Knygnešys Kovo 16-ąją minime Knygnešių dieną. Vienas savičiausių reiškinių Lietuvos kultūros istorijoje, svarbus tautos savimonei ir tapatybei, kai lietuviškos knygos buvo slapčia gabenamos per sieną, atverdamos kelią į šviesą ne vienam žmogui. Be jokios abejonės.
Tačiau šį sykį norėtųsi šią datą paminėti truputį kitaip – pakalbėti apie atneštas knygas. Kiekvienam iš mūsų kažkas yra tapęs pirmuoju knygnešiu. Mama, tėtis, seneliai, močiutės, kiti artimieji. Vėliau – galbūt draugai, mokytojas, bibliotekininkė... Jie juk irgi nešė, ko gero, ir tebeneša tas knygas į mūsų pasaulį. Todėl prisimindamas keletą knygų iš vaikystės lentynos, šiek tiek prie jų prisiliesdamas, norėčiau šį rašinėlį dedikuoti visiems ir visoms, kurie tą panešiotą knygą įduodavo į rankas ar paskaitydavo, kaip mes dabar galbūt irgi stengiamės dėl savo artimų... Ačiū, Knygnešių diena yra ir Jūsų!
Pirmoji? Nelengva prisiminti, bet turbūt storais, kartoniniais puslapiais, tarsi sparnais mojanti, apipaišyta. Nepamenu tiesą sakant. Kaip ir dar keliolikos, kurias atneša ir padeda šalia kūdikystės sapnų – jas už tave čiupinėja. Taip, stabtelėkim ties tomis, kurias skaitė.
Sakykim, dvidešimt antra buvo eilėraščių – Anzelmo Matučio „Margaspalvė Genio kalvė“, skaityta mamos balsu. Toliau – be abejo, brolių Grimų „Pasakos“, atklydusios iš močiutės bibliotekos. „Septynis vienu smūgiu!“ šūkaudavau vaikydamasis muses, įskridusias pro langą. Dar keliolika viešnagės kartu su kaladėlėmis pas tą pačią močiutę mieste metu buvau išmetęs per penkto aukšto balkoną – tai gavau barti... Nesupratau dėl ko – juk jos taip gražiai skrido žemyn, taip gražiai, net pasūkuriuodamos.
Kiek jau? Trisdešimt septynios. Gerai. Tarkim.
Trisdešimt aštuntoji galėtų būti – taigi ir buvo – Selmos Lagerlef „Stebuklingosios Nilso kelionės“. Tuo pačiu tai – pirmoji knyga, kurią perskaičiau sąmoningai, netgi didžiuodamasis, kad skaitau toookią stooorą knygą. Bet ji buvo nuostabi. Nuo tada visą vaikystę (o kartais ir dabar) turiu džiaugsmo visus kely po lietaus ar polaidžio aptiktas balutes, latakėlius vadinti tik man ir žąsiai Akai suprantamais pavadinimais – kol apeidavau kiemą ir apgyvendindavau visą karalystę, o kur dar žolynų kuokštai, virsdavę giriom, jei vasara, ar ledo gabaliukai, tapdavę ledynuotom kalnų viršūnėm, jei žiema...
Toliau – kokia keturiasdešimt ketvirta būtų Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ ir šuniuko Kuto balsu tariamos eilutės „Tupėjo medy kikilis, visais ir viskuo nusivylęs...“. Niekad nepamiršiu. Kaip ir Stasio Eidrigevičiaus iliustracijų, tokių lyg pro rūką, niūrokų, bet labai tinkančių rudeniui, kai tą knygą skaičiau.
Paskui buvo metas visų tautų įmanomoms pasakoms, žymėtoms „slibiniuko“ ženklu – švedai, vengrai, čekai, albanai, norvegai, vokiečiai. O ypač kažkodėl įsiminė uzbekų pasakų knyga „Lakštingala devyniabalsė“...
Sakykim, šešiasdešimtoji galėtų būti rinkinys „Stebuklingas žodis“, kuris patekęs į nepalankias sąlygas namuose ar šalia namų, buvo aplaupyta nugarėle, lyg šviežios duonos kepalas, kurio plutą alkani vaikiški pirščiukai godžiai apiplėšo, kol gabena autobusu iš parduotuvės į tuos pačius namus.
O kur dar tos miestelio bibliotekos knygos, kurias imdavai vieną po kitos, pusantros valandos laukdamas transporto į savo kaimą.
Žinoma, tarp jų būta ir tokių, kaip dabar sakytume, genetiškai modifikuotų, leidinių – Lenino vaikystės liudijimai, karo žiaurumai ir okupantai, pasakojimai apie penkiolika broliškų tautų – jie tada buvo įdomūs, dabar tapę šmėklelėmis ar niūriosios istorijos, ideologinės egzotikos dalimi, kurią galbūt mielai kas nors prikeltų iš kapų, bet gal tiek jau to, tesiilsi... Ačiū, paskaitėm, pamiršom, prisimenam tik kaip nuodingą kvaitulį sukeliančią medžiagą.
Septyniasdešimt penktoji – ties ja norėčiau stabtelėti – parsinešta iš močiutės knygų aruodų. „Arklys be galvos“, kurią parašė Paul Berna. Skaityta daugybę sykių. Ilgai dar turėjau svajonę išpainioti kokį nusikaltimą, bet jie, matyt, vykdavo kitaip ir kitur. Kaip ir dažnas ratukinis žaislas man atrodydavo turintis savy lobį. Taip ir būdavo. Bet tas lobis – kitoks, neapčiuopiamas. Tai supratau jau gerokai vėliau.
Eilėraščiai? Būta ir jų. Kosto Kubilinsko, Martyno Vainilaičio, Justino Marcinkevičiaus eiliuoti kūriniai, o ir Salomėjos Nėries „Senelės pasaka“ – „Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų...“ Kaipgi be jos...
O kur dar – bėgu žvilgsniu per kiek chaotiškai sudėliotą prisiminimų lentyną – Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, Spridono Vangelio „Gugucė – laivo kapitonas“, Valdžio „Staburago vaikai“, Kazio Borutos „Jurgio Paketurio klajonės“, Karlo Kolodžio „Pinokio nuotykiai“, Džanio Rodario „Čipolino nuotykiai“, nebesuskubsiu išvardinti visų, atneštų į vaikystę...
Nebent va – paskutinė, pavadinkim ją šimtąja šioje eilėje ir didžiuoju atradimu. Miestelio bibliotekoje netyčia pakliuvo visiškai nauja negirdėto autoriaus – Džono R. R. Tolkieno „Hobitas, arba Ten ir atgal“. „Oloje, po žeme, gyveno hobitas.“ Bilbo Beginso istorija taip įtraukė, jog atrodė – nieko panašaus lig tol nebuvau skaitęs.
O juk dėl to – panašaus į senąjį, bet naujo – pasaulio atradimo jausmo ir skaičiau tada. Turbūt dėl jo ir atsiranda knygos, kurias mums atneša gerieji knygnešiai, o paskui jau patys, nešam, nešiojamės, iki pareikalavimo. Iki.
Bernardinai.lt
Pirmoji? Nelengva prisiminti, bet turbūt storais, kartoniniais puslapiais, tarsi sparnais mojanti, apipaišyta. Nepamenu tiesą sakant. Kaip ir dar keliolikos, kurias atneša ir padeda šalia kūdikystės sapnų – jas už tave čiupinėja. Taip, stabtelėkim ties tomis, kurias skaitė.
Sakykim, dvidešimt antra buvo eilėraščių – Anzelmo Matučio „Margaspalvė Genio kalvė“, skaityta mamos balsu. Toliau – be abejo, brolių Grimų „Pasakos“, atklydusios iš močiutės bibliotekos. „Septynis vienu smūgiu!“ šūkaudavau vaikydamasis muses, įskridusias pro langą. Dar keliolika viešnagės kartu su kaladėlėmis pas tą pačią močiutę mieste metu buvau išmetęs per penkto aukšto balkoną – tai gavau barti... Nesupratau dėl ko – juk jos taip gražiai skrido žemyn, taip gražiai, net pasūkuriuodamos.
Kiek jau? Trisdešimt septynios. Gerai. Tarkim.
Trisdešimt aštuntoji galėtų būti – taigi ir buvo – Selmos Lagerlef „Stebuklingosios Nilso kelionės“. Tuo pačiu tai – pirmoji knyga, kurią perskaičiau sąmoningai, netgi didžiuodamasis, kad skaitau toookią stooorą knygą. Bet ji buvo nuostabi. Nuo tada visą vaikystę (o kartais ir dabar) turiu džiaugsmo visus kely po lietaus ar polaidžio aptiktas balutes, latakėlius vadinti tik man ir žąsiai Akai suprantamais pavadinimais – kol apeidavau kiemą ir apgyvendindavau visą karalystę, o kur dar žolynų kuokštai, virsdavę giriom, jei vasara, ar ledo gabaliukai, tapdavę ledynuotom kalnų viršūnėm, jei žiema...
Toliau – kokia keturiasdešimt ketvirta būtų Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ ir šuniuko Kuto balsu tariamos eilutės „Tupėjo medy kikilis, visais ir viskuo nusivylęs...“. Niekad nepamiršiu. Kaip ir Stasio Eidrigevičiaus iliustracijų, tokių lyg pro rūką, niūrokų, bet labai tinkančių rudeniui, kai tą knygą skaičiau.
Paskui buvo metas visų tautų įmanomoms pasakoms, žymėtoms „slibiniuko“ ženklu – švedai, vengrai, čekai, albanai, norvegai, vokiečiai. O ypač kažkodėl įsiminė uzbekų pasakų knyga „Lakštingala devyniabalsė“...
Sakykim, šešiasdešimtoji galėtų būti rinkinys „Stebuklingas žodis“, kuris patekęs į nepalankias sąlygas namuose ar šalia namų, buvo aplaupyta nugarėle, lyg šviežios duonos kepalas, kurio plutą alkani vaikiški pirščiukai godžiai apiplėšo, kol gabena autobusu iš parduotuvės į tuos pačius namus.
O kur dar tos miestelio bibliotekos knygos, kurias imdavai vieną po kitos, pusantros valandos laukdamas transporto į savo kaimą.
Žinoma, tarp jų būta ir tokių, kaip dabar sakytume, genetiškai modifikuotų, leidinių – Lenino vaikystės liudijimai, karo žiaurumai ir okupantai, pasakojimai apie penkiolika broliškų tautų – jie tada buvo įdomūs, dabar tapę šmėklelėmis ar niūriosios istorijos, ideologinės egzotikos dalimi, kurią galbūt mielai kas nors prikeltų iš kapų, bet gal tiek jau to, tesiilsi... Ačiū, paskaitėm, pamiršom, prisimenam tik kaip nuodingą kvaitulį sukeliančią medžiagą.
Septyniasdešimt penktoji – ties ja norėčiau stabtelėti – parsinešta iš močiutės knygų aruodų. „Arklys be galvos“, kurią parašė Paul Berna. Skaityta daugybę sykių. Ilgai dar turėjau svajonę išpainioti kokį nusikaltimą, bet jie, matyt, vykdavo kitaip ir kitur. Kaip ir dažnas ratukinis žaislas man atrodydavo turintis savy lobį. Taip ir būdavo. Bet tas lobis – kitoks, neapčiuopiamas. Tai supratau jau gerokai vėliau.
Eilėraščiai? Būta ir jų. Kosto Kubilinsko, Martyno Vainilaičio, Justino Marcinkevičiaus eiliuoti kūriniai, o ir Salomėjos Nėries „Senelės pasaka“ – „Bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų...“ Kaipgi be jos...
O kur dar – bėgu žvilgsniu per kiek chaotiškai sudėliotą prisiminimų lentyną – Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, Spridono Vangelio „Gugucė – laivo kapitonas“, Valdžio „Staburago vaikai“, Kazio Borutos „Jurgio Paketurio klajonės“, Karlo Kolodžio „Pinokio nuotykiai“, Džanio Rodario „Čipolino nuotykiai“, nebesuskubsiu išvardinti visų, atneštų į vaikystę...
Nebent va – paskutinė, pavadinkim ją šimtąja šioje eilėje ir didžiuoju atradimu. Miestelio bibliotekoje netyčia pakliuvo visiškai nauja negirdėto autoriaus – Džono R. R. Tolkieno „Hobitas, arba Ten ir atgal“. „Oloje, po žeme, gyveno hobitas.“ Bilbo Beginso istorija taip įtraukė, jog atrodė – nieko panašaus lig tol nebuvau skaitęs.
O juk dėl to – panašaus į senąjį, bet naujo – pasaulio atradimo jausmo ir skaičiau tada. Turbūt dėl jo ir atsiranda knygos, kurias mums atneša gerieji knygnešiai, o paskui jau patys, nešam, nešiojamės, iki pareikalavimo. Iki.
Bernardinai.lt
RSS Feed
