Daiva Baronienė. Atšvęstos Lietuvai lemtingos Deklaracijos metinės

Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės die­nos iš­va­ka­rė­se, vasario 15 d. Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Mi­nai­čiuo­se, iš­kil­min­gai, o drau­ge džiu­giai švęs­ta 1949-ųjų va­sa­rio 16-ąją aš­tuo­nių ko­vo­to­jų už Lie­tu­vos lais­vę pa­si­ra­šy­ta Dek­la­ra­ci­ja, sa­vą­ja svar­ba pri­ly­gi­na­ma Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­tui. Itin at­okus ir ne­tgi ga­na su­nkiai pri­va­žiuo­ja­mas Mi­nai­čių kai­mas va­sa­rio 15-ąją su­trau­kė mi­nias žmo­nių, at­vy­ku­sių pa­gerb­ti 1949-ųjų va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio Dek­la­ra­ci­jos sig­na­ta­rų. 

Žmo­nės rin­ko­si ten, kur prieš 67-erius me­tus, Lie­tu­vai esant oku­puo­tai so­vie­tų Ru­si­jos, su­si­rin­kę aš­tuo­ni par­ti­za­nų apy­gar­dų va­dai Dek­la­ra­ci­ja par­eiš­kė ir to­liau siek­sian­tys Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mo ir pa­pra­šė vi­so de­mo­kra­ti­nio pa­sau­lio pa­gal­bos šio bei ki­tų mū­sų vals­ty­bei svar­bių tiks­lų įgy­ven­di­ni­mui. Nė vie­nas šių vy­rų lais­vos Lie­tu­vos ne­pa­ma­tė – vi­si jie žu­vo ko­vo­se ar­ba bu­vo nu­žu­dy­ti pa­te­kę į ne­lais­vę. Ta­čiau jų dė­ka lais­vę tu­ri­me vi­si mes.
Bu­vęs par­ti­za­nas, Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio da­ly­vis Vy­tau­tas Bal­sys pa­brė­žė, jog Lie­tu­vos pre­zi­den­tu lai­ko­mo Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to su­for­mu­luo­ta ir jo pa­ties bei jo bend­ra­žy­gių pa­si­ra­šy­ta Dek­la­ra­ci­ja – tai hu­ma­niz­mu grįs­ta to me­to Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ja. Už šiuo do­ku­men­tu grįs­tą tvar­ką, už to­kią Lie­tu­vą, ku­ri įra­šy­ta Dek­la­ra­ci­jo­je, ir ko­vo­jo Lie­tu­vos par­ti­za­nai su šim­tus kar­tų ga­lin­ges­niu prieš­u. Ko­vo­to­jas pa­brė­žė, jog prieš­as daž­nai el­gė­si pa­sa­lū­niš­kai, nie­kin­gai, vyk­dė pro­vo­ka­ci­jas, or­ga­ni­za­vo iš­da­vys­tes. „Ta­čiau tai, kad da­bar esa­me lais­vi ro­do, jog par­ti­za­nų krau­jas pra­lie­tas ne vel­tui“, – pa­brė­žė V. Bal­sys.
Drau­ge ko­vo­to­jas ap­gai­les­ta­vo, kad švie­ti­mo sis­te­ma ne­ski­ria de­ra­mo dė­me­sio jau­no­sios Lie­tu­vos kar­tos pa­trio­ti­niam ug­dy­mui, par­ti­za­ni­nės ko­vos pri­sta­ty­mui. „Tai sa­kau ne šiaip sau, o tu­rė­da­mas kar­čios pa­tir­ties. Sy­kį per su­si­ti­ki­mą de­vin­to­kų pa­klau­sęs, ka­da pra­si­dė­jo An­tra­sis pa­sau­li­nis ka­ras ir ka­da ru­sai oku­pa­vo Lie­tu­vą, su­pra­tau, kad pa­aug­liai to ne­iš­mo­ky­ti“, – sa­kė bu­vęs par­ti­za­nas. Taip pat jis ap­gai­les­ta­vo dar ga­na daž­nai gir­din­tis tau­tie­čių pa­sa­ky­mus, esą prie ru­so bu­vo ge­riau. Ko­vo­to­jas tvir­ti­no: „Kuo il­giau sa­ky­si­me to­kius žo­džius, tuo ne­lai­min­ges­ni bū­si­me“. 
Kraš­to ap­sau­gos vi­ce­mi­nis­tras Ra­mū­nas Uso­nis ak­cen­ta­vo, jog tais pa­čiais 1949-ai­siais, ka­da Lie­tu­vo­je bu­vo pa­si­ra­šy­ta hu­ma­nis­ti­niu tiks­lu grįs­ta Lais­vės ko­vos są­jū­džio Dek­la­ra­ci­ja, tik pu­san­tro mė­ne­sio vė­liau, įsis­tei­gė NA­TO gy­ny­bi­nė or­ga­ni­za­ci­ja, ku­rios dva­sia bei pri­nci­pai ir­gi la­bai pa­na­šūs į mū­siš­kė­je Dek­la­ra­ci­jo­je su­for­mu­luo­tus. Mi­nis­tro pa­va­duo­to­jas tei­gė, jog da­bar, esant ga­na su­dė­tin­gai geo­po­li­ti­nei si­tua­ci­jai, NA­TO yra pa­si­ren­gu­si mus ap­gin­ti. Ta­čiau ir mes pa­tys tu­ri­me bū­ti su­si­tel­ku­si vi­suo­me­nė bei vie­nin­ga tau­ta. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das Jo­nas Vy­tau­tas Žu­kas taip pat sa­kė, jog gy­ve­na­me ne­ra­miu lai­ku ir par­agi­no bū­ti ver­tais Lie­tu­vos par­ti­za­nų at­mi­ni­mo, nu­lenk­ti gal­vas prieš šių kil­nių žmo­nių did­vy­riš­ką mei­lę sa­vam kraš­tui. 
1949 me­tų va­sa­rio 16-osios Dek­la­ra­ci­jos sig­na­ta­ro Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go du­kra Auk­su­tė Ra­ma­naus­kai­tė-Sko­kaus­kie­nė tei­gė, jog ne tik so­viet­me­čiu, bet ir at­kur­tos Lie­tu­vos Ne­prik­lau­so­my­bės lai­kais la­bai ne­daug žmo­nių ži­no­jo Mi­nai­čius, o tuo la­biau ne­ži­no­jo to, kas įvy­kę šio­je vie­to­je. „O­ku­pan­tai bu­vo pa­sis­ten­gę su­klas­to­ti mū­sų is­to­ri­ją“, – tei­gė ko­vo­to­jo du­kra. Ji džiau­gė­si, jog at­sta­ty­tas bun­ke­ris, ku­ria­me bu­vo pa­si­ra­šy­ta Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio Dek­la­ra­ci­ja, su­tvar­ky­ta vie­ta, įam­žin­tos sig­na­ta­rų pa­var­dės, o ir ša­lies mo­kyk­lų de­šim­tos kla­sės va­do­vė­liai ra­šo apie lie­tu­vių tau­tos iš­si­va­da­vi­mo ko­vą, mi­ni ir Mi­nai­čių įvy­kius. „Tad švęs­ki­me Lais­vę!“ – kvie­tė A. Ra­ma­naus­kai­tė-Sko­kaus­kie­nė. 
Tad su­si­rin­ku­sie­ji ir šven­tė. Bu­vo už­deg­tas lau­žas, apie ku­rį im­ta šok­ti, šėl­ti, vai­šin­ta­si ka­rei­viš­ka ko­še. Šven­čian­tie­ji pa­brė­žė, jog švęs­ti ti­krai yra ką – šven­čia­ma Lais­vė.