Sausio 13-ąją prisiminti lietuvių kovą už laisvę ir pagerbti žuvusius jos gynėjus pakvies ne tik oficialūs minėjimai, bet ir vaidybinio filmo „Mes dainuosim“ premjera. Pasak kūrėjų, dabar, likus savaitei iki premjeros, kuri neabejotinai bus jausminga, sunku patikėti, kad juosta galėjo kino teatrų ir nepasiekti.
Filme „Mes dainuosim“ buvo stengtasi atkurti autentišką 1991-ųjų atmosferą, tad ir priešiškos sovietų kariuomenės ginkluotė bei transportas naudoti tokie, kaip ir anuomet. Svarbiausia filmavimo aikštelės pažiba ir didžiausiu iššūkiu tapo sovietų tankas „T-72“. Toks tanko modelis buvo sukurtas 1971-aisiais ir tebėra kai kurių šalių naudojamas iki šiol. Pasak „Mes dainuosim“ prodiuserio Artūro Dvinelio, dauguma filme regimos karinės technikos – Vytauto Didžiojo karo muziejaus prie Lietuvos Krašto Apsaugos ministerijos Vilniaus skyriaus eksponatai. „Mūsų „ginkluotė“ buvo tokia: vienas tankas „T-72“, keli šarvuočiai „BTR-60“ bei keli „GAZ“ ir „ZIL“ kariniai sunkvežimiai. Dalį šarvuočių filmavimui maloniai suteikė viena Lietuvos specialioji tarnyba. Tačiau bene didžiausia užduotimi tapo prikelti muziejaus techniką – juk reikėjo muziejaus eksponatus transformuoti į prieš kamerą važiuoti galinčias transporto priemones. Daug ką reikėjo sutaisyti, pakeisti naujomis sugedusias detales, perdažyti“, – apie filme nematomus pasiruošimus kalbėjo jis.
„Mes dainuosim“ filmavimų važiuojančiu pavadinti galima buvo tik teoriškai. „Lietuvoje daug kas gali sutaisyti ir užkurti sunkvežimį, nors ir seną sovietinį. Su tanku yra daug sunkiau. Tanko „prikėlimu“ pradėjome rūpintis iš anksto, dar iki šalnų, suprasdami, kad jei tankas užšals, bus labai sunku jį užkurti. Galiausiai žmogus, kuris žadėjo tanką atgaivinti ir kurio mes ilgai laukėmė, mus pavedė“, – sakė jis.
Prodiuserio teigimu, padėtis buvo išties prasta – orai šalo ir laiko iki filmavimo liko visai nedaug. „Be tanko šio filmo tiesiog negalėjome įsivaizduoti, tai buvo išties gyvybės ar mirties klausimas. Mūsų laimei, radome žmogų, kuris šį reikalą išmanė ir sutiko padėti. Jis su kelių žmonių komanda plušo prie tanko ištisas dienas, mėgindami suremontuoti neveikiančią techniką, juk atsarginių detalių tankams Lietuvoje niekas neparduoda, tačiau užkurti jo vis nepavyko“, – pasakojo A.Dvinelis. Mechanikams besigalinėjant su tanku, šaltis įsismarkavo. Tam, kad užšalę varžtai atsileistų ir būtų galima dirbti pliusinėje temperatūroje, prie tanko buvo pastatyti dideli pramoniniai šildytuvai, kurie dirbo ir dieną, ir naktį. Gabenti kito tokio pat tanko iš užsienio nebuvo nei laiko, nei pinigų.
„Filmo likimas pakibo ant plauko, atrodė, kad situacija be išeities. Ir štai suskamba mano telefonas. Išgirstu ne žmogaus balsą, o garsų, ausį rėžiantį variklio riaumojimą. Nuoširdžiai sakau, tą akimirką tai man buvo mieliausias garsas pasaulyje. Tankas buvo užkurtas! Visi dėkojame prie jo plušėjusiems žmonėms, kurie padarė viską, ką galėjo ir net tai, ko negalėjo, padarė tikrą stebuklą ir išgelbėjo filmą“, – šiltų žodžių negailėjo prodiuseris.
Naujasis lietuvių kovai už nepriklausomybę ir 1991-ųjų sausio 13-tosios aukoms atminti skirtas režisieriaus Roberto Mullano filmas „Mes dainuosim“ Lietuvos kino teatrus pasieks jau sausio 13 dieną.
„Mes dainuosim“ filmavimų važiuojančiu pavadinti galima buvo tik teoriškai. „Lietuvoje daug kas gali sutaisyti ir užkurti sunkvežimį, nors ir seną sovietinį. Su tanku yra daug sunkiau. Tanko „prikėlimu“ pradėjome rūpintis iš anksto, dar iki šalnų, suprasdami, kad jei tankas užšals, bus labai sunku jį užkurti. Galiausiai žmogus, kuris žadėjo tanką atgaivinti ir kurio mes ilgai laukėmė, mus pavedė“, – sakė jis.
Prodiuserio teigimu, padėtis buvo išties prasta – orai šalo ir laiko iki filmavimo liko visai nedaug. „Be tanko šio filmo tiesiog negalėjome įsivaizduoti, tai buvo išties gyvybės ar mirties klausimas. Mūsų laimei, radome žmogų, kuris šį reikalą išmanė ir sutiko padėti. Jis su kelių žmonių komanda plušo prie tanko ištisas dienas, mėgindami suremontuoti neveikiančią techniką, juk atsarginių detalių tankams Lietuvoje niekas neparduoda, tačiau užkurti jo vis nepavyko“, – pasakojo A.Dvinelis. Mechanikams besigalinėjant su tanku, šaltis įsismarkavo. Tam, kad užšalę varžtai atsileistų ir būtų galima dirbti pliusinėje temperatūroje, prie tanko buvo pastatyti dideli pramoniniai šildytuvai, kurie dirbo ir dieną, ir naktį. Gabenti kito tokio pat tanko iš užsienio nebuvo nei laiko, nei pinigų.
„Filmo likimas pakibo ant plauko, atrodė, kad situacija be išeities. Ir štai suskamba mano telefonas. Išgirstu ne žmogaus balsą, o garsų, ausį rėžiantį variklio riaumojimą. Nuoširdžiai sakau, tą akimirką tai man buvo mieliausias garsas pasaulyje. Tankas buvo užkurtas! Visi dėkojame prie jo plušėjusiems žmonėms, kurie padarė viską, ką galėjo ir net tai, ko negalėjo, padarė tikrą stebuklą ir išgelbėjo filmą“, – šiltų žodžių negailėjo prodiuseris.
Naujasis lietuvių kovai už nepriklausomybę ir 1991-ųjų sausio 13-tosios aukoms atminti skirtas režisieriaus Roberto Mullano filmas „Mes dainuosim“ Lietuvos kino teatrus pasieks jau sausio 13 dieną.
RSS Feed
