NGS garbės pirmininkas J. Gečas J.GEČAS: Atsakyti į šį klausimą pradėsiu kiek iš toliau.
Dabar madinga sakyti, kad esame susiskaldę - įvairios partijos, verslo konfliktai ir visa kita, - o tada tai buvome vieningi. Tauta nebuvo vieninga ir tuo metu ir tai yra vienas iš mitų. Gerai, prie Aukščiausiosios Tarybos arba mitinguose susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių, bet Lietuvoje buvo trys su puse milijono gyventojų. Kiek buvo tų, kurie buvo su „Jedinstvo“? Ar jie ir jų vaikai bei anūkai dingo iš Lietuvos? Nedingo. Ir tada Lietuvos gyventojai nebuvo vieningi, ir dabar nėra vieningi. Kiek buvo tokių, kurie sėdėjo namuose ir laukė, kol E.Bučelytė baigs savo paskutinį reportažą iš televizijos, galvodami, kaip reikės gyventi ir išlaukti sunkų laikotarpį. Ir buvo tokių, kurie pasiryžo ir atėjo. Pirmiausia tie, kurie atėjo į jėgos struktūras, į Krašto apsaugos departamentą, į Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrių, į Šaulių sąjungą, į Sąjūdžio savanorius. Tai buvo keliolika tūkstančių tų, kurie prisiekė ir pasiryžo tapti mirtininkais.
Dabar madinga sakyti, kad esame susiskaldę - įvairios partijos, verslo konfliktai ir visa kita, - o tada tai buvome vieningi. Tauta nebuvo vieninga ir tuo metu ir tai yra vienas iš mitų. Gerai, prie Aukščiausiosios Tarybos arba mitinguose susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių, bet Lietuvoje buvo trys su puse milijono gyventojų. Kiek buvo tų, kurie buvo su „Jedinstvo“? Ar jie ir jų vaikai bei anūkai dingo iš Lietuvos? Nedingo. Ir tada Lietuvos gyventojai nebuvo vieningi, ir dabar nėra vieningi. Kiek buvo tokių, kurie sėdėjo namuose ir laukė, kol E.Bučelytė baigs savo paskutinį reportažą iš televizijos, galvodami, kaip reikės gyventi ir išlaukti sunkų laikotarpį. Ir buvo tokių, kurie pasiryžo ir atėjo. Pirmiausia tie, kurie atėjo į jėgos struktūras, į Krašto apsaugos departamentą, į Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrių, į Šaulių sąjungą, į Sąjūdžio savanorius. Tai buvo keliolika tūkstančių tų, kurie prisiekė ir pasiryžo tapti mirtininkais.
Antras dalykas, visos tuose įvykiuose dalyvavusios jėgos struktūros buvo svarbios. Kiekviena turėjo savo nišą. Ir kiekvienas žmogus, dalyvavęs tuose įvykiuose, juos matė iš tam tikro taško, iš tam tikros vietos. Bendrą vaizdą matančių ir situaciją valdančių žmonių iš tikrųjų buvo labai nedaug. Net ir tie vadovai, kurie matė situaciją, irgi ne viską žinojo. Nes buvo labai didelė tuose įvykiuose aktyviai dalyvaujančių žmonių iniciatyva. Pavyzdžiui, kiek bandžiau atsekti, niekas šiandien neprisimena, kas pradėjo statyti barikadas - nešti iš dabartinio Seimo bendrabučio statybvietės geležinę armatūrą? Yra filmuotos tų įvykių medžiagos. Bet kam šovė mintis pradėti nešti? Pagaliau, kas vežė sprogmenis? Kas ieškojo ginklų? Tada buvo tiek daug iniciatyvos ir įvairių dalykų, kad daug ko šiandien mes jau nežinome ir, matyt, niekada nesužinosime.
Trečias dalykas, kurį norėčiau akcentuoti, yra tai, kad tarp įvairių tuose įvykiuose dalyvavusių struktūrų ir šiandien jaučiamas susipriešinimas, pasakyčiau, galbūt susireikšminimas. Įvairiuose interviu, išleistose prisiminimų knygose dažnai stengiamasi ne tik pateikti savo struktūrą kaip pačią svarbiausią, bet ir truputėlį sumenkinti visas kitas. Tai priešiška tendencija mūsų šiandieninei valstybei ir šiandieniniam jaunimui. Gerų to laikotarpio archyvų nėra ir daugelis remiasi žmonių prisiminimais. O kai tų prisiminimų autoriai ima prieštarauti vieni kitiems ar net veikti antagonistiškai vieni prieš kitus, tai nėra gerai.
Dažnai diskutuojama apie savanorio terminą. Kas buvo tas savanoris? Savanoris buvo kiekvienas. Savanoris buvo departamento generalinis direktorius, savanoris buvo Č.Jezerskas, savanoris buvo ir J.Gečas, savanoriai buvo tie du tūkstančiai, kurie pirmosiomis sausio dienomis prisiekė aikštėje, savanorių buvo įvairiose savivaldybėse. Neturime užmiršti, kad tuo metu buvo saugoma ne tik Aukščiausioji Taryba, buvo saugomas ir Vyriausybės pastatas, ir valstybinis bankas, buvo saugomos miestų savivaldybės, kai kurie energetiniai objektai. Visi tie žmonės, nepriklausomai nuo to, kuriai struktūrai jie buvo oficialiai priskirti, visi jie buvo savanoriai iki pat pučo pabaigos. Savanoriai buvo ir kariuomenės kūrėjai, visi jie gavo jiems priklausančius apdovanojimus. Tad diskusijas šia tema reikėtų baigti.
Dar vienas dalykas: nereikėtų užmiršti, prisimenant sausio įvykius, kad jie tęsėsi aštuonis mėnesius. Mes dažnai akcentuojame sausio 12-ąją ir 13-ąją, lyg jos būtų svarbiausios. Taip, jos buvo lemiamos. Taip, jos buvo pergalės dienos. Po jų sovietinė kariuomenė nebedrįso atakuoti ginklu. Bet dar buvo OMON, buvo pasienis, kuris nuo to omono kentėjo visus tuos metus: buvo deginami pasienio postai, daužomi žmonės. Tad kalbant apie 1991-uosius reikėtų aprėpti visą laikotarpį.
Na, ir visiškai paskutinis dalykas. Reikia neužmiršti to, ką E.Ganusauskas gerai pasakė ir įvardijo knygoje „Gyvoji barikada“. Visos struktūros būtų buvusios nieko vertos, jeigu nebūtų buvę gyvųjų barikadų - tų žmonių, kurie išėjo į gatves.
Įštrauka iš "Respublika" 2016 sausio mėn. 11 d
Trečias dalykas, kurį norėčiau akcentuoti, yra tai, kad tarp įvairių tuose įvykiuose dalyvavusių struktūrų ir šiandien jaučiamas susipriešinimas, pasakyčiau, galbūt susireikšminimas. Įvairiuose interviu, išleistose prisiminimų knygose dažnai stengiamasi ne tik pateikti savo struktūrą kaip pačią svarbiausią, bet ir truputėlį sumenkinti visas kitas. Tai priešiška tendencija mūsų šiandieninei valstybei ir šiandieniniam jaunimui. Gerų to laikotarpio archyvų nėra ir daugelis remiasi žmonių prisiminimais. O kai tų prisiminimų autoriai ima prieštarauti vieni kitiems ar net veikti antagonistiškai vieni prieš kitus, tai nėra gerai.
Dažnai diskutuojama apie savanorio terminą. Kas buvo tas savanoris? Savanoris buvo kiekvienas. Savanoris buvo departamento generalinis direktorius, savanoris buvo Č.Jezerskas, savanoris buvo ir J.Gečas, savanoriai buvo tie du tūkstančiai, kurie pirmosiomis sausio dienomis prisiekė aikštėje, savanorių buvo įvairiose savivaldybėse. Neturime užmiršti, kad tuo metu buvo saugoma ne tik Aukščiausioji Taryba, buvo saugomas ir Vyriausybės pastatas, ir valstybinis bankas, buvo saugomos miestų savivaldybės, kai kurie energetiniai objektai. Visi tie žmonės, nepriklausomai nuo to, kuriai struktūrai jie buvo oficialiai priskirti, visi jie buvo savanoriai iki pat pučo pabaigos. Savanoriai buvo ir kariuomenės kūrėjai, visi jie gavo jiems priklausančius apdovanojimus. Tad diskusijas šia tema reikėtų baigti.
Dar vienas dalykas: nereikėtų užmiršti, prisimenant sausio įvykius, kad jie tęsėsi aštuonis mėnesius. Mes dažnai akcentuojame sausio 12-ąją ir 13-ąją, lyg jos būtų svarbiausios. Taip, jos buvo lemiamos. Taip, jos buvo pergalės dienos. Po jų sovietinė kariuomenė nebedrįso atakuoti ginklu. Bet dar buvo OMON, buvo pasienis, kuris nuo to omono kentėjo visus tuos metus: buvo deginami pasienio postai, daužomi žmonės. Tad kalbant apie 1991-uosius reikėtų aprėpti visą laikotarpį.
Na, ir visiškai paskutinis dalykas. Reikia neužmiršti to, ką E.Ganusauskas gerai pasakė ir įvardijo knygoje „Gyvoji barikada“. Visos struktūros būtų buvusios nieko vertos, jeigu nebūtų buvę gyvųjų barikadų - tų žmonių, kurie išėjo į gatves.
Įštrauka iš "Respublika" 2016 sausio mėn. 11 d
RSS Feed
