Nepriklausomybės gynėjų sąjunga Panevėžio skyrius
NEPRIKLAUSOMYBĖS GYNĖJŲ SĄJUNGA PANEVĖŽIO SKYRIUS
  • Naujienos iš Lietuvos
  • Renginiai, laiškai
  • Laisvės gynėjai panevėžiečiai 1991 m.
  • Medalis "Nepriklausomybės gynėjui"
  • Apie mus
  • Jie žuvo už Lietuvos laisvę
  • Prisiminimai
  • Galerija
  • Apie mus rašo...
  • Video
  • Įstatai
  • Kontaktai
  • Naudingos nuorodos

Jonas Staliulionis. Mamos dainos

8/12/2013

0 Comments

 
PictureMama | asmeninė nuotr.
Laimei, vaikystėje man dar teko girdėti gyvą liaudies dainą, skambančią ne nuo scenos, ne iš radijo imtuvų, o praėjusio amžiaus vidurio kaimo žmonių buityje. Mano atmintis vis dar saugo iš jaunos mamos lūpų girdėtas dainas. Jeigu tie posmai nekirbėtų galvoje, nešildytų krūtinės, nežadintų prisiminimų, pilkas ir nuobodus liktų nuo šūvių apkurtęs mano vaikystės pasaulis.

Būdavo, mama tik nubrauks nuo prijuostės spalių sluoksnį, tik pasuks ratelio ratą ir pradeda:

Gražių dainelių daug girdėjau
Tyliuoju vasaros laiku,
Bet kai į tolį jas lydėjau,
Nebuvo liūdna nei klaiku.

Baigusi posmelį, pasitaiso iš po skarelės išsipešusius plaukus, pasižiūri, ką aš veikiu, ir traukia toliau:

Tik vieną dainą vakarinę
Širdis pamilo man karštai,
Ir neberimstu, kol aušrinę
Užtemdo brėkšdami rytai.

Dar prieš Didįjį karą šios dainos žodžius sukūrusio poeto pavardę partizaninio karo metais Lietuvoje mažai kas prisiminė, o dauguma nebuvo net girdėję. Poetų pavardės jų net nedomino. Jei eilės užgaudavo širdį, gražiai skambėdavo, tai ir dainuodavo ir deklamuodavo. O pilki, be poetinės ugnelės posmai praslysdavo neatsimušę krūtinėje ir greitai išgaruodavo. Aš tada buvau dar mažas, net mokyklos nelankiau, ir poetų pavardės man nerūpėjo. Bet atidžiai klausiausi ir dėjausi galvon, kad, žaisdamas kieme, padainuočiau. Poeto pavardę sužinojau po dvidešimties metų, skaitydamas ką tik išleistą Vinco Stonio „Lyriką“. O tie kadaise jaunos mamos išdainuoti posmai, pavadinti „Vakaro daina“, nunešė į seną mūsų trobą ant Švenčiaus ežero kranto ir pažadino vaikystės sentimentus. Beje, Vincas Stonis – tai tik literatūrinis pseudonimas, pasirinktas pagal Šatrijos Raganos apysakos personažą. Tikroji autoriaus pavardė – Kazys Žitkus. Jis buvo Vinco Mykolaičio-Putino vienmetis, irgi pasirinkęs dvasininko kelią.

Ne, mama nebuvo garsi kaimo vakarėlių dainininkė, neturėjo gražaus balso, negiedojo nei bažnyčios chore, nei gegužinėse pamaldose, nei pakasynose… Ji dainuodavo sau. Dainuodavo tai, ką buvo išmokusi iš anksti mirusios savo motinos, ką buvo nusiklausiusi senojo kaimo talkose, ką išgirsdavo dabar, partizaninio karo metais.

Jau kelis kartus Lankos pievose girdėjau moteris, traukiančias neseniai į mūsų kaimą atėjusią graudžią partizanų dainą. O dabar, stovuose mindama pakojas, pradeda ir mama:

Geriau kulka perskrostų širdį
Negu žinia tokia baisi:
Penki lavonai guli gatvėj,
Veidai pažįstami visi.


Padainuoja ir, paleidusi iš rankų šaudyklę, braukia ašaras. Mat praėjusį sekmadienį prie Užuguosčio bažnyčios šventoriaus matė nudrėbtus paskutinius mūsų krašto partizanus brolius Grigaravičius. Po pamaldų iš bažnyčios išėję žmonės apstulbo ir pašiurpo: du girti skrebai spardė partizanų lavonus ir tyčiojosi:

– Ei, ponai Grigaravičiai, kelkitės! Lietuva jau laisva.

Motina, skarelės kampu nusišluosčiusi ašaras, žiūri į padūmavusius Pakarailos revo alksnynus ir aimanuoja:

– Dieve, Dieve, ir kam tu leidai ateiti antikristui.

Tais laikais jau ne vienas dievotas žmogus buvo pradėjęs abejoti, ar Dievo galybė ir tikinčiųjų maldos įveiks suklestėjusį žmonių žiaurumą.

Senstu, mintys vis dažniau nuneša į žibalinės lempos laikus, į mūsų seną dar iš gatvinio Nemaitonių kaimo parvežtą netašytų rąstų trobą, pakištą po apsamanojusiu šiaudiniu stogu. Visi mano amžiaus žmonės jau daugiau dairosi atgal, negu žiūri į priekį. Mano kartai, pirmuosius žingsnius žengusiai partizaninio karo metais, tos dainos ir buvo tikroji patriotizmo mokykla. Gerai prisimenu tylius vasaros vakarus, iš Alėcos raisto šliaužiantį rūką ir iš rūko atplaukiančią šienpjovių dainą:

Pūtė, pūtė šiaurūs vėjai,
Laužė ąžuolo šakas,
Mus užvaldė bolševikai,
Išvežiojo mūs šeimas.


Stoviu ant Barkštinės kalno, žiūriu į kupetų viršūnes, kyšančias iš miglos, ir klausausi merginų:

Išėjai tu rasotais takeliais,
Nesiklausęs tėvelio nei mamos,
Ant pirštelių skaičiuodamas žvaigždutes,
Tu sakei, neužmirši niekados.


Dainuoja vyrai, nurėžę pievą, dainuoja moterys, sugrėbusios šieną, plonais balseliais, gindami namo gyvulius, traukia vaikai. Besiklausydamas tų dainų, aš ir užaugau, ir į mokslus išėjau. Jos ir įpūtė mano vaikiškon krūtinėn meilę Tėvynei ir savo kalbai. O 1963 metų lapkritį vežamas į rekrūtus su lydinčiais draugais ir pažįstamais atvirame sunkvežimyje net užkimęs plėšiau:

Aš nemėgstu skarulio raudono,
Penkiakampės žvaigždės kruvinos,
Ir jau niekad, niekad neužmiršiu
Tos trispalvės vėliavos tautos.


Dainos ištisus trejus metus šildė ir atšiaurioje Užbaikalėje. Žinoma, ne tos mums prievarta primestos rikiuotės dainos apie sovietų armijos „išvaduojamuosius“ žygdarbius, apie sugrįžtančio kareivio laukiančią Marusią, o mūsiškės, atėjusios į rekrūto sapnus nuo Švenčiaus ežero krantų.

Sargyboje, ant peties užsimetęs automatą, vaikščiojau apie ginklų sandėlį prie Selengos upės ir vis prisimindavau mamos pamoką. Prieš dešimt metų vieną šaltą žiemos vakarą, atlikęs namų užduotis, išsitraukiau iš krepšelio pradžios mokyklos bibliotekoje mokytojo įpirštą poemą „Pavlikas Morozovas“. Nei autoriaus Stepano Ščipačiovo, nei vertėjos Tatjanos Rostovaitės pavardžių dar nebuvo tekę girdėti, bet mokytojas pasakė, kad geri eilėraščiai, tai ir parsinešiau. Mūsų šeima, įnikusi į kasdienius darbus: tėvas vijo pančius, mama vyniojo siūlus, broliukas Juozas laikė ritę, o senelė, supdama lopšį, migdė jauniausią sesutę Danutę, – į mane net dėmesio nekreipė. Perskaitęs keliolika puslapių, pamėginau tais „gerais“ eilėraščiais sudominti motiną.

– Mama, – sakau, – paklausyk, kokie gražūs eilėraščiai.

Ir pradėjau garsiai berti sklandžiai surimuotus posmelius:

Vaizdely Angelina Paša
Dirvą vagoja našiai:
– Mama, žiūrėk, tai traktorius,
Koks didelis, ar jį matei…

Šluodamas kelią duonai,
Gludina plentą šiaurys –
Vėliava darbo raudona
Plakas tarytum ugnis.


Neapsikentusi mama greitai pertraukė mane ir net subarė:

– Vaikeli, kodėl tu man skaitai apie gazoliu dvokiantį maskolių traktorių, apie bolševikų raudoną skarulį. Paklausyk, aš tau apie mūsų didvyrius Darių ir Girėną padainuosiu:

Darius ir Girėnas narsūs vyrai buvo,
Perskridę Atlantą, Vokietijoj žuvo.
Vokiečiai begėdžiai garbės pavydėjo,
Darių ir Girėną kulkom palydėjo.

Padainuoja dar keletą posmelių ir prisimena prieš dvidešimt metų Lietuvą sukrėtusius tragiškus įvykius.

– Man tada buvo trylika. Gyvenau Panemunėje pas pusbrolį Juozą, – pradeda mama. – Tą liepos 17-osios naktį mes visi trys – pusbrolis su žmona Elena ir aš – atėjome į aerodromą sutikti savo didvyrių. Pasitikti Dariaus ir Girėno suplūdo minios šventiškai pasipuošusių ir linksmai nusiteikusių žmonių. Bėgo laukimo valandos, o lėktuvo nesimatė. Pradėjo lynoti. Minia, apnikta slogios nuotaikos, liūdnai dainavo:

Atskrend sakalėlis per žalią girelę,
Atmušė sparnelius į sausą eglelę

Žmonių akyse sublizgo ašaros. Pravirko ir pusbrolio žmona. Ir aš, prisiglaudusi prie pusbrolio peties, savo gražiausia skarele šluosčiausi ašaras… Išsivaikščiodami žmonės spėliojo: kas gi galėjo atsitikti, bet taip ir išsiskirstė nieko nesužinoję apie lakūnų likimą. Apie tragišką lakūnų žūtį Lietuvos žmonėms buvo pranešta liepos 17 dienos 17 valandą.

Šitą dainą aš dažnai girdėdavau iš mamos lūpų, nemažai posmelių mokėjau atmintinai ir pats, Alėcos reve, ganydamas karves, padainuodavau. Žinojau ir mamos pasakojimus apie Darių ir Girėną, bet vis tiek būdavo įdomu klausytis.

Žmonės, 1933 metų liepos dienomis apraudoję tragišką lakūnų žūtį, kiekviena proga juos kaip pavyzdį rodydavo vaikams ir stengdavosi apsaugoti savo atžalas nuo netikrų vertybių, nuo svetimų įtakų, nuo okupantų prievarta primestų „didvyrių“. Jeigu mama būtų žinojusi, kad du kartus Stalino premijos laureatas Stepanas Ščipačiovas šlovina tėvą išdavusį pionierių ir rodo kaip pavyzdį kitiems vaikams, knygą tikriausiai būtų įmetusi į krosnį.

Vasaros vakarais, sėdėdamas sodo pavėsinėje, iš užmarštin nugrimzdusio laiko rankioju mamos dainų posmelius, klijuoju į rašinio pastraipas… O iš 1953 metų balandžio vidurio atplaukia dar viena popietė mūsų senoje troboje. Buvo ką tik po Velykų. Aš sėdėjau prie lango ir skaičiau „Tūkstančio ir vienos nakties pasakas“, o mama suko lanktį. Bet mama be dainos ilgai neištveria, pasuka, pasuka ir uždainuoja:

Tau, sesute, puikios gėlės,
Man gi kardas prie šalies,

Tau akis plaus ašarėlės,
Man gaisrai takus nušvies.

Nors girdžiu ne pirmą kartą, bet užverčiu knygą ir klausausi. Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų palauks. Beje, šitą dainą dažnai girdėdavau ir iš krikšto tėvo Barnasiaus, prieš pat karą grįžusio iš Lietuvos kariuomenės. Prisimenu, padainavęs su pasididžiavimu pridurdavo:

– Kai užtraukdavom rikiuotėje, visos Šančių merginos galvas languosna sukišdavo.

Dainos „Tau, sesute…“ autorių sovietinė propaganda buvo išbraukusi iš literatūros istorijos, ištrynusi iš žmonių atminties. Bet visiškai išrauti nepajėgė. Atkūrus nepriklausomybę 1995 metais Pranas Lembertas su savo knyga „Tėvynės drobės“ parėjo namo iš saulėtosios Kalifornijos. Tikrosios vertybės niekada nežūva.

Nenumaldomai bėga laikas. Anapusybėn iškeliavo nemažai žmonių, kadaise traukusių mano mėgstamas dainas. Nemaitonių kapinių kalnelin atgulė ir mano mama. Iš atminties išdilo daugelis veidų, vardų, įvykių, bet vaikystėje skambėjusios dainos neužsimiršta. Tie mieli posmai iš mamos dainų skrynios tylią vienatvės valandą per Varėnos pušynus atplaukia į mano sodo namelį ir šildo krūtinę. Man tų dainų reikia kaip gurkšnio vandens, kaip tyro oro, kaip…

Picture
0 Comments



Leave a Reply.

             Tautiška giesmė
       Žodžiai apie Tėvynę
    Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA. 
    Many jo niekas nenutildys.
    Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa,
    Ir naujo atgimimo viltys.

    1979 metų spalis 
    Romualdas Ozolas

    RSS Feed

    „LAISVĖS KOVŲ VIDEOTEKA“

    Archyvas

    March 2023
    February 2023
    January 2023
    December 2022
    November 2022
    October 2022
    September 2022
    August 2022
    July 2022
    June 2022
    April 2022
    March 2022
    February 2022
    January 2022
    December 2021
    November 2021
    October 2021
    September 2021
    August 2021
    July 2021
    June 2021
    May 2021
    April 2021
    March 2021
    February 2021
    January 2021
    December 2020
    November 2020
    October 2020
    September 2020
    August 2020
    July 2020
    June 2020
    May 2020
    April 2020
    March 2020
    February 2020
    January 2020
    December 2019
    November 2019
    October 2019
    September 2019
    August 2019
    April 2019
    March 2019
    February 2019
    January 2019
    November 2018
    October 2018
    August 2018
    July 2018
    June 2018
    April 2018
    March 2018
    February 2018
    January 2018
    December 2017
    November 2017
    October 2017
    August 2017
    July 2017
    June 2017
    May 2017
    April 2017
    March 2017
    February 2017
    January 2017
    December 2016
    November 2016
    October 2016
    September 2016
    August 2016
    July 2016
    June 2016
    May 2016
    March 2016
    February 2016
    January 2016
    December 2015
    November 2015
    October 2015
    September 2015
    August 2015
    July 2015
    April 2015
    March 2015
    February 2015
    January 2015
    December 2014
    November 2014
    October 2014
    September 2014
    August 2014
    July 2014
    June 2014
    May 2014
    April 2014
    March 2014
    February 2014
    January 2014
    December 2013
    November 2013
    October 2013

    Kategorijos

    All

    Puslapį administruoja      Leontina Telksnienė
    Mūsų draugai
    Picture
                      www.alkas.lt
                     www.tiesos.lt
    Picture
      VšĮ „Gintarinė svajonė“
    Lietuvos kariuomenės kūrėjų
    savanorių sąjunga
                   Bernardinai

    Picture
    Surask vietą
     pasaulyje,
    įrašęs adresą


    Free counters!
Powered by Create your own unique website with customizable templates.