Lietuvos Komunistų partija (LKP) – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. kaip sudedamoji TSRS Komunistų partijos (iki 1952 m. vadinosi VKP(b); po – TSKP) dalis. Ji buvo valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–41 m. ir 1944–90 m.). Jos ideologija rėmėsi K.Markso, F.Engelso ir Lenino teorijomis. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą, pokario metais LKP organizavo liaudies gynėjų (stribų) ir etatines saugumo formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.
Pagal narių skaičių LKP buvo viena didžiausių TSRS respublikinių partijų. 1945 m. LKP turėjo 3 536 narius, 1950 m. – 27 753 narius, 1970 m. – 116 603, 1986 m. – 197 274. 1989 m. LKP skilo, kai jos dalis atsiskyrė nuo TSKP. 1990 m. gruodžio 8 d. LKP suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija. 1990–91 m. tuo pat metu veikė su partijos atsiskyrimu nuo TSKP nesutikusi LKP ant TSKP platformos.
Lietuvoje nebuvo pasirinktas čekų desovetizacijos modelis, kuris numatė partinės nomenklatūros nušalinimą nuo valdžios. Kadangi buvo siūlomas itin radikalus desovietizacijos modelis, valdančioji partinė nomenklatūra pareikalavo, kad būtų liustruojami visi komunistai, o tai jau nebuvo įmanoma, nes nemaža jų dalis su Sąjūdžiu atėjo į Seimą.
1940 m. LKP buvo lemtinga jėga, nulėmusi Lietuvos prijungimą prie Sovietų sąjungos. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą. 1941 m. birželio 4 d. SSRS NKVD komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta „Instrukcija dėl antisovietinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Sudarant sąrašus, daugiausia prisidėjo komunistų partijos nariai. Lietuvoje tremtinių sąrašus patvirtindavo LKP vadovai – genocido organizatoriai – Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus.
A. Sniečkus 1956 m. lapkričio 16 d. paprašė SSRS komunistų partijos CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“, nes apie 8 tūkst. žmonių „savavališkai sugrįžo į Lietuvą“. Kadangi Lietuvos TSR sekė visus grįžtančius sovietinio teroro ir naikinimo sistemos liudytojus, LKP CK sekretorius B. Šarkovas pasiūlė padauginti saugumiečių. Jie turėjo garantuoti, kad pro sudaromą draudimų ir apribojimų sieną neprasmuks nė vienas buvęs kalinys ar tremtinys, o jau įsikūrusiems (ir įsikursiantiems) Lietuvoje bus sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos. 1957 m. sausio 14 d. SSRS VRM sprendimu Kaunas buvo pavadintas miestu su ypatingu pasų režimu, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmą“. 1957 sausio 21 d. J.Paleckis pasirašė įsaką, kuriuo buvusiems Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, pogrindininkams ir partizanams, atlikusiems bausmę, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Tiems, kurie vis dėlto grįžtų, buvo numatyta nauja bausmė – 5 metai tremties. Šis įsakas pristabdė lietuvių grįžimą, todėl Latvijoje, Gardine ir Karaliaučiaus srityje ėmė augti lietuviškos buvusių kalinių bendruomenės.
Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nurodyta, kad „tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos“. Ši straipsnio redakcija įsigaliojo nuo 2015-04-01, tačiau iki jos galiojo LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija ir 1999 m. sausio 12 d. Seimo priimtas įstatymas, kuriuo Deklaracija paskelbta Lietuvos valstybės teisės aktu, todėl LKP veiklą galima nagrinėti ir vertinti teisiškai, laikyti ją genocido organizatore.
2000-aisiais metais Vilniuje vykęs Tarptautinis Kongresas ir Visuomeninis Tribunolas pasmerkė komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimus ir pripažino juos esant genocidu. Vėliau Lietuvos parlamentarų iniciatyva vyko daug tarptautinių konferencijų, forumų ir diskusijų kitose Europos šalyse, kurių metu pavyko atkreipti politikų ir visuomenės dėmesį į komunistinių režimų nusikaltimų mastus, pranokstančius nacių nusikaltimus.
Išleistos knygos, studijoms prilygstančios publikacijos, dokumentiniai ir meniniai filmai yra atskleidę TSRS Komunistų partijos, kaip visuomenės genocido organizatorės tikrąjį veidą, tačiau nei Lietuvoje, nei Europos sąjungoje ta partija įstatymu nėra įvardinta kaip nusikalstama, nepasmerkta.
Sovietinio genocido formulė paprasta ir labai aiški: kas neišpažįsta komunistinės ideologijos, yra priešas, o priešą reikia sunaikinti. Tai buvo ne tik viešai deklaruojama pradedant mokyklomis, bet ir nenukrypstamai vykdoma. Sovietinis genocidas komunistinės ideologijos pagrindu buvo specifinis, labiausiai išplėstas, nes apėmė visus imperijos žmones, tarp jų priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, buvo pats nuožmiausias, nes fiziškai naikino milijonus, naikino badu, šalčiu, alinančiu darbu, kankinimais, šūviais į pakaušį.
Rusijos Federacijoje matomas akivaizdus resovietizacijos reiškinys, ta šalis jau realizuoja okupaciją buvusių, tačiau tapusių nepriklausomomis, šalių teritorijas, tose teritorijose atsigauna buvusi partinė nomenklatūra, tampa vidine Penktąja kolona, skatina ateičiai separatistinius veiksmus. Kadangi Lietuvoje buvusi partinė nomenklatūra neišnyko, sėkmingai įsikūrė valstybinėse bei verslo struktūrose, Rusijos neprognozuojamų veiksmų akivaizdoje gali kelti grėsmę mūsų valstybingumui, todėl reikalingos atgrasančios prevencinės priemonės. Toki priemonė – LKP kaip genocido organizatorės įvardijimas ir pasmerkimas įstatymu su sekančiu kreipimuisi į ES, kad toks įvardijimas ir pasmerkimas būtų atliktas ES lygmeniu.. Jei liustracija pokomunistinėse šalyse laikoma patikrinimu, ar asmuo, užimantis aukštą postą, nebendradarbiavo su KGB, tai Komunistų partija ne tik bendradarbiavo, bet ir organizavo KGB veiklą, jai vadovavo. Patriotinių visuomeninių organizacijų priedermė Lietuvos Komunistų partiją įvertinti kaip nusikalstamą organizaciją, ją pasmerkti, o valstybinių institucijų reikalas įvardijimą ir pasmerkimą įteisinti Valstybės aktu.
Lietuvoje nebuvo pasirinktas čekų desovetizacijos modelis, kuris numatė partinės nomenklatūros nušalinimą nuo valdžios. Kadangi buvo siūlomas itin radikalus desovietizacijos modelis, valdančioji partinė nomenklatūra pareikalavo, kad būtų liustruojami visi komunistai, o tai jau nebuvo įmanoma, nes nemaža jų dalis su Sąjūdžiu atėjo į Seimą.
1940 m. LKP buvo lemtinga jėga, nulėmusi Lietuvos prijungimą prie Sovietų sąjungos. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą. 1941 m. birželio 4 d. SSRS NKVD komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta „Instrukcija dėl antisovietinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Sudarant sąrašus, daugiausia prisidėjo komunistų partijos nariai. Lietuvoje tremtinių sąrašus patvirtindavo LKP vadovai – genocido organizatoriai – Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus.
A. Sniečkus 1956 m. lapkričio 16 d. paprašė SSRS komunistų partijos CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“, nes apie 8 tūkst. žmonių „savavališkai sugrįžo į Lietuvą“. Kadangi Lietuvos TSR sekė visus grįžtančius sovietinio teroro ir naikinimo sistemos liudytojus, LKP CK sekretorius B. Šarkovas pasiūlė padauginti saugumiečių. Jie turėjo garantuoti, kad pro sudaromą draudimų ir apribojimų sieną neprasmuks nė vienas buvęs kalinys ar tremtinys, o jau įsikūrusiems (ir įsikursiantiems) Lietuvoje bus sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos. 1957 m. sausio 14 d. SSRS VRM sprendimu Kaunas buvo pavadintas miestu su ypatingu pasų režimu, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmą“. 1957 sausio 21 d. J.Paleckis pasirašė įsaką, kuriuo buvusiems Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, pogrindininkams ir partizanams, atlikusiems bausmę, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Tiems, kurie vis dėlto grįžtų, buvo numatyta nauja bausmė – 5 metai tremties. Šis įsakas pristabdė lietuvių grįžimą, todėl Latvijoje, Gardine ir Karaliaučiaus srityje ėmė augti lietuviškos buvusių kalinių bendruomenės.
Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nurodyta, kad „tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos“. Ši straipsnio redakcija įsigaliojo nuo 2015-04-01, tačiau iki jos galiojo LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija ir 1999 m. sausio 12 d. Seimo priimtas įstatymas, kuriuo Deklaracija paskelbta Lietuvos valstybės teisės aktu, todėl LKP veiklą galima nagrinėti ir vertinti teisiškai, laikyti ją genocido organizatore.
2000-aisiais metais Vilniuje vykęs Tarptautinis Kongresas ir Visuomeninis Tribunolas pasmerkė komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimus ir pripažino juos esant genocidu. Vėliau Lietuvos parlamentarų iniciatyva vyko daug tarptautinių konferencijų, forumų ir diskusijų kitose Europos šalyse, kurių metu pavyko atkreipti politikų ir visuomenės dėmesį į komunistinių režimų nusikaltimų mastus, pranokstančius nacių nusikaltimus.
Išleistos knygos, studijoms prilygstančios publikacijos, dokumentiniai ir meniniai filmai yra atskleidę TSRS Komunistų partijos, kaip visuomenės genocido organizatorės tikrąjį veidą, tačiau nei Lietuvoje, nei Europos sąjungoje ta partija įstatymu nėra įvardinta kaip nusikalstama, nepasmerkta.
Sovietinio genocido formulė paprasta ir labai aiški: kas neišpažįsta komunistinės ideologijos, yra priešas, o priešą reikia sunaikinti. Tai buvo ne tik viešai deklaruojama pradedant mokyklomis, bet ir nenukrypstamai vykdoma. Sovietinis genocidas komunistinės ideologijos pagrindu buvo specifinis, labiausiai išplėstas, nes apėmė visus imperijos žmones, tarp jų priklausančius bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, buvo pats nuožmiausias, nes fiziškai naikino milijonus, naikino badu, šalčiu, alinančiu darbu, kankinimais, šūviais į pakaušį.
Rusijos Federacijoje matomas akivaizdus resovietizacijos reiškinys, ta šalis jau realizuoja okupaciją buvusių, tačiau tapusių nepriklausomomis, šalių teritorijas, tose teritorijose atsigauna buvusi partinė nomenklatūra, tampa vidine Penktąja kolona, skatina ateičiai separatistinius veiksmus. Kadangi Lietuvoje buvusi partinė nomenklatūra neišnyko, sėkmingai įsikūrė valstybinėse bei verslo struktūrose, Rusijos neprognozuojamų veiksmų akivaizdoje gali kelti grėsmę mūsų valstybingumui, todėl reikalingos atgrasančios prevencinės priemonės. Toki priemonė – LKP kaip genocido organizatorės įvardijimas ir pasmerkimas įstatymu su sekančiu kreipimuisi į ES, kad toks įvardijimas ir pasmerkimas būtų atliktas ES lygmeniu.. Jei liustracija pokomunistinėse šalyse laikoma patikrinimu, ar asmuo, užimantis aukštą postą, nebendradarbiavo su KGB, tai Komunistų partija ne tik bendradarbiavo, bet ir organizavo KGB veiklą, jai vadovavo. Patriotinių visuomeninių organizacijų priedermė Lietuvos Komunistų partiją įvertinti kaip nusikalstamą organizaciją, ją pasmerkti, o valstybinių institucijų reikalas įvardijimą ir pasmerkimą įteisinti Valstybės aktu.
RSS Feed
