Su aistringu partizanavusio ir už Lietuvos laisvę žuvusio poeto Broniaus Krivicko gerbėju - jaunu poetu Tomu Taškausku kalbamės apie dirvą, tinkamą užaugti didvyriais, ir svarstome, ar stotų tauta ginti Tėvynę šiandien, jei, neduok Dieve, panaši istorinė situacija pasikartotų.
- Atsimenate, Tomai, Lietuvos partizanų dainą: „Pravirko liepa šalia kelio, pravirko motina sena: „Sūneli, Tėvynė tave šaukia - ir vėl laisva bus Lietuva“? Kaip manote, šių dienų motina lietuvė ir vėl ištartų tą patį? O gali ji sakytų: „Sūneli, išdumki Vakaruosna, kol vėl bus laisva Lietuva“?
- Bronius Krivickas ir visa jo karta sąmoningai pasirinko kautis už Tėvynę, net ir aiškiai suprasdami, kad iš šios kovos neturi galimybių sugrįžti gyvi. Jų kovos prasmė ir pergalės viltis buvo susieta ne su jais pačiais, o su Lietuvos ateitimi, kitaip tariant - su mumis. Nuostabu, bet patys štai ir esame liudininkai, kad jų viltys virto realybe - Lietuva vis dėlto neprarado nacionalinio orumo, valios išlikti tauta ir išsikovojo sau laisvę.
Be abejo, laisvė yra labai dviprasmiškas dalykas - nepakanka laisvę išsikovoti, išsikovojus ją ir toliau būtina atsakingai kurti, todėl, žinoma, galime tiesiog kritikuoti nūdienos visuomenę, lygindami su smetonine Lietuva ir sakydami: „Ak, tokių asmenybių, tokių dorų, Lietuvą taip pasiaukojančiai mylinčių žmonių šiandien nėra“, bet išmintingiau, manau, būtų apsidairyti, kaip gi šiandien yra, ir pamąstyti, ką su visu tuo galima būtų nuveikti.
Skautauju, bendrauju su šalies jaunimu, su profesinės, su kultūros aplinkos žmonėmis ir pastebiu, kad Lietuvos partizanų kūrybinis palikimas, taip pat ir Broniaus Krivicko eilės įkvepia nemažą būrį jaunų žmonių. Todėl esu įsitikinęs, jei iškiltų reikalas ginti Lietuvą, nustebtumėt pamatęs, kokia daugybė žmonių stotų kaip vienas su ginklu rankose.
Žvelgiant jūsų - vyresniųjų Lietuvos kartų - akimis, mes, jaunimas, galbūt atrodome labai kosmopolitiški ir bestuburiai, tačiau taip nėra. Mes tiesiog kitokie - mūsų santykis su Lietuva ir meilės jai raiškos formos - kitokios: skiriasi istorinis laikas, mūsų gyvenimo patirtys, žvilgsnis į pasaulį, technologijų ir politinių aplinkybių praplėsti bendravimo horizontai, kelionių, pamatytų kraštų geografija... Tačiau nepaisant visų skirtumų, pamatinis suvokimas, kad kažką turime savo, brangaus ir saugotino - neišnyko.
- Ką Lietuvos žmonės šiandien jaustų ginantys su tuo ginklu rankose? Žemę, kurios nebeturime? Politinę sistemą, kuria netikime? Jos šulus, kuriais nepasitikime? Ar sunkiai apibrėžiamą ES junginį, kuris kasdien tampa vis mažiau panašus į tą, į kurį prieš dešimtmetį įstojome? Ką gi jie gintų?
- Laisvę. Pačią didžiausią vertybę, kurią turime. Laisvę gyventi pagal savąsias vertybes, ateitį savo vaikams kurti savąja valia ir savąja atsakomybe. Ir partizanų poezijos, jų dainų leitmotyvas: „Mes norime laisvės. Tada ir vėl viskas bus gerai“. Juk visa kita, ką turime - tėra laisvės pasekmė.
- Na, bet juk laisvė - tai drauge ir laisvė klysti, ir laisvė apkiausti, ir laisvė nustoti būti savimi... Ąžuolas nei iš šio, nei iš to vidur dykumos negali išaugti. Todėl gal vertėtų pasvarstyti, kokia gi toje laisvėje supurenta dirva galėjo užauginti B.Krivicką ir visą jo kartą tokiais dideliais ir kodėl laisvėje augdami mes netampame į juos panašūs?
- Vokiečių filosofas Tihameris Totas, kurio veikalus, beje, į lietuvių kalbą išvertė Antanas Maceina, yra rašęs, kad didvyriški darbai - tarsi stambiausios piniginės kupiūros, kurių apyvartoje beveik nėra, nes jų prireikia itin retai. O štai maži valios veiksmai yra tarsi smulkūs pinigai, kuriais atsiskaitome kasdienybėje. Valia ugdoma bendravimu su kitais, doru kasdienių pareigų, profesinių pareigų vykdymu, atsidavimu kasdienybėje, tiesumu ir principingumu net mažiausiuose dalykuose. Štai kur glūdi didvyriškumo grūdas. Tik turėdamas gausiai tų smulkių valios pinigų žmogus gali juos sudėjęs išsikeisti į minėtąją retą ir stambią kupiūrą - didvyriškumą.
- Bet vis tiek reikalingas tam tikras auklėjimas, tam tikras švietimas - valstybės sukurti indai, žadinantys norą ir pareigą tuos jūsų minėtus smulkius pinigėlius kaupti. Smetoninė Lietuva turėjo sukūrusi tautinę mokyklą, kuri, mano nuomone, ir virto dirva, auginusia B.Krivicko kartą. Nemanote, kad jaunuomenėje nubundančio patriotizmo reikia ne tiesiog laukti, o jį skiepyti?
- Sakoma, kad rašytoją lengviausia „užmušti“, įtraukiant jo kūrinius į vadovėlius. Mat vos rašytojas tampa privalomas, vietoj skaitymo savo noru atsiranda skaitymas prievarta ir jaunieji skaitytojai, užuot pamėgę kitą sykį tikrai vertingą kūrinį, protestuodami ima jį niekinti. Manau, įtraukę į mokymo programą patriotizmo ugdymą, sulauktume panašių rezultatų.
Tautinė mokykla - man būtų gražu, bet būtų visų puikiausia, jei tokia taptų ne dėl pavadinimo ir ne dėl dirbtinai keičiamų mokymo programų, o savąja esme. Man atrodo, geriausia, kai patriotiškumas ne brukamas per prievartą, o tiesiog sklando ore, ne programose, o tarp eilučių. Manau, reikia kurti kultūrą, palankią patriotizmui, kurti aplink save gyvenimą, palankų patriotizmui.
Na, kad ir minėtosios Lietuvos partizanų dainos... Štai vienas mano draugas vasaromis organizuoja poezijos vakarus partizanų sodyboje, kur tarp posmų skamba partizanų dainos, įsiplieskia diskusijos apie rezistentų kovas... Argi tai - ne puiki patriotizmo apraiška? Na, arba jaunimo žygiai po miškus - partizanų takais, detaliai susipažįstant su kurio nors konkretaus būrio istorija, aptvarkant už Lietuvą žuvusių didvyrių kapus?..
Mokausi partizanų dainų pats, mokau jas dainuoti jaunuosius skautus... Ateinančios kartos turi labai gerą, nors ne visada senjorams patinkantį bruožą - jie labai nemėgsta dviveidystės, netikrumo, falšo. Jaunimas sako: „Tu man nekalbėk nusiskaitytų, paties gyvenime netaikomų tiesų - tu man parodyk, kas tau iš tiesų svarbu ir brangu.“ Jaunimas kviečia bekompromisiam nuoširdumui, nuo kurio Lietuvos visuomenė jau senokai atpratinta. Tas kvietimas - džiuginantis reiškinys, verčiantis kiekvieną mūsų savęs paklausti: „O išties - ką gi aš branginu? Ką gi išties noriu perduoti ateities kartoms?“ Nuo šio klausimo, manau, ir prasideda kiekvieno žmogaus pilietinis, o ir politinis sąmoningumas.
Todėl, manau, ne mokykla, o pati visuomenė bei visuomeninės organizacijos turi prisiimti atsakomybę už patriotinį jaunuomenės ugdymą. Mano nuomone, „veikimas iš apačios“ visada yra nepalyginti veiksmingesnis nei projektai, nuleisti „iš viršaus“. Pasaulį, kokiame norėtum gyventi, pats kurk aplink save. Kad ir tik savo šeimoje, kad ir tik savo gėlių darželyje. Tuos darželius, kaip ir minėtąsias smulkiąsias valios kupiūras, sujungus bus Lietuva.
- Taip, tačiau tos jungties, visa ko bendro vardiklio nebuvimas šiandien man labiausiai ir kelia nerimą. Turime (kad ir jūsų minėtų) gražių iniciatyvų, turime talentingų rašytojų, režisierių, stiprių asmenybių, tačiau kažkodėl visi tie gražūs reiškiniai nevirsta Lietuvos kultūra, Lietuvos dvasia, Lietuvos gyvenimu. Visa paversta tik paskirų cechų reikalais, teturinčiais lokalinės reikšmės. Kaip ir kur mums reikėtų jungtis?
- Kai pusšimtį metų dedamos didelės pastangos visuomenę suskaldyti ir supriešinti - akivaizdu, kad bent iš dalies tai pavyksta. Taip, visa dabar sukasi mažuose židinukuose, glaudžiuose rateliuose... Gyvename tarsi atskiruose koriuose, nesugebėdami suprasti, kad visi tie koriai - bendrame avilyje. Būtent bendrystė, tautos, visuomenės vienybė yra tie dalykai, ties kuriais kiekvienam mūsų derėtų stengtis. Štai ir aš, daugybę kartų sau esu pažadėjęs išsikepti pyragą ir su juo eiti per kaimynus šitaip su jais susipažindamas, bet nedrįstu. Reikia išdrįsti, nes neįmanoma apie bendrystę kalbėti gyvenant mieste, kurio kaimynai viens kito nepažįsta - net susitikę nesisveikina. Kur turėtų būti tautos susitikimo ir bendravimo vieta? Gal Dainų šventės ir į jas panašūs visą šalį suburiantys renginiai? Gal visuomenės bendrijos, besiburiančios prie bažnyčių, parapijose? Nežinau. Tačiau bet kuriuo atveju pradėti reikėtų nuo artimiausios aplinkos - giminių rato, kaimynų.
- Ačiū, Tomai. Suformulavote daug gražių užduočių Lietuvos visuomenei. Tačiau nė vienos - valdžiai. Nejaugi Lietuvos vairininkams net nebeturite lūkesčių?
- Turiu. Valdžia turėtų nustoti maniusi, kad valstybės ląstelės yra politinės partijos ir prisiminti tikrąsias kiekvienos valstybės gyvybingumą lemiančias ląsteles - šeimas. Būtent valstybės vadovybė įgali įsvarbinti, sužadinti vienus ar kitus kontekstus, tad, manau, nedelsdama turėtų šeimų gerovę imti laikyti esminiu visų savo darbų tikslu. Šeimas vėlgi vienys bendri rūpesčiai ir bendri tikslai, be abejo, siekiantys šviesesnio ir turtingesnio (ne vien pinigine prasme) gyvenimo savo vaikams. Tai, manau, ir yra patikimiausia jungtis - kai žodžiai „šeima“ ir „tauta“ bei „visuomenė“ taps sinonimais, štai tada, manau, galėsime kurti ir tautinę mokyklą, nesibaimindami, kad ji taps „falšyva“.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“
- Bronius Krivickas ir visa jo karta sąmoningai pasirinko kautis už Tėvynę, net ir aiškiai suprasdami, kad iš šios kovos neturi galimybių sugrįžti gyvi. Jų kovos prasmė ir pergalės viltis buvo susieta ne su jais pačiais, o su Lietuvos ateitimi, kitaip tariant - su mumis. Nuostabu, bet patys štai ir esame liudininkai, kad jų viltys virto realybe - Lietuva vis dėlto neprarado nacionalinio orumo, valios išlikti tauta ir išsikovojo sau laisvę.
Be abejo, laisvė yra labai dviprasmiškas dalykas - nepakanka laisvę išsikovoti, išsikovojus ją ir toliau būtina atsakingai kurti, todėl, žinoma, galime tiesiog kritikuoti nūdienos visuomenę, lygindami su smetonine Lietuva ir sakydami: „Ak, tokių asmenybių, tokių dorų, Lietuvą taip pasiaukojančiai mylinčių žmonių šiandien nėra“, bet išmintingiau, manau, būtų apsidairyti, kaip gi šiandien yra, ir pamąstyti, ką su visu tuo galima būtų nuveikti.
Skautauju, bendrauju su šalies jaunimu, su profesinės, su kultūros aplinkos žmonėmis ir pastebiu, kad Lietuvos partizanų kūrybinis palikimas, taip pat ir Broniaus Krivicko eilės įkvepia nemažą būrį jaunų žmonių. Todėl esu įsitikinęs, jei iškiltų reikalas ginti Lietuvą, nustebtumėt pamatęs, kokia daugybė žmonių stotų kaip vienas su ginklu rankose.
Žvelgiant jūsų - vyresniųjų Lietuvos kartų - akimis, mes, jaunimas, galbūt atrodome labai kosmopolitiški ir bestuburiai, tačiau taip nėra. Mes tiesiog kitokie - mūsų santykis su Lietuva ir meilės jai raiškos formos - kitokios: skiriasi istorinis laikas, mūsų gyvenimo patirtys, žvilgsnis į pasaulį, technologijų ir politinių aplinkybių praplėsti bendravimo horizontai, kelionių, pamatytų kraštų geografija... Tačiau nepaisant visų skirtumų, pamatinis suvokimas, kad kažką turime savo, brangaus ir saugotino - neišnyko.
- Ką Lietuvos žmonės šiandien jaustų ginantys su tuo ginklu rankose? Žemę, kurios nebeturime? Politinę sistemą, kuria netikime? Jos šulus, kuriais nepasitikime? Ar sunkiai apibrėžiamą ES junginį, kuris kasdien tampa vis mažiau panašus į tą, į kurį prieš dešimtmetį įstojome? Ką gi jie gintų?
- Laisvę. Pačią didžiausią vertybę, kurią turime. Laisvę gyventi pagal savąsias vertybes, ateitį savo vaikams kurti savąja valia ir savąja atsakomybe. Ir partizanų poezijos, jų dainų leitmotyvas: „Mes norime laisvės. Tada ir vėl viskas bus gerai“. Juk visa kita, ką turime - tėra laisvės pasekmė.
- Na, bet juk laisvė - tai drauge ir laisvė klysti, ir laisvė apkiausti, ir laisvė nustoti būti savimi... Ąžuolas nei iš šio, nei iš to vidur dykumos negali išaugti. Todėl gal vertėtų pasvarstyti, kokia gi toje laisvėje supurenta dirva galėjo užauginti B.Krivicką ir visą jo kartą tokiais dideliais ir kodėl laisvėje augdami mes netampame į juos panašūs?
- Vokiečių filosofas Tihameris Totas, kurio veikalus, beje, į lietuvių kalbą išvertė Antanas Maceina, yra rašęs, kad didvyriški darbai - tarsi stambiausios piniginės kupiūros, kurių apyvartoje beveik nėra, nes jų prireikia itin retai. O štai maži valios veiksmai yra tarsi smulkūs pinigai, kuriais atsiskaitome kasdienybėje. Valia ugdoma bendravimu su kitais, doru kasdienių pareigų, profesinių pareigų vykdymu, atsidavimu kasdienybėje, tiesumu ir principingumu net mažiausiuose dalykuose. Štai kur glūdi didvyriškumo grūdas. Tik turėdamas gausiai tų smulkių valios pinigų žmogus gali juos sudėjęs išsikeisti į minėtąją retą ir stambią kupiūrą - didvyriškumą.
- Bet vis tiek reikalingas tam tikras auklėjimas, tam tikras švietimas - valstybės sukurti indai, žadinantys norą ir pareigą tuos jūsų minėtus smulkius pinigėlius kaupti. Smetoninė Lietuva turėjo sukūrusi tautinę mokyklą, kuri, mano nuomone, ir virto dirva, auginusia B.Krivicko kartą. Nemanote, kad jaunuomenėje nubundančio patriotizmo reikia ne tiesiog laukti, o jį skiepyti?
- Sakoma, kad rašytoją lengviausia „užmušti“, įtraukiant jo kūrinius į vadovėlius. Mat vos rašytojas tampa privalomas, vietoj skaitymo savo noru atsiranda skaitymas prievarta ir jaunieji skaitytojai, užuot pamėgę kitą sykį tikrai vertingą kūrinį, protestuodami ima jį niekinti. Manau, įtraukę į mokymo programą patriotizmo ugdymą, sulauktume panašių rezultatų.
Tautinė mokykla - man būtų gražu, bet būtų visų puikiausia, jei tokia taptų ne dėl pavadinimo ir ne dėl dirbtinai keičiamų mokymo programų, o savąja esme. Man atrodo, geriausia, kai patriotiškumas ne brukamas per prievartą, o tiesiog sklando ore, ne programose, o tarp eilučių. Manau, reikia kurti kultūrą, palankią patriotizmui, kurti aplink save gyvenimą, palankų patriotizmui.
Na, kad ir minėtosios Lietuvos partizanų dainos... Štai vienas mano draugas vasaromis organizuoja poezijos vakarus partizanų sodyboje, kur tarp posmų skamba partizanų dainos, įsiplieskia diskusijos apie rezistentų kovas... Argi tai - ne puiki patriotizmo apraiška? Na, arba jaunimo žygiai po miškus - partizanų takais, detaliai susipažįstant su kurio nors konkretaus būrio istorija, aptvarkant už Lietuvą žuvusių didvyrių kapus?..
Mokausi partizanų dainų pats, mokau jas dainuoti jaunuosius skautus... Ateinančios kartos turi labai gerą, nors ne visada senjorams patinkantį bruožą - jie labai nemėgsta dviveidystės, netikrumo, falšo. Jaunimas sako: „Tu man nekalbėk nusiskaitytų, paties gyvenime netaikomų tiesų - tu man parodyk, kas tau iš tiesų svarbu ir brangu.“ Jaunimas kviečia bekompromisiam nuoširdumui, nuo kurio Lietuvos visuomenė jau senokai atpratinta. Tas kvietimas - džiuginantis reiškinys, verčiantis kiekvieną mūsų savęs paklausti: „O išties - ką gi aš branginu? Ką gi išties noriu perduoti ateities kartoms?“ Nuo šio klausimo, manau, ir prasideda kiekvieno žmogaus pilietinis, o ir politinis sąmoningumas.
Todėl, manau, ne mokykla, o pati visuomenė bei visuomeninės organizacijos turi prisiimti atsakomybę už patriotinį jaunuomenės ugdymą. Mano nuomone, „veikimas iš apačios“ visada yra nepalyginti veiksmingesnis nei projektai, nuleisti „iš viršaus“. Pasaulį, kokiame norėtum gyventi, pats kurk aplink save. Kad ir tik savo šeimoje, kad ir tik savo gėlių darželyje. Tuos darželius, kaip ir minėtąsias smulkiąsias valios kupiūras, sujungus bus Lietuva.
- Taip, tačiau tos jungties, visa ko bendro vardiklio nebuvimas šiandien man labiausiai ir kelia nerimą. Turime (kad ir jūsų minėtų) gražių iniciatyvų, turime talentingų rašytojų, režisierių, stiprių asmenybių, tačiau kažkodėl visi tie gražūs reiškiniai nevirsta Lietuvos kultūra, Lietuvos dvasia, Lietuvos gyvenimu. Visa paversta tik paskirų cechų reikalais, teturinčiais lokalinės reikšmės. Kaip ir kur mums reikėtų jungtis?
- Kai pusšimtį metų dedamos didelės pastangos visuomenę suskaldyti ir supriešinti - akivaizdu, kad bent iš dalies tai pavyksta. Taip, visa dabar sukasi mažuose židinukuose, glaudžiuose rateliuose... Gyvename tarsi atskiruose koriuose, nesugebėdami suprasti, kad visi tie koriai - bendrame avilyje. Būtent bendrystė, tautos, visuomenės vienybė yra tie dalykai, ties kuriais kiekvienam mūsų derėtų stengtis. Štai ir aš, daugybę kartų sau esu pažadėjęs išsikepti pyragą ir su juo eiti per kaimynus šitaip su jais susipažindamas, bet nedrįstu. Reikia išdrįsti, nes neįmanoma apie bendrystę kalbėti gyvenant mieste, kurio kaimynai viens kito nepažįsta - net susitikę nesisveikina. Kur turėtų būti tautos susitikimo ir bendravimo vieta? Gal Dainų šventės ir į jas panašūs visą šalį suburiantys renginiai? Gal visuomenės bendrijos, besiburiančios prie bažnyčių, parapijose? Nežinau. Tačiau bet kuriuo atveju pradėti reikėtų nuo artimiausios aplinkos - giminių rato, kaimynų.
- Ačiū, Tomai. Suformulavote daug gražių užduočių Lietuvos visuomenei. Tačiau nė vienos - valdžiai. Nejaugi Lietuvos vairininkams net nebeturite lūkesčių?
- Turiu. Valdžia turėtų nustoti maniusi, kad valstybės ląstelės yra politinės partijos ir prisiminti tikrąsias kiekvienos valstybės gyvybingumą lemiančias ląsteles - šeimas. Būtent valstybės vadovybė įgali įsvarbinti, sužadinti vienus ar kitus kontekstus, tad, manau, nedelsdama turėtų šeimų gerovę imti laikyti esminiu visų savo darbų tikslu. Šeimas vėlgi vienys bendri rūpesčiai ir bendri tikslai, be abejo, siekiantys šviesesnio ir turtingesnio (ne vien pinigine prasme) gyvenimo savo vaikams. Tai, manau, ir yra patikimiausia jungtis - kai žodžiai „šeima“ ir „tauta“ bei „visuomenė“ taps sinonimais, štai tada, manau, galėsime kurti ir tautinę mokyklą, nesibaimindami, kad ji taps „falšyva“.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“
RSS Feed
