Lietuvos partizanai, tai matydami, patyrė daugybę išdavysčių ir ta kova tęsėsi toliau su didžiausiais nuostoliais. 1946 m. visa Europa jau šventė Antrojo pasaulinio karo pabaigą, o Lietuvoje toliau liejosi kraujas, vyko partizaninis karas. Karas, pareikalavęs daugiau nei 20 tūkst. jaunų vyrų ir merginų gyvybių
1949 metų vasario 16-ąją šioje sodyboje į buvusį bunkerį sušaukė partizanų vadas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas. Sušaukė visų Lietuvos aštuonių apygardų partizanų vadus ir buvo pasirašyta jo sukurta deklaracija. Deklaracija, kurią patvirtino jau atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir Seimas bei Vyriausybė. Ir suteikė generolui Žemaičiui-Vytautui prezidento vardą. Nesuprantu, kodėl iki šiol mūsų įstaigų kabinetuose tarp iškabintų prezidentų portretų neatsiranda vietos ir generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui. Jau 28 metai, kai esame laisvi. Turime savo Nepriklausomybę, Seimą ir Vyriausybę, pagaliau esame NATO nariai. O po paskutinių rinkimų vėl patikimose rankose atsirado mūsų kariuomenė. Vadų dėka atstatyta privaloma tarnyba kariuomenėje. Ir malonu, kad į ją daugiausiai savanoriais stoja Lietuvos jaunimas.
Bet turime ir problemų. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, daugumą politikų sudarė buvę partiniai-komunistai ir kagėbistai, kurie užėmė vadovaujančius postus ir iki šios dienos juose sėdi.
Tad viskas priklauso nuo mūsų. Juk valstybė - tai mes. Kokie mes - tokia mūsų Vyriausybė ir toks Seimas. Tad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vardu nuoširdžiai sveikinu su Deklaracijos 70-mečio pasirašymu, su Vasario 16-ąja. Ir nuoširdžiai linkiu (kadangi mūsų mažai) - būkime vieningi. Ir savo kilniais darbais įrodykime, kad mylime savo Tėvynę Lietuvą ir kiekvienas esame vertas garbingo lietuvio vardo.“