Antanas Terleckas - neokupuotas laisvės šauklys

Ne­se­niai pa­si­ro­džiu­si die­no­raš­čiais ir laiš­kais iš trem­ties par­em­ta An­ta­no Ter­lec­ko kny­ga "Ne pats pa­si­rin­kau sa­vo da­lią" ne tik pa­sa­ko­ja ži­no­mo re­zis­ten­to, po­li­ti­ko, ko­vo­to­jo už Lie­tu­vos lais­vę gy­ve­ni­mo įvy­kius ir de­ta­les, bet ir pui­kiai nu­pie­šia oku­puo­tos Lie­tu­vos at­mos­fe­rą ir ne­oku­puo­tos as­me­ny­bės at­vi­rą, drą­sų prieš­ini­mą­si sis­te­mai. 

---

Va­sa­rio 9 die­ną, A.Ter­lec­kui su­ka­ko 86 me­tai. Vie­nas ak­ty­viau­sių so­viet­me­čio di­si­den­tų (1978 me­tais įkū­ręs slap­tą or­ga­ni­za­ci­ją Lie­tu­vos Lais­vės Ly­gą (LLL), 1957, 1973 ir 1980 me­tais oku­pa­ci­nio re­ži­mo teis­tas už di­si­den­ti­nę veik­lą, 1983 me­tais iš­trem­tas į Ru­si­jos Ma­ga­da­no sri­tį) nau­jo­je kny­go­je pri­si­me­na sa­vo gy­ve­ni­mą nuo vai­kys­tės, kai gim­ta­ja­me Kri­va­sa­lio kai­me (Sal­du­tiš­kio vals­čiu­je) įsi­li­pęs į aukš­to­ką alks­nį su­skai­čiuo­da­vo net 7 eže­rus.

Skai­ty­to­ją kvies­da­mas min­ti­mis dis­ku­tuo­ti, svars­ty­ti, au­to­rius, rem­da­ma­sis sa­vo gy­ve­ni­mu, pa­sa­ko­ja ir apie dau­ge­lį Lie­tu­vai svar­bių įvy­kių iki 1963 me­tų ru­dens. "So­viet­me­čiu ir die­no­raš­tį, ir šiaip "į stal­čių" ra­šy­ti bu­vo be ga­lo pa­vo­jin­ga, - kny­go­je pri­si­pa­žįs­ta au­to­rius. - Ne­dau­ge­lis ry­žo­si ri­zi­kuo­ti lais­ve ar kar­je­ra, gaiš­ti lai­ką ir ra­šy­ti vien tik sau, be vil­ties pa­skelb­ti. Aš vi­są so­viet­me­tį ra­šiau die­no­raš­tį. Kar­tais pats iš­si­gąs­da­vau sa­vo drą­sos, ir vi­di­nis cen­zo­rius pri­stab­dy­da­vo ma­no plunks­ną: ne­ga­lė­jau ra­šy­ti apie ki­tus žmo­nes, apie mū­sų veik­lą, nes ži­no­jau, jog ne­tu­riu tei­sės įklam­pin­ti drau­gų. Min­tis pra­tęs­ti sa­vo at­si­mi­ni­mus die­no­raš­čiu kaip tik ki­lo su­vo­kus, kad vien iš die­no­raš­čio, kaip ir vien iš at­si­mi­ni­mų, su­nku įsi­vaiz­duo­ti, kaip lie­tu­viai iš­gy­ve­no so­vie­ti­nę ti­kro­vę, ką apie ją mąs­tė. Ma­no die­no­raš­tis yra ge­riau­sias įro­dy­mas, jog ta­da tvir­tai ti­kė­jau, kad kru­vi­na sis­te­ma nė­ra am­ži­na, kad at­eis toks lai­kas, kai jau­si­mės lais­vi. Da­bar su­pran­tu, kad, vals­ty­bei iš­si­va­da­vus iš sve­ti­mų­jų prie­spau­dos, kiek­vie­no iš mū­sų lau­kia dar il­gas ke­lias. Ti­kiuo­si, jog ši ma­no kny­ga ne vie­ną pa­drą­sins siek­ti as­me­ni­nės lais­vės." 

Žmo­gus, ku­ris nesusireikšmina

Kaip per kny­gos pri­sta­ty­mą taik­liai pa­ste­bė­jo Pa­sip­rie­ši­ni­mo da­ly­vių (re­zis­ten­tų) tei­sių ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas Gin­ta­ras Šid­laus­kas, trum­piau­sias A.Ter­lec­ko api­bū­di­ni­mas - ne­oku­puo­tas (to­kiu pa­va­di­ni­mu yra su­kur­tas ir do­ku­men­ti­nis fil­mas apie jį).

Pa­sak bend­ra­žy­gio, ku­ni­go, Ber­nar­di­nų baž­ny­čios rek­to­riaus Ju­liaus Sas­naus­ko, die­no­raiš­čiais, laiš­kais ir do­ku­men­tais par­em­ta kny­ga įgy­ja pa­pil­do­mos ver­tės, nes lei­džia la­biau pa­žin­ti pa­sip­rie­ši­ni­me da­ly­va­vu­sius as­me­nis. J.Sas­naus­ko tei­gi­mu, A.Ter­lec­ko au­to­ri­te­tą liu­di­ja ir tai, kad jis tu­rė­jo mo­ki­nių. "Šian­dien aš ne­ma­tau nė vie­no po­li­ti­ko, ku­ris tu­rė­tų mo­ki­nių. Jie tu­ri tik pa­tai­kū­nų ir gink­la­ne­šių, kar­tais ga­li­ma iš­vys­ti šei­my­ni­nę ran­gą. Dar kar­tais pa­si­tai­ko par­ti­jos kli­ma­te užau­gin­tų au­gin­ti­nių. Pa­žįs­tu tik vie­nin­te­lį An­ta­ną, ku­ris tu­rė­jo mo­ki­nių, pa­si­ry­žu­sių ko­vo­ti už Lie­tu­vą. Tu­rė­ti mo­ki­nių, ei­nan­čių ta­vo pė­do­mis, - tai di­džiu­lis po­li­ti­ko ir aps­kri­tai žmo­gaus bruo­žas. Tai pa­tvir­tin­tų vi­si, ku­rie su An­ta­nu yra bend­ra­vę, - apie drau­gą sa­kė J.Sas­naus­kas. - Ta duo­bė, ku­ri šian­dien yra at­si­ra­du­si tarp po­li­ti­kų ir vi­suo­me­nės, jau­nuo­me­nės, yra tra­giš­ka. Jos ne­už­pil­dy­sim nie­kuo, kol ne­at­si­ras ti­kė­ji­mo ir at­si­da­vi­mo, ne­bi­jau net ir šio žo­džio - idea­liz­mo, kar­tais nai­vaus, gal be­si­kar­to­jan­čio ar nu­si­bos­tan­čio, koks bu­vo ir te­bė­ra bū­din­gas An­ta­nui ir ki­tiems to me­to pa­sip­rie­ši­ni­mo da­ly­viams. Man ši jo kny­ga, kaip ir ki­tos, pa­tin­ka to­dėl, kad par­ašy­ta žmo­gaus, ku­ris ne­su­si­reikš­mi­na, ne­ap­si­me­ta. Re­tai ka­da ga­li pa­sa­ky­ti, kad jis ne­nuo­šir­dus. Net ta­da, kai ken­kia sau, ke­lia konf­lik­tą, ta­čiau vi­sad iš­lie­ka at­vi­ras. Pri­si­me­nu, kai pra­dė­jo­me bend­rau­ti su A.Ter­lec­ku, tai bu­vo tos sa­vy­bės, ku­rios pa­trau­kė. Aš dė­kin­gas jam už pa­mo­kas ir ypa­tin­gą pa­trio­ti­nės veik­los prie­sko­nį. La­bai daž­nai pa­trio­tiz­me bū­na­daug ne­na­tū­ra­lu­mo, pa­te­ti­kos, sal­du­mo, gy­ri­mo­si. To An­ta­no kny­go­je nė­ra."

---

Tei­sūs bu­vo­me visi
"Mes visi tada - ir Lietuvos Laisvės Lyga, ir Sąjūdis - buvome reikalingi ir teisūs", - sakė Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila. Kny­gos pri­sta­ty­me da­ly­va­vęs Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Zig­mas Vaiš­vi­la pri­si­pa­ži­no, jog jį džiu­gi­na pri­si­mi­ni­mai apie pa­žin­tį su A.Ter­lec­ku, pri­si­mi­ni­mai apie Lie­tu­vos Lais­vės Ly­gos (LLL) ir Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džio san­ty­kius: "Džiau­giuo­si ir no­riu šian­dien ger­bia­mam An­ta­nui pa­dė­ko­ti už pa­si­ti­kė­ji­mą. Mes juk ta­da, pa­žin­ties pra­džio­je, ne­ži­no­jom vie­nas ki­to. Pa­si­ti­kė­ji­mas ne­ži­nia iš kur at­si­ra­do. Tuo me­tu jis bu­vo la­bai svar­bus. Ir jis da­vė re­zul­ta­tus."

Pa­sak Z.Vaiš­vi­los, jei kas for­ma­liai skai­tys is­to­ri­nius teks­tus, ma­tys, kad LLL da­rė vie­naip, Są­jū­dis - ki­taip. "Ta­čiau mes vi­si bu­vo­me rei­ka­lin­gi, - tei­gė jis. - Kai rei­kė­da­vo, An­ta­nas mus pa­spaus­da­vo, o kai rei­kė­da­vo, mes jį pri­stab­dy­da­vo­me. Kas bu­vo tei­sus? Is­to­ri­ja at­sa­kė - tei­sūs bu­vo­me vi­si. LLL ir A.Ter­lec­kas bu­vo pri­nci­pin­gi. Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos ne­pri­pa­ži­ni­mo fak­tas bu­vo pri­nci­pi­nis da­ly­kas. Kuo mes sky­rė­mės? Kai žmo­nės pa­ti­kė­jo ne­prik­lau­so­my­bės vil­ti­mi, tu­rė­jo­me ženg­ti žings­nį. Drįs­tu pa­sa­ky­ti, jog da­ly­vau­da­mi oku­pa­ci­nės val­džios or­ga­no rin­ki­muo­se mes pa­žei­dė­me svar­bų pri­nci­pą. Ta­da nuo An­ta­no ga­vo­me daug tei­sin­gos py­los. Ta­čiau ge­rai yra tai, kas bai­gia­si ge­rai. Su­pran­ta­ma, tai bu­vo di­džiu­lis eks­pe­ri­men­tas. Šian­dien vi­si at­si­me­na­me is­to­ri­ją: Ne­prik­lau­so­my­bę skel­bė Lie­tu­vos Ta­ry­bų So­cia­lis­ti­nės Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba. Joks At­ku­ria­ma­sis Sei­mas ne­eg­zis­ta­vo. To­kia bu­vo rea­ly­bė."


Balsas.lt

---