.Aš didžiuojuosi mūsų Nepriklausomybės gynėjais, Lietuvos kariuomene, didžiuojuosi ir Lietuvos policija. Didžiuojamės ne tik puslaidininkių, tiksliųjų, medicinos, chemijos, bet ir daugelio kitų mokslo sričių mokslininkų pasaulinės reikšmės pasiekimais. Pelnytai didžiuojamės Lietuvos darbščiais ūkininkais, didžiuojamės mūsų pramonės gabių, darbščių verslininkų įspūdinga veikla kuriančia mūsų Tautos gerovę kaip kad ir talentingais daugelio sričių menininkais garsinančiais mūsų Valstybę.
Man didžiulė gėda dėl mūsų kultūros ir švietimo būklės, dėl jų vadovų ir klerkų neveiklos niekaip neišsikapstančių iš sovietinės purvinos ideologinės kūdros. Ne tik gėda, bet ir didelė problema visai mūsų valstybei, kad nuo mokyklos suolo luošinami mūsų vaikučiai iki pat aukštųjų mokslų baigimo. Ypač gėda dėl to, kad turime šimtus besipuikuojančių moksliniais laipsniais, titulais literatų, literatūrologų, deja, kaip ir okupaciniais metais vis dar ginančių sovietinio palikimo tvaiką.
Jie lyg šiol trimituoja - cvirka, nėris, kubilinskas, valsiūnienė, venclova, jonynas... - mūsų genijai... Nelieskite jų paminklų, paveldo, saugokime jų namus-muziejus, veskime ten vaikučius semtis patirties.
Ir ruošia konferencijas, skaito iškilias diterambas cvirkai, nėrei net mūsų Valdovų rūmuose, rašo saldžiausias knygas ne tik apie nėrį ir daujotytės, ir ruseckaitės, ivaškevičiai, vanagaitės ... Man tikrai ne gėda tik dėl to, kad savo veikla ir dvasia jie [jos] susitapatina su cvirkomis, nėrimis. Ir štai dėl ko.
Nuo pirmų dienų Cvirka buvo įgimęs sukčius, kombinatorius. Nesugebėdamas nei dirbti, nei kurti suktybių, apgaulės būdu prasimanydavo pinigėlių - juk paūliavoti, pagerti degtinės tai mėgo. Tad ir jo kūryba prasidėjo nuo svetimų kūrinių plagijavimo pristatant kaip savo kūrinius. Bene pirmą kartą viešai apie cvirką kaip apie sukčių-plagiatorių jau 1932 m. rašė "Lietuvos žinios" straipsnyje "Akiplėšiškai drąsus plagiatorius". Cvirka buvo ne kartą demaskuotas ir viešai pasmerktas. Prieškario Nepriklausomos Lietuvos laikais net ir "Lietuvos aidas" apie cvirkos literatūrines vagystes rašė, kad tai "... žemiausios rūšies vagystė", kad savinosi svetimą garbę, mulkino žmones.
Pabūgęs paniekos Kaune šis sukčius nusibeldžia į Paryžių, prisistato rašytoju. Tačiau kol dar kišenėje yra pinigėlių trenkiasi į jam patikusias prostitucija garsėjančias gatves ten leidžia laiką kol baigiasi pinigai. Tada visa gerkle šaukia "koks supuvęs šis buržuazinis pasaulis". Ir vėl prisimena rašytojus, skleisdamas apie save legendas, bando bent kokiu būdu pasipinigauti. Suranda naivuolių, pažada išversti jų kūrinius, gauna išankstinį honorarą. Pasitrankęs dar po prostitučių kvartalus, baigiantis ir šitiems pinigėliams, vėl skuba atgalios. Ir vietoje pažadėto vertimo nuplagijuoja kūrinį "Kola Brenjonas" priskirdamas sau autorystę pavadindamas "Meisteris ir sūnus".
Na, o toliau galima dar galybę šio sukčiaus veikų aprašyti nes kuo toliau tuo buvo dar šlykščiau - pasirodo jau ir kitų knygų kaip P. Bak "Geroji žemė" plagiatai bei kitų kūrinių pasirašant net Cezario P. vardu. Plagiato, svetimos kūrybos vagysčių imperatorius. Ir svetimų honorarų sukčius. Taip šis pasiklydęs gyvenime žmogus blaškėsi tai po Paryžiaus gatves, tai po Kauną, Vilnių kol pagaliau dėl savo asmeninės naudos tapęs išdaviku, naikindamas mūsų Tautos žmones, kultūrą ir nuo savo šeimininkų okupantų gavo tikslų vardą - Svoloč.
Taip, vardu Svoloč, mūsų Tautos kolaborantą-išdaviką cvirką įvertino ir jo šeimininkai - tiksliau neįmanoma apibūdinti. Reiškia Kremliaus šeimininkai mūsų Tautos išdavikus labai gerai žinojo. Eiliniam bolševikiniam ideologiniam renginiui pasibaigus, aukštas Kremliaus emisaras, lydimas to meto jau komunistinės Lietuvos valdžios vadovo J. Paleckio, praeidamas stabteli prie Lietuvos bolševikų grupės. Cvirka iškart susigūžęs pataikūniškai tiesia savo rankutę, tačiau šisai tarsi nemato, stabteli, akylai žvilgteli į Paleckį, pasukęs galvą į cvirką, jam tėškė: "Nu ty i svoloč, [na, tu ir svoločius].
Kodėl taip pasakė ir ką dar pasakė J. Paleckiui bei kas vyko toliau tegu šio svoločiaus garbintojai literatūrologai, rašytojų vadovybė pratęsia.
Prieškario Nepriklausomos Lietuvos visuomenė, inteligentija, tame tarpe ir kūrybinė, matydama ir žinodama cvirkos ne tik politinę išdavysčių, bet ir apgavysčių-vagysčių veiklą, jį viešai pasmerkė.
Todėl man šiandien gėda dėl mūsų [o gal vis dar ne mūsų] rašytojų sąjungos vadovybės, literatūros institucijų - tiek mokslo, tiek švietimo, tiek kultūros klerkų, kurie murkdydamiesi kremliaus propagandos srutose, kvėpuodami lukošenkos fermų dvoku vis dar susitapatina su šiuo sukčiumi, aklai užsispyrusiai garbindami keliaklupsčiauja prieš jo paminklus, savo propaganda nuodija kitų sąmones ir protus.
Šitiems ir visiems kitiems stribvaikiams, skundikams, aklai susitapatinusiems ne tik su cvirka, nestovėjusiems Baltijos kelyje, siūlau: prie cvirkos paminklo suklupti ant kelių, klūpomis nušliaužti mūsų Tautos kruvinu tremties keliu iki N. Vilnios geležinkelio stoties, visų kelių šimtų tūkstančių ištremtų, nukankintų mūsų tautiečių vardu maldauti mūsų Tautos atleidimo už jų bendradvasio sukčiaus-kolaboranto-išdaviko-svoločiaus padarytus nusikaltimus ir savo rankomis po smiltelę, už kiekvieną mūsų tėvų kraujo lašą, už kiekvieną vaikučių ašarą, išrinkti stovinčius svoločių paminklus, visus jų įamžinimus.
O jums mūsų valstybės aukštiesiems klerkams ir mūsų Tautos tarnams bei partijų bosams, Tautos vardu kuriantiems įstatymus, bent jau trisdešimtaisiais Nepriklausomybės metais laikas pabusti, nesusitapatinti su išdavikais, sukčiais o drąsiau pažvelgti - Valstybė, Tauta jau toli nuėjo į progresą pasaulinės civilizacijos keliu. Ypač mūsų jaunoji karta.
... 1939 m. Lietuvoje suaktyvėjo prieš valstybinė pogrindinės komunistų partijos veikla. Ypač aktyviai, savo praktine veikla agituojant nuversti teisėtą Nepriklausomos Lietuvos valdžią, besąlygiškai remti TSRS okupuojant Lietuvą, joje veikia "kultūrininkai" - P. Cvirka, A. Venclova, J. Paleckis, S. Nėris, V. Krėvė-Mickevičius, L. Dovydėnas, R. Juknevičius, A. Gudaitis-Guzevičius, L. Gira.
1940 birželio 15 baigiamas įgyvendinti Maskvos planas okupuoti Lietuvą aktyviai talkinant ir šiems vietiniams kolaborantams - išdavikams. Birželio 17 d. iš pogrindininkų suformuojama okupacinė-kolaborantinė valdžia - Liaudies vyriausybė. Ji tapo okupantų įrankiu naikinant mūsų valstybę Lietuvą. J. Paleckis apsišaukia Lietuvos Prezidentu, V. Krėvė vyriausybės vadovu.
Tą pačia dieną įžengė ir Raudonoji okupantų armija. Perversmininkai - "kultūrininkai": L. Gira, P. Cvirka, S. Nėris, A. Venclova, V. Krėvė-Mickevičius, L. Dovydėnas, R. Juknevičius, A. Gudaitis-Guzevičius, kartu su komunistų aktyvistais J. Paleckiu, A. Sniečkumi, P. Pakarkliu, plėtojo okupacinę propagandą, aktyviai talkino režimui, grubiai paniekindami Lietuvos Konstituciją, naikino mūsų valstybingumo pamatus. Vykdomos žiaurios represijos, areštai, trėmimai, uždraustos kultūrinės, tautinės, politinės, patriotinės, religinės organizacijos, tautinė kultūra, religija. Suimami okupaciniam režimui nepaklusę Lietuvos valstybės piliečiai: 1940 liepos 10-17 buvo suimta virš 2000 ir ištremta virš 500 šviesuolių, patriotiškiausių Lietuvos žmonių.
1940-07-21 perversmininkai surengė antikonstitucinį Liaudies Seimo posėdį. Pirmininkavo J. Paleckis, sekretoriai - P. Cvirka, A. Venclova. Jie pasirašė šio seimo deklaracijas: panaikinama Lietuvos buržuazinė valdžia; įvesta sovietų santvarka; Lietuva skelbiama sovietų respublika įjungiant ją į TSRS sudėtį. Sudaryta komisija sovietinei konstitucijai parengti, išrinkti įgaliotiniai vykti į Maskvą perduoti deklaraciją dėl Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį. Šių valstybės išdavikų sudėtyje buvo: L. Gira, J. Paleckis, P. Cvirka, S. Nėris, A. Venclova.
Įvykdžius šį tarptautinį- priešvalstybinį sunkų nusikaltimą, mūsų valstybės naikinimas užbaigtas 1940 rugpjūčio 3 d. Maskvoje Lietuvą inkorporavus į TSRS sudėtį. Išdavikiškame nusikaltime, aneksuojant Lietuvą Maskvoje, dalyvavo ir balsavo už Lietuvos aneksiją: ir P. Cvirka, ir L. Dovydėnas, ir Liudas Gira, ir S. Nėris. Tremiant Lietuvos žmones, naikinant Tautą ir Valstybę, S. Nėris Kremliuje džiaugsmingai skaitė savo sukurtas pagyras Stalinui. 1940-08-25 išdavikiškas valstybinis perversmas Lietuvoje užbaigtas - ypatingoji Liaudies seimo sesija galutinai panaikina Nepriklausomos Lietuvos Konstituciją ir priima aneksuotos Lietuvos okupacinę TSR konstituciją. Aktyviai dalyvavo ir šiame išdavystės akte: P. Cvirka, L. Dovydėnas, V. Krėvė, L. Gira, S. Nėris.
Šie valstybės griovėjai, išdavikai, kolaborantai: P. Cvirka, L. Dovydėnas, S. Nėris, V. Krėvė, L. Gira, A. Venclova kaip kad ir K. Kubilinskas, V. Valsiūnienė bei ir kiti prisiplakę okupantų ideologai "sovietkultūrininkai", buvo aršūs mūsų Tautos ir Valstybės duobkasiai, Tautos išdavikai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno naikintojai. Jų veikos prilygsta terorui, jų taikinys buvo civiliai žmonės, jų ginklas buvo ideologinis smurtas. Jie iki gyvos galvos uoliai tarnavo okupantams, liaupsino okupacinę santvarką, agitavo ir priverstinai reikalavo paklusti sovietinei santvarkai, niekino Lietuvos valstybę, savo veiksmais aktyviai prisidėjo prie mūsų Tautos genocido, prie Laisvės kovų slopinimo. Iki gyvos galvos neišsižadėjo savo išdavikiškų veiksmų ir įvykdytų sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos valstybę, jos žmones, bet ir toliau tęsė mūsų Tautos genocidą:
- A. Sniečkus pasirašo įsakymą ištremt visą inteligentiją, ūkininkus ir kt. Lietuvos patriotus.
- J. Paleckis 1957 m. įsaką draudžiantį polittremtiniams iš tremties vietų grįžti į Lietuvą, pažeidusius ir vėl ištremt.
- K. Kubilinskas už partizanų išdavystes gavo 17 000 rublių.
Lietuvos Laisvės Kovos deklaracija kaip aukščiausias Tautos politinis organas 1949-11-16, reikšdama lietuvių Tautos valią, griežtai pabrėžia, kad "...asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą".
Lietuvos Respublikos Seimas 1999-01-12 priimtu įstatymu patvirtino, kad "1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra valstybės teisės aktas".
Aukščiausioji Taryba 1990-02-07 pasmerkė Lietuvos aneksiją ir jos veikėjus kaip nusikaltimą, paskelbė Liaudies seimo 1940-07-21 nutarimus neteisėtais ir negaliojančiais.
Pagal LR Konstituciją, galiojančius LR teisinius aktus už įvykdytus ypač sunkius nusikaltimus - už sąmoningą mūsų Valstybės išdavimą ir kolaboravimą; už organizavimą ir dalyvavimą sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti ir įvykdymą; už veiklą kitai valstybei prieš LR santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, prieš ekonominę ir gynybinę galią; už karo metu perėjimą į priešo pusę ir už pagalbą okupacinėms valdžios struktūroms įtvirtinant okupaciją, slopinant Lietuvos gyventojų pasipriešinimą; už Tėvynės išdavimą vertinti valstybės išdavikais...
Mūsų teisiniai aktai oficialiai apibrėžia išdavikų-kolaborantų statusą. Tai - asmuo, kuris dėl savo ideologinių įsitikinimų sulaužo priesaiką, įduoda priešams, įskundžia, savo noru aktyviai bendradarbiauja su okupantais, išduoda savo Tėvynę, jos nepriklausomybę. Savanoriškai bendradarbiaudamas su okupacine valdžia, prievarta verčia savo piliečius paklusti okupantų valiai.
Jie lyg šiol trimituoja - cvirka, nėris, kubilinskas, valsiūnienė, venclova, jonynas... - mūsų genijai... Nelieskite jų paminklų, paveldo, saugokime jų namus-muziejus, veskime ten vaikučius semtis patirties.
Ir ruošia konferencijas, skaito iškilias diterambas cvirkai, nėrei net mūsų Valdovų rūmuose, rašo saldžiausias knygas ne tik apie nėrį ir daujotytės, ir ruseckaitės, ivaškevičiai, vanagaitės ... Man tikrai ne gėda tik dėl to, kad savo veikla ir dvasia jie [jos] susitapatina su cvirkomis, nėrimis. Ir štai dėl ko.
Nuo pirmų dienų Cvirka buvo įgimęs sukčius, kombinatorius. Nesugebėdamas nei dirbti, nei kurti suktybių, apgaulės būdu prasimanydavo pinigėlių - juk paūliavoti, pagerti degtinės tai mėgo. Tad ir jo kūryba prasidėjo nuo svetimų kūrinių plagijavimo pristatant kaip savo kūrinius. Bene pirmą kartą viešai apie cvirką kaip apie sukčių-plagiatorių jau 1932 m. rašė "Lietuvos žinios" straipsnyje "Akiplėšiškai drąsus plagiatorius". Cvirka buvo ne kartą demaskuotas ir viešai pasmerktas. Prieškario Nepriklausomos Lietuvos laikais net ir "Lietuvos aidas" apie cvirkos literatūrines vagystes rašė, kad tai "... žemiausios rūšies vagystė", kad savinosi svetimą garbę, mulkino žmones.
Pabūgęs paniekos Kaune šis sukčius nusibeldžia į Paryžių, prisistato rašytoju. Tačiau kol dar kišenėje yra pinigėlių trenkiasi į jam patikusias prostitucija garsėjančias gatves ten leidžia laiką kol baigiasi pinigai. Tada visa gerkle šaukia "koks supuvęs šis buržuazinis pasaulis". Ir vėl prisimena rašytojus, skleisdamas apie save legendas, bando bent kokiu būdu pasipinigauti. Suranda naivuolių, pažada išversti jų kūrinius, gauna išankstinį honorarą. Pasitrankęs dar po prostitučių kvartalus, baigiantis ir šitiems pinigėliams, vėl skuba atgalios. Ir vietoje pažadėto vertimo nuplagijuoja kūrinį "Kola Brenjonas" priskirdamas sau autorystę pavadindamas "Meisteris ir sūnus".
Na, o toliau galima dar galybę šio sukčiaus veikų aprašyti nes kuo toliau tuo buvo dar šlykščiau - pasirodo jau ir kitų knygų kaip P. Bak "Geroji žemė" plagiatai bei kitų kūrinių pasirašant net Cezario P. vardu. Plagiato, svetimos kūrybos vagysčių imperatorius. Ir svetimų honorarų sukčius. Taip šis pasiklydęs gyvenime žmogus blaškėsi tai po Paryžiaus gatves, tai po Kauną, Vilnių kol pagaliau dėl savo asmeninės naudos tapęs išdaviku, naikindamas mūsų Tautos žmones, kultūrą ir nuo savo šeimininkų okupantų gavo tikslų vardą - Svoloč.
Taip, vardu Svoloč, mūsų Tautos kolaborantą-išdaviką cvirką įvertino ir jo šeimininkai - tiksliau neįmanoma apibūdinti. Reiškia Kremliaus šeimininkai mūsų Tautos išdavikus labai gerai žinojo. Eiliniam bolševikiniam ideologiniam renginiui pasibaigus, aukštas Kremliaus emisaras, lydimas to meto jau komunistinės Lietuvos valdžios vadovo J. Paleckio, praeidamas stabteli prie Lietuvos bolševikų grupės. Cvirka iškart susigūžęs pataikūniškai tiesia savo rankutę, tačiau šisai tarsi nemato, stabteli, akylai žvilgteli į Paleckį, pasukęs galvą į cvirką, jam tėškė: "Nu ty i svoloč, [na, tu ir svoločius].
Kodėl taip pasakė ir ką dar pasakė J. Paleckiui bei kas vyko toliau tegu šio svoločiaus garbintojai literatūrologai, rašytojų vadovybė pratęsia.
Prieškario Nepriklausomos Lietuvos visuomenė, inteligentija, tame tarpe ir kūrybinė, matydama ir žinodama cvirkos ne tik politinę išdavysčių, bet ir apgavysčių-vagysčių veiklą, jį viešai pasmerkė.
Todėl man šiandien gėda dėl mūsų [o gal vis dar ne mūsų] rašytojų sąjungos vadovybės, literatūros institucijų - tiek mokslo, tiek švietimo, tiek kultūros klerkų, kurie murkdydamiesi kremliaus propagandos srutose, kvėpuodami lukošenkos fermų dvoku vis dar susitapatina su šiuo sukčiumi, aklai užsispyrusiai garbindami keliaklupsčiauja prieš jo paminklus, savo propaganda nuodija kitų sąmones ir protus.
Šitiems ir visiems kitiems stribvaikiams, skundikams, aklai susitapatinusiems ne tik su cvirka, nestovėjusiems Baltijos kelyje, siūlau: prie cvirkos paminklo suklupti ant kelių, klūpomis nušliaužti mūsų Tautos kruvinu tremties keliu iki N. Vilnios geležinkelio stoties, visų kelių šimtų tūkstančių ištremtų, nukankintų mūsų tautiečių vardu maldauti mūsų Tautos atleidimo už jų bendradvasio sukčiaus-kolaboranto-išdaviko-svoločiaus padarytus nusikaltimus ir savo rankomis po smiltelę, už kiekvieną mūsų tėvų kraujo lašą, už kiekvieną vaikučių ašarą, išrinkti stovinčius svoločių paminklus, visus jų įamžinimus.
O jums mūsų valstybės aukštiesiems klerkams ir mūsų Tautos tarnams bei partijų bosams, Tautos vardu kuriantiems įstatymus, bent jau trisdešimtaisiais Nepriklausomybės metais laikas pabusti, nesusitapatinti su išdavikais, sukčiais o drąsiau pažvelgti - Valstybė, Tauta jau toli nuėjo į progresą pasaulinės civilizacijos keliu. Ypač mūsų jaunoji karta.
... 1939 m. Lietuvoje suaktyvėjo prieš valstybinė pogrindinės komunistų partijos veikla. Ypač aktyviai, savo praktine veikla agituojant nuversti teisėtą Nepriklausomos Lietuvos valdžią, besąlygiškai remti TSRS okupuojant Lietuvą, joje veikia "kultūrininkai" - P. Cvirka, A. Venclova, J. Paleckis, S. Nėris, V. Krėvė-Mickevičius, L. Dovydėnas, R. Juknevičius, A. Gudaitis-Guzevičius, L. Gira.
1940 birželio 15 baigiamas įgyvendinti Maskvos planas okupuoti Lietuvą aktyviai talkinant ir šiems vietiniams kolaborantams - išdavikams. Birželio 17 d. iš pogrindininkų suformuojama okupacinė-kolaborantinė valdžia - Liaudies vyriausybė. Ji tapo okupantų įrankiu naikinant mūsų valstybę Lietuvą. J. Paleckis apsišaukia Lietuvos Prezidentu, V. Krėvė vyriausybės vadovu.
Tą pačia dieną įžengė ir Raudonoji okupantų armija. Perversmininkai - "kultūrininkai": L. Gira, P. Cvirka, S. Nėris, A. Venclova, V. Krėvė-Mickevičius, L. Dovydėnas, R. Juknevičius, A. Gudaitis-Guzevičius, kartu su komunistų aktyvistais J. Paleckiu, A. Sniečkumi, P. Pakarkliu, plėtojo okupacinę propagandą, aktyviai talkino režimui, grubiai paniekindami Lietuvos Konstituciją, naikino mūsų valstybingumo pamatus. Vykdomos žiaurios represijos, areštai, trėmimai, uždraustos kultūrinės, tautinės, politinės, patriotinės, religinės organizacijos, tautinė kultūra, religija. Suimami okupaciniam režimui nepaklusę Lietuvos valstybės piliečiai: 1940 liepos 10-17 buvo suimta virš 2000 ir ištremta virš 500 šviesuolių, patriotiškiausių Lietuvos žmonių.
1940-07-21 perversmininkai surengė antikonstitucinį Liaudies Seimo posėdį. Pirmininkavo J. Paleckis, sekretoriai - P. Cvirka, A. Venclova. Jie pasirašė šio seimo deklaracijas: panaikinama Lietuvos buržuazinė valdžia; įvesta sovietų santvarka; Lietuva skelbiama sovietų respublika įjungiant ją į TSRS sudėtį. Sudaryta komisija sovietinei konstitucijai parengti, išrinkti įgaliotiniai vykti į Maskvą perduoti deklaraciją dėl Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį. Šių valstybės išdavikų sudėtyje buvo: L. Gira, J. Paleckis, P. Cvirka, S. Nėris, A. Venclova.
Įvykdžius šį tarptautinį- priešvalstybinį sunkų nusikaltimą, mūsų valstybės naikinimas užbaigtas 1940 rugpjūčio 3 d. Maskvoje Lietuvą inkorporavus į TSRS sudėtį. Išdavikiškame nusikaltime, aneksuojant Lietuvą Maskvoje, dalyvavo ir balsavo už Lietuvos aneksiją: ir P. Cvirka, ir L. Dovydėnas, ir Liudas Gira, ir S. Nėris. Tremiant Lietuvos žmones, naikinant Tautą ir Valstybę, S. Nėris Kremliuje džiaugsmingai skaitė savo sukurtas pagyras Stalinui. 1940-08-25 išdavikiškas valstybinis perversmas Lietuvoje užbaigtas - ypatingoji Liaudies seimo sesija galutinai panaikina Nepriklausomos Lietuvos Konstituciją ir priima aneksuotos Lietuvos okupacinę TSR konstituciją. Aktyviai dalyvavo ir šiame išdavystės akte: P. Cvirka, L. Dovydėnas, V. Krėvė, L. Gira, S. Nėris.
Šie valstybės griovėjai, išdavikai, kolaborantai: P. Cvirka, L. Dovydėnas, S. Nėris, V. Krėvė, L. Gira, A. Venclova kaip kad ir K. Kubilinskas, V. Valsiūnienė bei ir kiti prisiplakę okupantų ideologai "sovietkultūrininkai", buvo aršūs mūsų Tautos ir Valstybės duobkasiai, Tautos išdavikai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno naikintojai. Jų veikos prilygsta terorui, jų taikinys buvo civiliai žmonės, jų ginklas buvo ideologinis smurtas. Jie iki gyvos galvos uoliai tarnavo okupantams, liaupsino okupacinę santvarką, agitavo ir priverstinai reikalavo paklusti sovietinei santvarkai, niekino Lietuvos valstybę, savo veiksmais aktyviai prisidėjo prie mūsų Tautos genocido, prie Laisvės kovų slopinimo. Iki gyvos galvos neišsižadėjo savo išdavikiškų veiksmų ir įvykdytų sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos valstybę, jos žmones, bet ir toliau tęsė mūsų Tautos genocidą:
- A. Sniečkus pasirašo įsakymą ištremt visą inteligentiją, ūkininkus ir kt. Lietuvos patriotus.
- J. Paleckis 1957 m. įsaką draudžiantį polittremtiniams iš tremties vietų grįžti į Lietuvą, pažeidusius ir vėl ištremt.
- K. Kubilinskas už partizanų išdavystes gavo 17 000 rublių.
Lietuvos Laisvės Kovos deklaracija kaip aukščiausias Tautos politinis organas 1949-11-16, reikšdama lietuvių Tautos valią, griežtai pabrėžia, kad "...asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą".
Lietuvos Respublikos Seimas 1999-01-12 priimtu įstatymu patvirtino, kad "1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra valstybės teisės aktas".
Aukščiausioji Taryba 1990-02-07 pasmerkė Lietuvos aneksiją ir jos veikėjus kaip nusikaltimą, paskelbė Liaudies seimo 1940-07-21 nutarimus neteisėtais ir negaliojančiais.
Pagal LR Konstituciją, galiojančius LR teisinius aktus už įvykdytus ypač sunkius nusikaltimus - už sąmoningą mūsų Valstybės išdavimą ir kolaboravimą; už organizavimą ir dalyvavimą sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti ir įvykdymą; už veiklą kitai valstybei prieš LR santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, prieš ekonominę ir gynybinę galią; už karo metu perėjimą į priešo pusę ir už pagalbą okupacinėms valdžios struktūroms įtvirtinant okupaciją, slopinant Lietuvos gyventojų pasipriešinimą; už Tėvynės išdavimą vertinti valstybės išdavikais...
Mūsų teisiniai aktai oficialiai apibrėžia išdavikų-kolaborantų statusą. Tai - asmuo, kuris dėl savo ideologinių įsitikinimų sulaužo priesaiką, įduoda priešams, įskundžia, savo noru aktyviai bendradarbiauja su okupantais, išduoda savo Tėvynę, jos nepriklausomybę. Savanoriškai bendradarbiaudamas su okupacine valdžia, prievarta verčia savo piliečius paklusti okupantų valiai.
RSS Feed
