Nepriklausomybės gynėjų sąjunga Panevėžio skyrius
NEPRIKLAUSOMYBĖS GYNĖJŲ SĄJUNGA PANEVĖŽIO SKYRIUS
  • Naujienos iš Lietuvos
  • Renginiai, laiškai
  • Laisvės gynėjai panevėžiečiai 1991 m.
  • Medalis "Nepriklausomybės gynėjui"
  • Apie mus
  • Jie žuvo už Lietuvos laisvę
  • Prisiminimai
  • Galerija
  • Apie mus rašo...
  • Video
  • Įstatai
  • Kontaktai
  • Naudingos nuorodos

Ar ir dabar sutiktume žūti už savo Tėvynę?

14/10/2014

0 Comments

 
Picture
Su aistringu partizanavusio ir už Lietuvos laisvę žuvusio poeto Broniaus Krivicko gerbėju - jaunu poetu Tomu Taškausku kalbamės apie dirvą, tinkamą užaugti didvyriais, ir svarstome, ar stotų tauta ginti Tėvynę šiandien, jei, neduok Dieve, panaši istorinė situacija pasikartotų.

- Atsimenate, Tomai, Lietuvos partizanų dainą: „Pravirko liepa šalia kelio, pravirko motina sena: „Sūneli, Tėvynė tave šaukia - ir vėl laisva bus Lietuva“? Kaip manote, šių dienų motina lietuvė ir vėl ištartų tą patį? O gali ji sakytų: „Sūneli, išdumki Vakaruosna, kol vėl bus laisva Lietuva“?

- Bronius Krivickas ir visa jo karta sąmoningai pasirinko kautis už Tėvynę, net ir aiškiai suprasdami, kad iš šios kovos neturi galimybių sugrįžti gyvi. Jų kovos prasmė ir pergalės viltis buvo susieta ne su jais pačiais, o su Lietuvos ateitimi, kitaip tariant - su mumis. Nuostabu, bet patys štai ir esame liudininkai, kad jų viltys virto realybe - Lietuva vis dėlto neprarado nacionalinio orumo, valios išlikti tauta ir išsikovojo sau laisvę.

Be abejo, laisvė yra labai dviprasmiškas dalykas - nepakanka laisvę išsikovoti, išsikovojus ją ir toliau būtina atsakingai kurti, todėl, žinoma, galime tiesiog kritikuoti nūdienos visuomenę, lygindami su smetonine Lietuva ir sakydami: „Ak, tokių asmenybių, tokių dorų, Lietuvą taip pasiaukojančiai mylinčių žmonių šiandien nėra“, bet išmintingiau, manau, būtų apsidairyti, kaip gi šiandien yra, ir pamąstyti, ką su visu tuo galima būtų nuveikti.

Skautauju, bendrauju su šalies jaunimu, su profesinės, su kultūros aplinkos žmonėmis ir pastebiu, kad Lietuvos partizanų kūrybinis palikimas, taip pat ir Broniaus Krivicko eilės įkvepia nemažą būrį jaunų žmonių. Todėl esu įsitikinęs, jei iškiltų reikalas ginti Lietuvą, nustebtumėt pamatęs, kokia daugybė žmonių stotų kaip vienas su ginklu rankose.

Žvelgiant jūsų - vyresniųjų Lietuvos kartų - akimis, mes, jaunimas, galbūt atrodome labai kosmopolitiški ir bestuburiai, tačiau taip nėra. Mes tiesiog kitokie - mūsų santykis su Lietuva ir meilės jai raiškos formos - kitokios: skiriasi istorinis laikas, mūsų gyvenimo patirtys, žvilgsnis į pasaulį, technologijų ir politinių aplinkybių praplėsti bendravimo horizontai, kelionių, pamatytų kraštų geografija... Tačiau nepaisant visų skirtumų, pamatinis suvokimas, kad kažką turime savo, brangaus ir saugotino - neišnyko.

- Ką Lietuvos žmonės šiandien jaustų ginantys su tuo ginklu rankose? Žemę, kurios nebeturime? Politinę sistemą, kuria netikime? Jos šulus, kuriais nepasitikime? Ar sunkiai apibrėžiamą ES junginį, kuris kasdien tampa vis mažiau panašus į tą, į kurį prieš dešimtmetį įstojome? Ką gi jie gintų?


- Laisvę. Pačią didžiausią vertybę, kurią turime. Laisvę gyventi pagal savąsias vertybes, ateitį savo vaikams kurti savąja valia ir savąja atsakomybe. Ir partizanų poezijos, jų dainų leitmotyvas: „Mes norime laisvės. Tada ir vėl viskas bus gerai“. Juk visa kita, ką turime - tėra laisvės pasekmė.

- Na, bet juk laisvė - tai drauge ir laisvė klysti, ir laisvė apkiausti, ir laisvė nustoti būti savimi... Ąžuolas nei iš šio, nei iš to vidur dykumos negali išaugti. Todėl gal vertėtų pasvarstyti, kokia gi toje laisvėje supurenta dirva galėjo užauginti B.Krivicką ir visą jo kartą tokiais dideliais ir kodėl laisvėje augdami mes netampame į juos panašūs?

- Vokiečių filosofas Tihameris Totas, kurio veikalus, beje, į lietuvių kalbą išvertė Antanas Maceina, yra rašęs, kad didvyriški darbai - tarsi stambiausios piniginės kupiūros, kurių apyvartoje beveik nėra, nes jų prireikia itin retai. O štai maži valios veiksmai yra tarsi smulkūs pinigai, kuriais atsiskaitome kasdienybėje. Valia ugdoma bendravimu su kitais, doru kasdienių pareigų, profesinių pareigų vykdymu, atsidavimu kasdienybėje, tiesumu ir principingumu net mažiausiuose dalykuose. Štai kur glūdi didvyriškumo grūdas. Tik turėdamas gausiai tų smulkių valios pinigų žmogus gali juos sudėjęs išsikeisti į minėtąją retą ir stambią kupiūrą - didvyriškumą.

- Bet vis tiek reikalingas tam tikras auklėjimas, tam tikras švietimas - valstybės sukurti indai, žadinantys norą ir pareigą tuos jūsų minėtus smulkius pinigėlius kaupti. Smetoninė Lietuva turėjo sukūrusi tautinę mokyklą, kuri, mano nuomone, ir virto dirva, auginusia B.Krivicko kartą. Nemanote, kad jaunuomenėje nubundančio patriotizmo reikia ne tiesiog laukti, o jį skiepyti?

- Sakoma, kad rašytoją lengviausia „užmušti“, įtraukiant jo kūrinius į vadovėlius. Mat vos rašytojas tampa privalomas, vietoj skaitymo savo noru atsiranda skaitymas prievarta ir jaunieji skaitytojai, užuot pamėgę kitą sykį tikrai vertingą kūrinį, protestuodami ima jį niekinti. Manau, įtraukę į mokymo programą patriotizmo ugdymą, sulauktume panašių rezultatų.

Tautinė mokykla - man būtų gražu, bet būtų visų puikiausia, jei tokia taptų ne dėl pavadinimo ir ne dėl dirbtinai keičiamų mokymo programų, o savąja esme. Man atrodo, geriausia, kai patriotiškumas ne brukamas per prievartą, o tiesiog sklando ore, ne programose, o tarp eilučių. Manau, reikia kurti kultūrą, palankią patriotizmui, kurti aplink save gyvenimą, palankų patriotizmui.

Na, kad ir minėtosios Lietuvos partizanų dainos... Štai vienas mano draugas vasaromis organizuoja poezijos vakarus partizanų sodyboje, kur tarp posmų skamba partizanų dainos, įsiplieskia diskusijos apie rezistentų kovas... Argi tai - ne puiki patriotizmo apraiška? Na, arba jaunimo žygiai po miškus - partizanų takais, detaliai susipažįstant su kurio nors konkretaus būrio istorija, aptvarkant už Lietuvą žuvusių didvyrių kapus?..

Mokausi partizanų dainų pats, mokau jas dainuoti jaunuosius skautus... Ateinančios kartos turi labai gerą, nors ne visada senjorams patinkantį bruožą - jie labai nemėgsta dviveidystės, netikrumo, falšo. Jaunimas sako: „Tu man nekalbėk nusiskaitytų, paties gyvenime netaikomų tiesų - tu man parodyk, kas tau iš tiesų svarbu ir brangu.“ Jaunimas kviečia bekompromisiam nuoširdumui, nuo kurio Lietuvos visuomenė jau senokai atpratinta. Tas kvietimas - džiuginantis reiškinys, verčiantis kiekvieną mūsų savęs paklausti: „O išties - ką gi aš branginu? Ką gi išties noriu perduoti ateities kartoms?“ Nuo šio klausimo, manau, ir prasideda kiekvieno žmogaus pilietinis, o ir politinis sąmoningumas.

Todėl, manau, ne mokykla, o pati visuomenė bei visuomeninės organizacijos turi prisiimti atsakomybę už patriotinį jaunuomenės ugdymą. Mano nuomone, „veikimas iš apačios“ visada yra nepalyginti veiksmingesnis nei projektai, nuleisti „iš viršaus“. Pasaulį, kokiame norėtum gyventi, pats kurk aplink save. Kad ir tik savo šeimoje, kad ir tik savo gėlių darželyje. Tuos darželius, kaip ir minėtąsias smulkiąsias valios kupiūras, sujungus bus Lietuva.

- Taip, tačiau tos jungties, visa ko bendro vardiklio nebuvimas šiandien man labiausiai ir kelia nerimą. Turime (kad ir jūsų minėtų) gražių iniciatyvų, turime talentingų rašytojų, režisierių, stiprių asmenybių, tačiau kažkodėl visi tie gražūs reiškiniai nevirsta Lietuvos kultūra, Lietuvos dvasia, Lietuvos gyvenimu. Visa paversta tik paskirų cechų reikalais, teturinčiais lokalinės reikšmės. Kaip ir kur mums reikėtų jungtis?


- Kai pusšimtį metų dedamos didelės pastangos visuomenę suskaldyti ir supriešinti - akivaizdu, kad bent iš dalies tai pavyksta. Taip, visa dabar sukasi mažuose židinukuose, glaudžiuose rateliuose... Gyvename tarsi atskiruose koriuose, nesugebėdami suprasti, kad visi tie koriai - bendrame avilyje. Būtent bendrystė, tautos, visuomenės vienybė yra tie dalykai, ties kuriais kiekvienam mūsų derėtų stengtis. Štai ir aš, daugybę kartų sau esu pažadėjęs išsikepti pyragą ir su juo eiti per kaimynus šitaip su jais susipažindamas, bet nedrįstu. Reikia išdrįsti, nes neįmanoma apie bendrystę kalbėti gyvenant mieste, kurio kaimynai viens kito nepažįsta - net susitikę nesisveikina. Kur turėtų būti tautos susitikimo ir bendravimo vieta? Gal Dainų šventės ir į jas panašūs visą šalį suburiantys renginiai? Gal visuomenės bendrijos, besiburiančios prie bažnyčių, parapijose? Nežinau. Tačiau bet kuriuo atveju pradėti reikėtų nuo artimiausios aplinkos - giminių rato, kaimynų.

- Ačiū, Tomai. Suformulavote daug gražių užduočių Lietuvos visuomenei. Tačiau nė vienos - valdžiai. Nejaugi Lietuvos vairininkams net nebeturite lūkesčių?


- Turiu. Valdžia turėtų nustoti maniusi, kad valstybės ląstelės yra politinės partijos ir prisiminti tikrąsias kiekvienos valstybės gyvybingumą lemiančias ląsteles - šeimas. Būtent valstybės vadovybė įgali įsvarbinti, sužadinti vienus ar kitus kontekstus, tad, manau, nedelsdama turėtų šeimų gerovę imti laikyti esminiu visų savo darbų tikslu. Šeimas vėlgi vienys bendri rūpesčiai ir bendri tikslai, be abejo, siekiantys šviesesnio ir turtingesnio (ne vien pinigine prasme) gyvenimo savo vaikams. Tai, manau, ir yra patikimiausia jungtis - kai žodžiai „šeima“ ir „tauta“ bei „visuomenė“ taps sinonimais, štai tada, manau, galėsime kurti ir tautinę mokyklą, nesibaimindami, kad ji taps „falšyva“.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“

0 Comments



Leave a Reply.

             Tautiška giesmė
       Žodžiai apie Tėvynę
    Yra dar vienas šventas žodis: LIETUVA. 
    Many jo niekas nenutildys.
    Jame – būties prasmė, gyvenimo šviesa,
    Ir naujo atgimimo viltys.

    1979 metų spalis 
    Romualdas Ozolas

    RSS Feed

    „LAISVĖS KOVŲ VIDEOTEKA“

    Archyvas

    March 2023
    February 2023
    January 2023
    December 2022
    November 2022
    October 2022
    September 2022
    August 2022
    July 2022
    June 2022
    April 2022
    March 2022
    February 2022
    January 2022
    December 2021
    November 2021
    October 2021
    September 2021
    August 2021
    July 2021
    June 2021
    May 2021
    April 2021
    March 2021
    February 2021
    January 2021
    December 2020
    November 2020
    October 2020
    September 2020
    August 2020
    July 2020
    June 2020
    May 2020
    April 2020
    March 2020
    February 2020
    January 2020
    December 2019
    November 2019
    October 2019
    September 2019
    August 2019
    April 2019
    March 2019
    February 2019
    January 2019
    November 2018
    October 2018
    August 2018
    July 2018
    June 2018
    April 2018
    March 2018
    February 2018
    January 2018
    December 2017
    November 2017
    October 2017
    August 2017
    July 2017
    June 2017
    May 2017
    April 2017
    March 2017
    February 2017
    January 2017
    December 2016
    November 2016
    October 2016
    September 2016
    August 2016
    July 2016
    June 2016
    May 2016
    March 2016
    February 2016
    January 2016
    December 2015
    November 2015
    October 2015
    September 2015
    August 2015
    July 2015
    April 2015
    March 2015
    February 2015
    January 2015
    December 2014
    November 2014
    October 2014
    September 2014
    August 2014
    July 2014
    June 2014
    May 2014
    April 2014
    March 2014
    February 2014
    January 2014
    December 2013
    November 2013
    October 2013

    Kategorijos

    All

    Puslapį administruoja      Leontina Telksnienė
    Mūsų draugai
    Picture
                      www.alkas.lt
                     www.tiesos.lt
    Picture
      VšĮ „Gintarinė svajonė“
    Lietuvos kariuomenės kūrėjų
    savanorių sąjunga
                   Bernardinai

    Picture
    Surask vietą
     pasaulyje,
    įrašęs adresą


    Free counters!
Powered by Create your own unique website with customizable templates.