau­giau ka­riš­kių. Ta­da mer­gi­na iš­gir­do, kaip vie­nas iš drus­ki­nin­kie­čių stri­bų pa­sa­kė: "Da­bar Kle­po­čiams tai bus!" Kai Kū­čių iš­va­ka­rė­se ji grį­žo į gim­tuo­sius Kle­po­čius, jau de­gė kai­my­no na­mas, o kie­me ka­rei­viai šau­tu­vų buo­žė­mis dau­žė tė­vą.
Mer­ki­niš­kis Al­gi­man­tas Čer­niaus­kas yra už­ra­šęs Alek­sand­ros Mi­liaus­kie­nės (Ja­za­vi­tai­tės), gar­sio­jo Mer­ki­nės puo­džiaus Mi­ko Mi­liaus­ko naš­lės, pa­sa­ko­ji­mą. Vi­suo­se At­gi­mi­mo lai­kų žy­giuo­se Mer­ki­nė­je sto­da­vo nie­kie­no ne­pra­šo­ma ir ne­ra­gi­na­ma pir­mo­se gre­to­se ir ne­šda­vo Lie­tu­vos vė­lia­vą. 



Jūratė MIČIULIENĖ