Mama | asmeninė nuotr. Laimei, vaikystėje man dar teko girdėti gyvą liaudies dainą, skambančią ne nuo scenos, ne iš radijo imtuvų, o praėjusio amžiaus vidurio kaimo žmonių buityje. Mano atmintis vis dar saugo iš jaunos mamos lūpų girdėtas dainas. Jeigu tie posmai nekirbėtų galvoje, nešildytų krūtinės, nežadintų prisiminimų, pilkas ir nuobodus liktų nuo šūvių apkurtęs mano vaikystės pasaulis.
Būdavo, mama tik nubrauks nuo prijuostės spalių sluoksnį, tik pasuks ratelio ratą ir pradeda:
Gražių dainelių daug girdėjau
Tyliuoju vasaros laiku,
Bet kai į tolį jas lydėjau,
Nebuvo liūdna nei klaiku.
Baigusi posmelį, pasitaiso iš po skarelės išsipešusius plaukus, pasižiūri, ką aš veikiu, ir traukia toliau:
Tik vieną dainą vakarinę
Širdis pamilo man karštai,
Ir neberimstu, kol aušrinę
Užtemdo brėkšdami rytai.
Dar prieš Didįjį karą šios dainos žodžius sukūrusio poeto pavardę partizaninio karo metais Lietuvoje mažai kas prisiminė, o dauguma nebuvo net girdėję. Poetų pavardės jų net nedomino. Jei eilės užgaudavo širdį, gražiai skambėdavo, tai ir dainuodavo ir deklamuodavo. O pilki, be poetinės ugnelės posmai praslysdavo neatsimušę krūtinėje ir greitai išgaruodavo. Aš tada buvau dar mažas, net mokyklos nelankiau, ir poetų pavardės man nerūpėjo. Bet atidžiai klausiausi ir dėjausi galvon, kad, žaisdamas kieme, padainuočiau. Poeto pavardę sužinojau po dvidešimties metų, skaitydamas ką tik išleistą Vinco Stonio „Lyriką“. O tie kadaise jaunos mamos išdainuoti posmai, pavadinti „Vakaro daina“, nunešė į seną mūsų trobą ant Švenčiaus ežero kranto ir pažadino vaikystės sentimentus. Beje, Vincas Stonis – tai tik literatūrinis pseudonimas, pasirinktas pagal Šatrijos Raganos apysakos personažą. Tikroji autoriaus pavardė – Kazys Žitkus. Jis buvo Vinco Mykolaičio-Putino vienmetis, irgi pasirinkęs dvasininko kelią.
Ne, mama nebuvo garsi kaimo vakarėlių dainininkė, neturėjo gražaus balso, negiedojo nei bažnyčios chore, nei gegužinėse pamaldose, nei pakasynose… Ji dainuodavo sau. Dainuodavo tai, ką buvo išmokusi iš anksti mirusios savo motinos, ką buvo nusiklausiusi senojo kaimo talkose, ką išgirsdavo dabar, partizaninio karo metais.
Jau kelis kartus Lankos pievose girdėjau moteris, traukiančias neseniai į mūsų kaimą atėjusią graudžią partizanų dainą. O dabar, stovuose mindama pakojas, pradeda ir mama:
Geriau kulka perskrostų širdį
Negu žinia tokia baisi:
Penki lavonai guli gatvėj,
Veidai pažįstami visi.
Padainuoja ir, paleidusi iš rankų šaudyklę, braukia ašaras. Mat praėjusį sekmadienį prie Užuguosčio bažnyčios šventoriaus matė nudrėbtus paskutinius mūsų krašto partizanus brolius Grigaravičius. Po pamaldų iš bažnyčios išėję žmonės apstulbo ir pašiurpo: du girti skrebai spardė partizanų lavonus ir tyčiojosi:
– Ei, ponai Grigaravičiai, kelkitės! Lietuva jau laisva.
Motina, skarelės kampu nusišluosčiusi ašaras, žiūri į padūmavusius Pakarailos revo alksnynus ir aimanuoja:
– Dieve, Dieve, ir kam tu leidai ateiti antikristui.
Tais laikais jau ne vienas dievotas žmogus buvo pradėjęs abejoti, ar Dievo galybė ir tikinčiųjų maldos įveiks suklestėjusį žmonių žiaurumą.
Senstu, mintys vis dažniau nuneša į žibalinės lempos laikus, į mūsų seną dar iš gatvinio Nemaitonių kaimo parvežtą netašytų rąstų trobą, pakištą po apsamanojusiu šiaudiniu stogu. Visi mano amžiaus žmonės jau daugiau dairosi atgal, negu žiūri į priekį. Mano kartai, pirmuosius žingsnius žengusiai partizaninio karo metais, tos dainos ir buvo tikroji patriotizmo mokykla. Gerai prisimenu tylius vasaros vakarus, iš Alėcos raisto šliaužiantį rūką ir iš rūko atplaukiančią šienpjovių dainą:
Pūtė, pūtė šiaurūs vėjai,
Laužė ąžuolo šakas,
Mus užvaldė bolševikai,
Išvežiojo mūs šeimas.
Stoviu ant Barkštinės kalno, žiūriu į kupetų viršūnes, kyšančias iš miglos, ir klausausi merginų:
Išėjai tu rasotais takeliais,
Nesiklausęs tėvelio nei mamos,
Ant pirštelių skaičiuodamas žvaigždutes,
Tu sakei, neužmirši niekados.
Dainuoja vyrai, nurėžę pievą, dainuoja moterys, sugrėbusios šieną, plonais balseliais, gindami namo gyvulius, traukia vaikai. Besiklausydamas tų dainų, aš ir užaugau, ir į mokslus išėjau. Jos ir įpūtė mano vaikiškon krūtinėn meilę Tėvynei ir savo kalbai. O 1963 metų lapkritį vežamas į rekrūtus su lydinčiais draugais ir pažįstamais atvirame sunkvežimyje net užkimęs plėšiau:
Aš nemėgstu skarulio raudono,
Penkiakampės žvaigždės kruvinos,
Ir jau niekad, niekad neužmiršiu
Tos trispalvės vėliavos tautos.
Dainos ištisus trejus metus šildė ir atšiaurioje Užbaikalėje. Žinoma, ne tos mums prievarta primestos rikiuotės dainos apie sovietų armijos „išvaduojamuosius“ žygdarbius, apie sugrįžtančio kareivio laukiančią Marusią, o mūsiškės, atėjusios į rekrūto sapnus nuo Švenčiaus ežero krantų.
Sargyboje, ant peties užsimetęs automatą, vaikščiojau apie ginklų sandėlį prie Selengos upės ir vis prisimindavau mamos pamoką. Prieš dešimt metų vieną šaltą žiemos vakarą, atlikęs namų užduotis, išsitraukiau iš krepšelio pradžios mokyklos bibliotekoje mokytojo įpirštą poemą „Pavlikas Morozovas“. Nei autoriaus Stepano Ščipačiovo, nei vertėjos Tatjanos Rostovaitės pavardžių dar nebuvo tekę girdėti, bet mokytojas pasakė, kad geri eilėraščiai, tai ir parsinešiau. Mūsų šeima, įnikusi į kasdienius darbus: tėvas vijo pančius, mama vyniojo siūlus, broliukas Juozas laikė ritę, o senelė, supdama lopšį, migdė jauniausią sesutę Danutę, – į mane net dėmesio nekreipė. Perskaitęs keliolika puslapių, pamėginau tais „gerais“ eilėraščiais sudominti motiną.
– Mama, – sakau, – paklausyk, kokie gražūs eilėraščiai.
Ir pradėjau garsiai berti sklandžiai surimuotus posmelius:
Vaizdely Angelina Paša
Dirvą vagoja našiai:
– Mama, žiūrėk, tai traktorius,
Koks didelis, ar jį matei…
Šluodamas kelią duonai,
Gludina plentą šiaurys –
Vėliava darbo raudona
Plakas tarytum ugnis.
Neapsikentusi mama greitai pertraukė mane ir net subarė:
– Vaikeli, kodėl tu man skaitai apie gazoliu dvokiantį maskolių traktorių, apie bolševikų raudoną skarulį. Paklausyk, aš tau apie mūsų didvyrius Darių ir Girėną padainuosiu:
Darius ir Girėnas narsūs vyrai buvo,
Perskridę Atlantą, Vokietijoj žuvo.
Vokiečiai begėdžiai garbės pavydėjo,
Darių ir Girėną kulkom palydėjo.
Padainuoja dar keletą posmelių ir prisimena prieš dvidešimt metų Lietuvą sukrėtusius tragiškus įvykius.
– Man tada buvo trylika. Gyvenau Panemunėje pas pusbrolį Juozą, – pradeda mama. – Tą liepos 17-osios naktį mes visi trys – pusbrolis su žmona Elena ir aš – atėjome į aerodromą sutikti savo didvyrių. Pasitikti Dariaus ir Girėno suplūdo minios šventiškai pasipuošusių ir linksmai nusiteikusių žmonių. Bėgo laukimo valandos, o lėktuvo nesimatė. Pradėjo lynoti. Minia, apnikta slogios nuotaikos, liūdnai dainavo:
Atskrend sakalėlis per žalią girelę,
Atmušė sparnelius į sausą eglelę
Žmonių akyse sublizgo ašaros. Pravirko ir pusbrolio žmona. Ir aš, prisiglaudusi prie pusbrolio peties, savo gražiausia skarele šluosčiausi ašaras… Išsivaikščiodami žmonės spėliojo: kas gi galėjo atsitikti, bet taip ir išsiskirstė nieko nesužinoję apie lakūnų likimą. Apie tragišką lakūnų žūtį Lietuvos žmonėms buvo pranešta liepos 17 dienos 17 valandą.
Šitą dainą aš dažnai girdėdavau iš mamos lūpų, nemažai posmelių mokėjau atmintinai ir pats, Alėcos reve, ganydamas karves, padainuodavau. Žinojau ir mamos pasakojimus apie Darių ir Girėną, bet vis tiek būdavo įdomu klausytis.
Žmonės, 1933 metų liepos dienomis apraudoję tragišką lakūnų žūtį, kiekviena proga juos kaip pavyzdį rodydavo vaikams ir stengdavosi apsaugoti savo atžalas nuo netikrų vertybių, nuo svetimų įtakų, nuo okupantų prievarta primestų „didvyrių“. Jeigu mama būtų žinojusi, kad du kartus Stalino premijos laureatas Stepanas Ščipačiovas šlovina tėvą išdavusį pionierių ir rodo kaip pavyzdį kitiems vaikams, knygą tikriausiai būtų įmetusi į krosnį.
Vasaros vakarais, sėdėdamas sodo pavėsinėje, iš užmarštin nugrimzdusio laiko rankioju mamos dainų posmelius, klijuoju į rašinio pastraipas… O iš 1953 metų balandžio vidurio atplaukia dar viena popietė mūsų senoje troboje. Buvo ką tik po Velykų. Aš sėdėjau prie lango ir skaičiau „Tūkstančio ir vienos nakties pasakas“, o mama suko lanktį. Bet mama be dainos ilgai neištveria, pasuka, pasuka ir uždainuoja:
Tau, sesute, puikios gėlės,
Man gi kardas prie šalies,
Tau akis plaus ašarėlės,
Man gaisrai takus nušvies.
Nors girdžiu ne pirmą kartą, bet užverčiu knygą ir klausausi. Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų palauks. Beje, šitą dainą dažnai girdėdavau ir iš krikšto tėvo Barnasiaus, prieš pat karą grįžusio iš Lietuvos kariuomenės. Prisimenu, padainavęs su pasididžiavimu pridurdavo:
– Kai užtraukdavom rikiuotėje, visos Šančių merginos galvas languosna sukišdavo.
Dainos „Tau, sesute…“ autorių sovietinė propaganda buvo išbraukusi iš literatūros istorijos, ištrynusi iš žmonių atminties. Bet visiškai išrauti nepajėgė. Atkūrus nepriklausomybę 1995 metais Pranas Lembertas su savo knyga „Tėvynės drobės“ parėjo namo iš saulėtosios Kalifornijos. Tikrosios vertybės niekada nežūva.
Nenumaldomai bėga laikas. Anapusybėn iškeliavo nemažai žmonių, kadaise traukusių mano mėgstamas dainas. Nemaitonių kapinių kalnelin atgulė ir mano mama. Iš atminties išdilo daugelis veidų, vardų, įvykių, bet vaikystėje skambėjusios dainos neužsimiršta. Tie mieli posmai iš mamos dainų skrynios tylią vienatvės valandą per Varėnos pušynus atplaukia į mano sodo namelį ir šildo krūtinę. Man tų dainų reikia kaip gurkšnio vandens, kaip tyro oro, kaip…
Gražių dainelių daug girdėjau
Tyliuoju vasaros laiku,
Bet kai į tolį jas lydėjau,
Nebuvo liūdna nei klaiku.
Baigusi posmelį, pasitaiso iš po skarelės išsipešusius plaukus, pasižiūri, ką aš veikiu, ir traukia toliau:
Tik vieną dainą vakarinę
Širdis pamilo man karštai,
Ir neberimstu, kol aušrinę
Užtemdo brėkšdami rytai.
Dar prieš Didįjį karą šios dainos žodžius sukūrusio poeto pavardę partizaninio karo metais Lietuvoje mažai kas prisiminė, o dauguma nebuvo net girdėję. Poetų pavardės jų net nedomino. Jei eilės užgaudavo širdį, gražiai skambėdavo, tai ir dainuodavo ir deklamuodavo. O pilki, be poetinės ugnelės posmai praslysdavo neatsimušę krūtinėje ir greitai išgaruodavo. Aš tada buvau dar mažas, net mokyklos nelankiau, ir poetų pavardės man nerūpėjo. Bet atidžiai klausiausi ir dėjausi galvon, kad, žaisdamas kieme, padainuočiau. Poeto pavardę sužinojau po dvidešimties metų, skaitydamas ką tik išleistą Vinco Stonio „Lyriką“. O tie kadaise jaunos mamos išdainuoti posmai, pavadinti „Vakaro daina“, nunešė į seną mūsų trobą ant Švenčiaus ežero kranto ir pažadino vaikystės sentimentus. Beje, Vincas Stonis – tai tik literatūrinis pseudonimas, pasirinktas pagal Šatrijos Raganos apysakos personažą. Tikroji autoriaus pavardė – Kazys Žitkus. Jis buvo Vinco Mykolaičio-Putino vienmetis, irgi pasirinkęs dvasininko kelią.
Ne, mama nebuvo garsi kaimo vakarėlių dainininkė, neturėjo gražaus balso, negiedojo nei bažnyčios chore, nei gegužinėse pamaldose, nei pakasynose… Ji dainuodavo sau. Dainuodavo tai, ką buvo išmokusi iš anksti mirusios savo motinos, ką buvo nusiklausiusi senojo kaimo talkose, ką išgirsdavo dabar, partizaninio karo metais.
Jau kelis kartus Lankos pievose girdėjau moteris, traukiančias neseniai į mūsų kaimą atėjusią graudžią partizanų dainą. O dabar, stovuose mindama pakojas, pradeda ir mama:
Geriau kulka perskrostų širdį
Negu žinia tokia baisi:
Penki lavonai guli gatvėj,
Veidai pažįstami visi.
Padainuoja ir, paleidusi iš rankų šaudyklę, braukia ašaras. Mat praėjusį sekmadienį prie Užuguosčio bažnyčios šventoriaus matė nudrėbtus paskutinius mūsų krašto partizanus brolius Grigaravičius. Po pamaldų iš bažnyčios išėję žmonės apstulbo ir pašiurpo: du girti skrebai spardė partizanų lavonus ir tyčiojosi:
– Ei, ponai Grigaravičiai, kelkitės! Lietuva jau laisva.
Motina, skarelės kampu nusišluosčiusi ašaras, žiūri į padūmavusius Pakarailos revo alksnynus ir aimanuoja:
– Dieve, Dieve, ir kam tu leidai ateiti antikristui.
Tais laikais jau ne vienas dievotas žmogus buvo pradėjęs abejoti, ar Dievo galybė ir tikinčiųjų maldos įveiks suklestėjusį žmonių žiaurumą.
Senstu, mintys vis dažniau nuneša į žibalinės lempos laikus, į mūsų seną dar iš gatvinio Nemaitonių kaimo parvežtą netašytų rąstų trobą, pakištą po apsamanojusiu šiaudiniu stogu. Visi mano amžiaus žmonės jau daugiau dairosi atgal, negu žiūri į priekį. Mano kartai, pirmuosius žingsnius žengusiai partizaninio karo metais, tos dainos ir buvo tikroji patriotizmo mokykla. Gerai prisimenu tylius vasaros vakarus, iš Alėcos raisto šliaužiantį rūką ir iš rūko atplaukiančią šienpjovių dainą:
Pūtė, pūtė šiaurūs vėjai,
Laužė ąžuolo šakas,
Mus užvaldė bolševikai,
Išvežiojo mūs šeimas.
Stoviu ant Barkštinės kalno, žiūriu į kupetų viršūnes, kyšančias iš miglos, ir klausausi merginų:
Išėjai tu rasotais takeliais,
Nesiklausęs tėvelio nei mamos,
Ant pirštelių skaičiuodamas žvaigždutes,
Tu sakei, neužmirši niekados.
Dainuoja vyrai, nurėžę pievą, dainuoja moterys, sugrėbusios šieną, plonais balseliais, gindami namo gyvulius, traukia vaikai. Besiklausydamas tų dainų, aš ir užaugau, ir į mokslus išėjau. Jos ir įpūtė mano vaikiškon krūtinėn meilę Tėvynei ir savo kalbai. O 1963 metų lapkritį vežamas į rekrūtus su lydinčiais draugais ir pažįstamais atvirame sunkvežimyje net užkimęs plėšiau:
Aš nemėgstu skarulio raudono,
Penkiakampės žvaigždės kruvinos,
Ir jau niekad, niekad neužmiršiu
Tos trispalvės vėliavos tautos.
Dainos ištisus trejus metus šildė ir atšiaurioje Užbaikalėje. Žinoma, ne tos mums prievarta primestos rikiuotės dainos apie sovietų armijos „išvaduojamuosius“ žygdarbius, apie sugrįžtančio kareivio laukiančią Marusią, o mūsiškės, atėjusios į rekrūto sapnus nuo Švenčiaus ežero krantų.
Sargyboje, ant peties užsimetęs automatą, vaikščiojau apie ginklų sandėlį prie Selengos upės ir vis prisimindavau mamos pamoką. Prieš dešimt metų vieną šaltą žiemos vakarą, atlikęs namų užduotis, išsitraukiau iš krepšelio pradžios mokyklos bibliotekoje mokytojo įpirštą poemą „Pavlikas Morozovas“. Nei autoriaus Stepano Ščipačiovo, nei vertėjos Tatjanos Rostovaitės pavardžių dar nebuvo tekę girdėti, bet mokytojas pasakė, kad geri eilėraščiai, tai ir parsinešiau. Mūsų šeima, įnikusi į kasdienius darbus: tėvas vijo pančius, mama vyniojo siūlus, broliukas Juozas laikė ritę, o senelė, supdama lopšį, migdė jauniausią sesutę Danutę, – į mane net dėmesio nekreipė. Perskaitęs keliolika puslapių, pamėginau tais „gerais“ eilėraščiais sudominti motiną.
– Mama, – sakau, – paklausyk, kokie gražūs eilėraščiai.
Ir pradėjau garsiai berti sklandžiai surimuotus posmelius:
Vaizdely Angelina Paša
Dirvą vagoja našiai:
– Mama, žiūrėk, tai traktorius,
Koks didelis, ar jį matei…
Šluodamas kelią duonai,
Gludina plentą šiaurys –
Vėliava darbo raudona
Plakas tarytum ugnis.
Neapsikentusi mama greitai pertraukė mane ir net subarė:
– Vaikeli, kodėl tu man skaitai apie gazoliu dvokiantį maskolių traktorių, apie bolševikų raudoną skarulį. Paklausyk, aš tau apie mūsų didvyrius Darių ir Girėną padainuosiu:
Darius ir Girėnas narsūs vyrai buvo,
Perskridę Atlantą, Vokietijoj žuvo.
Vokiečiai begėdžiai garbės pavydėjo,
Darių ir Girėną kulkom palydėjo.
Padainuoja dar keletą posmelių ir prisimena prieš dvidešimt metų Lietuvą sukrėtusius tragiškus įvykius.
– Man tada buvo trylika. Gyvenau Panemunėje pas pusbrolį Juozą, – pradeda mama. – Tą liepos 17-osios naktį mes visi trys – pusbrolis su žmona Elena ir aš – atėjome į aerodromą sutikti savo didvyrių. Pasitikti Dariaus ir Girėno suplūdo minios šventiškai pasipuošusių ir linksmai nusiteikusių žmonių. Bėgo laukimo valandos, o lėktuvo nesimatė. Pradėjo lynoti. Minia, apnikta slogios nuotaikos, liūdnai dainavo:
Atskrend sakalėlis per žalią girelę,
Atmušė sparnelius į sausą eglelę
Žmonių akyse sublizgo ašaros. Pravirko ir pusbrolio žmona. Ir aš, prisiglaudusi prie pusbrolio peties, savo gražiausia skarele šluosčiausi ašaras… Išsivaikščiodami žmonės spėliojo: kas gi galėjo atsitikti, bet taip ir išsiskirstė nieko nesužinoję apie lakūnų likimą. Apie tragišką lakūnų žūtį Lietuvos žmonėms buvo pranešta liepos 17 dienos 17 valandą.
Šitą dainą aš dažnai girdėdavau iš mamos lūpų, nemažai posmelių mokėjau atmintinai ir pats, Alėcos reve, ganydamas karves, padainuodavau. Žinojau ir mamos pasakojimus apie Darių ir Girėną, bet vis tiek būdavo įdomu klausytis.
Žmonės, 1933 metų liepos dienomis apraudoję tragišką lakūnų žūtį, kiekviena proga juos kaip pavyzdį rodydavo vaikams ir stengdavosi apsaugoti savo atžalas nuo netikrų vertybių, nuo svetimų įtakų, nuo okupantų prievarta primestų „didvyrių“. Jeigu mama būtų žinojusi, kad du kartus Stalino premijos laureatas Stepanas Ščipačiovas šlovina tėvą išdavusį pionierių ir rodo kaip pavyzdį kitiems vaikams, knygą tikriausiai būtų įmetusi į krosnį.
Vasaros vakarais, sėdėdamas sodo pavėsinėje, iš užmarštin nugrimzdusio laiko rankioju mamos dainų posmelius, klijuoju į rašinio pastraipas… O iš 1953 metų balandžio vidurio atplaukia dar viena popietė mūsų senoje troboje. Buvo ką tik po Velykų. Aš sėdėjau prie lango ir skaičiau „Tūkstančio ir vienos nakties pasakas“, o mama suko lanktį. Bet mama be dainos ilgai neištveria, pasuka, pasuka ir uždainuoja:
Tau, sesute, puikios gėlės,
Man gi kardas prie šalies,
Tau akis plaus ašarėlės,
Man gaisrai takus nušvies.
Nors girdžiu ne pirmą kartą, bet užverčiu knygą ir klausausi. Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų palauks. Beje, šitą dainą dažnai girdėdavau ir iš krikšto tėvo Barnasiaus, prieš pat karą grįžusio iš Lietuvos kariuomenės. Prisimenu, padainavęs su pasididžiavimu pridurdavo:
– Kai užtraukdavom rikiuotėje, visos Šančių merginos galvas languosna sukišdavo.
Dainos „Tau, sesute…“ autorių sovietinė propaganda buvo išbraukusi iš literatūros istorijos, ištrynusi iš žmonių atminties. Bet visiškai išrauti nepajėgė. Atkūrus nepriklausomybę 1995 metais Pranas Lembertas su savo knyga „Tėvynės drobės“ parėjo namo iš saulėtosios Kalifornijos. Tikrosios vertybės niekada nežūva.
Nenumaldomai bėga laikas. Anapusybėn iškeliavo nemažai žmonių, kadaise traukusių mano mėgstamas dainas. Nemaitonių kapinių kalnelin atgulė ir mano mama. Iš atminties išdilo daugelis veidų, vardų, įvykių, bet vaikystėje skambėjusios dainos neužsimiršta. Tie mieli posmai iš mamos dainų skrynios tylią vienatvės valandą per Varėnos pušynus atplaukia į mano sodo namelį ir šildo krūtinę. Man tų dainų reikia kaip gurkšnio vandens, kaip tyro oro, kaip…
RSS Feed
