Prieš du šimtmečius dėl imperinių siekių Prancūzija siaubė artimesnius ir tolimesnius kaimynus, prieš šešis dešimtmečius Vokietija dėl tų pačių paskatų drebino Europą, Rusija okupavo dalį Rytų ir Vidurio Europos šalių, neseniai buvo pasišovusi inkorporuoti Afganistaną, išeiti prie Pietų jūrų, o šiandien laiko faktiškai okupavusi laisvės siekiančią Čečėniją. JAV padėjo SSRS, Prancūzijai ir vokiečių tautai sutramdyti Hitlerį, padėjo atkurti karo nuniokotą Vakarų Vokietiją bei ją suvienyti su Rytų Vokietija, įvairiais būdais padėjo ir skatino demokratinius procesus SSRS ir jos teisių perėmėjoje Rusijoje.
Į užmarštį nuėjo Napoleonas, Hitleris, Stalinas. Kas gi nutiko, kad į užmarštį taip greit nuėjo istorinis JAV pagalbos vaidmuo, lėmęs minimų šalių likimą, kad iššūkio Amerikai ir pasauliui akivaizdoje Prancūzija, Vokietija ir Rusija pasipriešino Amerikos ir daugumos Europos šalių siekiams tramdyti Iraką? Trys valstybės, buvusios nesutaikomos priešininkės, tarpusavy kariavusios, staiga rado bendrą kalbą, pasiskelbė taikdarėmis. Irako grėsmės taikai ir stabilumui pasaulyje akivaizdoje jos pareikalavo problemą spręsti į aklavietę vedančiomis politinėmis priemonėmis, karo naštą palikdamos amerikiečiams, pačios ,,kovojo“ už taiką pašmaikštavimais ir patyčiomis iš Amerikos ir ją palaikančių šalių.
Į klausimą, kas geriau – karas ar taika, vienareikšmio atsakymo nėra, nes karas gali būti išganingas, o taika kruvina, atnešti daug didesnes netektis nei karas. Karuose ir kovose gėris ir blogis dažnai eina drauge. Pacifizmas yra buržuazinis liberalinis judėjimas, pasyviomis priemonėmis, karo amoralumo smerkimu remiantis taiką. Pacifistai smerkia bet kokius karus, neigia net išsivadavimo karų teisėtumą, tiki, kad karų galima išvengti, nepašalinus jų priežasčių. Pacifikacija, kuria siekiama sutaikymo, iš tikrųjų dažnai būna nukreipta į judėjimų bei maištų malšinimą, sukilimų slopinimą. Sovietinis teroras ir genocidas SSRS okupuotuose kraštuose – akivaizdus pacifikacijos pavyzdys. Rusijos karas su laisvės siekiančia Čečėnija vykdomas būtent pacifikacijos pagrindu, melagingos kovos su terorizmu, kurį pati Rusija provokuoja, dingstimi.Pasaulyje pripažintas rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, nagrinėjęs karų prigimtį, esmę, etiką bei psichologiją krikščionišku požiūriu (,,Filosofija neravenstva“, Berlynas, 1923), teigia, kad karas yra šviesa ir tamsa, neapykanta ir meilė, gyvuliškas egoizmas ir kilniausias pasiaukojimas, kaltės gimimas ir kaltės išpirkimas. Jo ilgoką kreipimąsi į pacifistus humanistus verta cituoti:
,,Jūs, pacifistai humanistai, sukylantys prieš karą ir šaukią į amžiną taiką, jūs netikite aukščiausia žmogaus gyvenimo prasme, netikite amžinu gyvenimu. Ir jūs labiau bijote mirties kare nei tikintys krikščionys, širdin priėmę dieviškos meilės priesaką. Ir, suprantama, tai gali stebinti tik tuos, kurie neįsigilina į gyvenimo prasmę. Jūs labai paviršutiniškai suvokiate žmogaus gyvenimą ir matote tik to gyvenimo atkarpą plokštumoje. Jūs norite, kad ta gyvenimo atkarpa plokštumoje būtų sutvarkyta kiek įmanoma ramiau, patogiau ir maloniau. Toliau, aukščiau, giliau jums jau niekas nebeegzistuoja. Jus fizinis nužudymas baugina kitaip negu krikščionis, kurie tiki į amžiną gyvenimą. Jums su fizine mirtimi viskas pasibaigia. Ir jūs nesusimąstote, kad dvasinis nužudymas yra tūkstantį kartų baisesnis už fizinį nužudymą. Tuo tarpu mūsų taikus gyvenimas yra pilnas dvasinių žudynių. Be jokio karo mes žudome savo artimuosius jausmais, mintimis, leidžiame į visus kraštus žmogžudiškas sroves, nuodijame baisiais nuodais žmonių sielas. Mūsų taikus gyvenimas yra pilnas neapykantos ir pykčio, ir ši neapykanta ir pyktis žudo žmones. Evangelijoje pasakyta, kad sielos žudikų reikia bijoti labiau negu kūno žudikų. Ir štai pačiais taikiausiais, be karų laikais vyksta karas, kuris žudo sielas, nuodija ir griauna jas. Kodėl jūsų tai nebaugina? Bet koks nužudymas iš esmės yra dvasinis, o ne fizinis. Nužudymas nėra atomų perstūmimas medžiagoje. Nužudymas yra valios, nukreiptos į žmogaus neigimą ir sunaikinimą, aktas. Kare iš esmės nėra dvasinio nužudymo, nes fizinis nužudymas kare nenukreiptas į asmens sunaikinimą ir neigimą. Kariai – ne žudikai. Karių veiduose nėra žudikų antspaudo. Tokį antspaudą dažniau tenka matyti taikos meto veiduose. Karuose gali būti nužudymai kaip dvasiniai, kaip neapykantos aktai, nukreipti į asmenį, tačiau tai nebūdinga karui ir jo ontologinei prigimčiai. Blogio reikia ieškoti ne kare, o iki karo, išoriškai taikiu metu. Tokios taikos metu vyksta dvasiniai nužudymai, kaupiasi pyktis ir neapykanta. O kare per auką išperkamas sukauptas blogis. Kare žmogus prisiima savo veiklos pasekmes, prisiima atsakomybę, prisiima viską, net mirtį. Karas yra didis aiškintojas. Kare į plokštumą susiprojektuoja tai, kas vyksta giliau. Anksčiau įvykdytos dvasinės žmogžudystės jame pasireiškia fiziškai. Didžiausias blogis yra ne pats karas, o jo ryšis su blogiu. Jis yra gilesnio blogio pasekmė. Tačiau dvasinėje karo prigimtyje yra savas gėris. Neatsitiktinai žmogaus būdo gerosios savybės buvo nukaldintos karuose. Su karais siejamas vyriškumo išugdymas, drąsa, pasiaukojimas, didvyriškumas, riteriškumas. Riterystės ir riteriško užgrūdinimo pasaulyje nebūtų buvę, jei nebūtų buvę karų. Su karais siejamas istorinis heroizmas. Aš mačiau veidus jaunuolių, savanoriais einančių į karą. Jie ėjo į smogiamuosius batalionus, beveik į tikrą mirtį. Aš niekad nepamiršiu jų veidų. Ir aš žinau, kad karas sužadina ne tik žemesnius, bet ir aukštesnius žmogaus prigimties instinktus, savęs paaukojimą, meilę tėvynei. Jis pareikalauja bebaimio žvilgsnio į mirtį. Nereikia pamiršti, kad žmonės į karą eina mirti, o ne tik žudyti. Ir todėl karas, žiūrint deramu dvasiniu požiūriu, taurina ir kilnina žmogaus sielą. Jūsų pacifizmas yra miesčioniškos prigimties. Jūsų išviršinės taikos idealas – buržuazinis žemiškos palaimos idealas, kuriame kunkuliuoja žmogiška neapykanta ir pyktis. Nuodėmingai žmonijai pacifizmas yra klaida ir netiesa, išorinė apgaulė. Jūsų fizinės prievartos baimė kyla iš nedvasingo požiūrio į gyvenimą, iš tikėjimo tik materialiu pasauliu. Tačiau fizinė prievarta, kaip savarankiška tikrovė, neegzistuoja, ji yra tik dvasinės žmogaus ir pasaulio būsenos išraiška. Viskas, kas materialu, turi tik simbolinę, ženklinę prigimtį. O jūs norite pašalinti pasekmę, palikę priežastį, sunaikinti išviršinę išraišką, nepakeitę vidinės esmės. Ir dar – jūsų pacifizme glūdi ir nepalankus jūsų požiūris į gyvenimą. Karas byloja apie istorijos savitumą, jis suteikia istorijai vyriškumo jausmą. Pacifizmas yra istorinės tikrovės savarankiškumo ir istorinių uždavinių neigimas. Pacifizmas istoriją susieja su abstrakčiu moralizmu arba abstrakčiu sociologizmu. Jis nutraukia istoriją iki jos realios pabaigos“.
Atsigręžę į Lietuvos istoriją, matysime, kad lietuvių tauta be reikalo nekėlė ir be garbės nenuleido kalavijo; gynė savo teises, garbę, aukojosi dėl laisvės. Gera pastebėti, kad Lietuva, kaip ir dauguma Europos bendrijos šalių, karo Irake atveju realiai palaikė JAV, nepasidavė Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos sukeltoms pacifistinėms pagundoms. Tik saujelė, be abejonės, inspiruota buvusių ,,globėjų“, pasiskelbusi ,,šviesos lyga“, bandė kurstyti „kovą už taiką“.
SSRS buvo paskelbusi kovą už taiką kuri buvo pasiekusi tokią įtampą, kad grasino pasauliui nepalikti akmens ant akmens, atvirai siekta pasaulinės revoliucijos. Tautų ir valstybių karams sovietai priešpastatė klasių karą, ir visas tokio karo aukas vaizdavo kaip pateisinamas. Iš tikrųjų klasių kovos aukas ženklino fizinis ir dvasinis žudymas; sovietus baimino žudymai tikruose karuose, tačiau jie nesibaimino žudyti savo klasiniame kare.
N. Berdiajevas taip demaskavo sovietinę taiką: ,,Jūsų humanistiniai šūkavimai, kai kalbama apie klasių kovą, revoliuciją, baigiasi. Kuomet tauta kariauja prieš tautą, jūs tampate visiški vegetarai, jūs baisėjatės kraujo, jūs skatinate brolybę. Tačiau kai jūs pakeičiate tautų karą klasių karu, jūs kraujo trokštate, jūs neigiate ne tik brolybę, bet ir elementariausią pagarbą žmogui. Istoriniuose žmonijos karuose niekada nebūna tokio žmogaus neigimo kaip revoliuciniuose klasių ir partijų karuose. Karas turi privalomą savo santykių su priešu etiką; šaunų priešą laidoja su karine pagarba. Revoliuciniuose klasių karuose viskas leistina, neigiama elementariausia žmogiškoji etika. Su priešu čia galima elgtis kaip su gyvuliu …Doroviniu požiūriu karas stovi aukščiau, dvasiškesnis už socialinę kovą, ,,pilietinį“ karą. Pilietinis karas negali nenuvesti į sužvėrėjimą“.
Politologas, publicistas Vilius Bražėnas rašinyje ,,Taika ir karai – jausmai ir statistika“ (Lietuvos aidas, 2003-04-20) pateikia stulbinančius skaičius aukų, liudijančių komunistinę kruvinąją taiką. Vien nuo 1917 iki 1947 metų išžudyta 62 milijonai žmonių. Tai keturis kartus daugiau nei žuvusiųjų per Antrąjį pasaulinį karą (15 mln.). Autoriaus duomenimis, iki 1987 metų tironiškos, daugiausia komunistinės vyriausybės šaltakraujiškai išžudė keturis kartus daugiau žmonių, negu žuvo karių visų to šimtmečio karų kautynėse; 151 mln. – taikos metu, 38,5 mln. – karuose.
Pacifistai iki šiol tebesmerkia JAV už numestas atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio, tarsi neįžvelgtų, kas būtų buvę, jei tos bombos nebūtų privertusios Japonijos kapituliuoti; užsitęsęs karas būtų pareikalavęs ženkliai didesnių aukų, nei nusinešė bombos.
Ne tik verta, bet ir būtina minėti bei informuoti pasaulį apie karą po Antrojo pasaulinio karo – Lietuvos partizaninio pasipriešinimo karą sovietiniam okupantui. Į kovą stojo visa tauta, ne tik ginkluoti vyrai ir moterys, bet ir senoliai bei jaunimas, kurie aprūpino partizanus maistu, drabužiais, medikamentais, ryšiais. Stebina šio karo trukmė, jis tęsėsi dešimtmetį, nes kariavo ne grupuotės, o visa tauta. Lietuvos žemė sugėrė daug kovotojų kraujo, tačiau be jo nebūtų išaugusi Laisvė.
Nepaneigiamas partizaninio karo nuopelnas yra Lietuvos kaimo apsauga nuo slaviškų kolonistų. Antai Opšrūtų kaime (Vilkaviškio aps.) į 1941 metais Vokietijon repatrijavusių ūkininkų gyventas vietas atsikėlė pirmieji rusų kolonistai. Prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, jie kažkur išsidangino, bet 1944 metais vėl sugrįžo ir kūrėsi tuščiuose lietuvių ir vokiečių ūkiuose. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys įspėjo kolonistus ir patarė grįžti ten, iš kur atsidangino. Kolonistai nepaklausė ir pradėjo ginkluotis. Dar po dviejų įspėjimų partizanai nutarė jėga išvaryti kolonistus iš Opšrūtų. 1947 metais iš lapkričio 15 į 16-ąją partizanai atakavo kolonistų kariškai įrengtus pasipriešinimo punktus. Žuvo 36 kolonistai, o partizanai su minimaliais nuostoliais pasitraukė į Paežerių girią. Likę gyvi kolonistai persikėlė gyventi į Pilviškius, Vilkaviškį, o kai kurie visiškai išsidangino į savuosius namus. O po Baltarusiją ir Rusiją plačiai pasklido žinia, kad Lietuvos partizanai gina savo žmones nuo atėjūnų ir juos žudo. Opšrūtuose išgąsdinti kolonistai pradėjo vengti lietuviškojo kaimo. Taip ne tik Sūduvos žemė, bet ir visi Lietuvos kaimai buvo išsaugoti nuo bolševikinės kolonizacijos.
Lietuviai sovietinės okupacijos metais pasižymėjo pasaulyje negirdėtu politinių kalinių pasipriešinimu, tikra kova su imperija. Jei partizanas slėptis nuo priešo turėjo mišką, ginčiai ginklą, beviltiškoje padėtyje – paskutinį šovinį sau, politiniai kaliniai neturėjo nieko. Tačiau streikais, sabotažu, sukilimais rūdynuose žlugdė sovietinę ekonomiką, artino „blogio imperijos“ griūtį.
Trumpai tariant, karuose ir kovose – ne vien blogis; istorinė patirtis liudija, kad taika gali būti pragaištinga, o karas išganingas.
Į klausimą, kas geriau – karas ar taika, vienareikšmio atsakymo nėra, nes karas gali būti išganingas, o taika kruvina, atnešti daug didesnes netektis nei karas. Karuose ir kovose gėris ir blogis dažnai eina drauge. Pacifizmas yra buržuazinis liberalinis judėjimas, pasyviomis priemonėmis, karo amoralumo smerkimu remiantis taiką. Pacifistai smerkia bet kokius karus, neigia net išsivadavimo karų teisėtumą, tiki, kad karų galima išvengti, nepašalinus jų priežasčių. Pacifikacija, kuria siekiama sutaikymo, iš tikrųjų dažnai būna nukreipta į judėjimų bei maištų malšinimą, sukilimų slopinimą. Sovietinis teroras ir genocidas SSRS okupuotuose kraštuose – akivaizdus pacifikacijos pavyzdys. Rusijos karas su laisvės siekiančia Čečėnija vykdomas būtent pacifikacijos pagrindu, melagingos kovos su terorizmu, kurį pati Rusija provokuoja, dingstimi.Pasaulyje pripažintas rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, nagrinėjęs karų prigimtį, esmę, etiką bei psichologiją krikščionišku požiūriu (,,Filosofija neravenstva“, Berlynas, 1923), teigia, kad karas yra šviesa ir tamsa, neapykanta ir meilė, gyvuliškas egoizmas ir kilniausias pasiaukojimas, kaltės gimimas ir kaltės išpirkimas. Jo ilgoką kreipimąsi į pacifistus humanistus verta cituoti:
,,Jūs, pacifistai humanistai, sukylantys prieš karą ir šaukią į amžiną taiką, jūs netikite aukščiausia žmogaus gyvenimo prasme, netikite amžinu gyvenimu. Ir jūs labiau bijote mirties kare nei tikintys krikščionys, širdin priėmę dieviškos meilės priesaką. Ir, suprantama, tai gali stebinti tik tuos, kurie neįsigilina į gyvenimo prasmę. Jūs labai paviršutiniškai suvokiate žmogaus gyvenimą ir matote tik to gyvenimo atkarpą plokštumoje. Jūs norite, kad ta gyvenimo atkarpa plokštumoje būtų sutvarkyta kiek įmanoma ramiau, patogiau ir maloniau. Toliau, aukščiau, giliau jums jau niekas nebeegzistuoja. Jus fizinis nužudymas baugina kitaip negu krikščionis, kurie tiki į amžiną gyvenimą. Jums su fizine mirtimi viskas pasibaigia. Ir jūs nesusimąstote, kad dvasinis nužudymas yra tūkstantį kartų baisesnis už fizinį nužudymą. Tuo tarpu mūsų taikus gyvenimas yra pilnas dvasinių žudynių. Be jokio karo mes žudome savo artimuosius jausmais, mintimis, leidžiame į visus kraštus žmogžudiškas sroves, nuodijame baisiais nuodais žmonių sielas. Mūsų taikus gyvenimas yra pilnas neapykantos ir pykčio, ir ši neapykanta ir pyktis žudo žmones. Evangelijoje pasakyta, kad sielos žudikų reikia bijoti labiau negu kūno žudikų. Ir štai pačiais taikiausiais, be karų laikais vyksta karas, kuris žudo sielas, nuodija ir griauna jas. Kodėl jūsų tai nebaugina? Bet koks nužudymas iš esmės yra dvasinis, o ne fizinis. Nužudymas nėra atomų perstūmimas medžiagoje. Nužudymas yra valios, nukreiptos į žmogaus neigimą ir sunaikinimą, aktas. Kare iš esmės nėra dvasinio nužudymo, nes fizinis nužudymas kare nenukreiptas į asmens sunaikinimą ir neigimą. Kariai – ne žudikai. Karių veiduose nėra žudikų antspaudo. Tokį antspaudą dažniau tenka matyti taikos meto veiduose. Karuose gali būti nužudymai kaip dvasiniai, kaip neapykantos aktai, nukreipti į asmenį, tačiau tai nebūdinga karui ir jo ontologinei prigimčiai. Blogio reikia ieškoti ne kare, o iki karo, išoriškai taikiu metu. Tokios taikos metu vyksta dvasiniai nužudymai, kaupiasi pyktis ir neapykanta. O kare per auką išperkamas sukauptas blogis. Kare žmogus prisiima savo veiklos pasekmes, prisiima atsakomybę, prisiima viską, net mirtį. Karas yra didis aiškintojas. Kare į plokštumą susiprojektuoja tai, kas vyksta giliau. Anksčiau įvykdytos dvasinės žmogžudystės jame pasireiškia fiziškai. Didžiausias blogis yra ne pats karas, o jo ryšis su blogiu. Jis yra gilesnio blogio pasekmė. Tačiau dvasinėje karo prigimtyje yra savas gėris. Neatsitiktinai žmogaus būdo gerosios savybės buvo nukaldintos karuose. Su karais siejamas vyriškumo išugdymas, drąsa, pasiaukojimas, didvyriškumas, riteriškumas. Riterystės ir riteriško užgrūdinimo pasaulyje nebūtų buvę, jei nebūtų buvę karų. Su karais siejamas istorinis heroizmas. Aš mačiau veidus jaunuolių, savanoriais einančių į karą. Jie ėjo į smogiamuosius batalionus, beveik į tikrą mirtį. Aš niekad nepamiršiu jų veidų. Ir aš žinau, kad karas sužadina ne tik žemesnius, bet ir aukštesnius žmogaus prigimties instinktus, savęs paaukojimą, meilę tėvynei. Jis pareikalauja bebaimio žvilgsnio į mirtį. Nereikia pamiršti, kad žmonės į karą eina mirti, o ne tik žudyti. Ir todėl karas, žiūrint deramu dvasiniu požiūriu, taurina ir kilnina žmogaus sielą. Jūsų pacifizmas yra miesčioniškos prigimties. Jūsų išviršinės taikos idealas – buržuazinis žemiškos palaimos idealas, kuriame kunkuliuoja žmogiška neapykanta ir pyktis. Nuodėmingai žmonijai pacifizmas yra klaida ir netiesa, išorinė apgaulė. Jūsų fizinės prievartos baimė kyla iš nedvasingo požiūrio į gyvenimą, iš tikėjimo tik materialiu pasauliu. Tačiau fizinė prievarta, kaip savarankiška tikrovė, neegzistuoja, ji yra tik dvasinės žmogaus ir pasaulio būsenos išraiška. Viskas, kas materialu, turi tik simbolinę, ženklinę prigimtį. O jūs norite pašalinti pasekmę, palikę priežastį, sunaikinti išviršinę išraišką, nepakeitę vidinės esmės. Ir dar – jūsų pacifizme glūdi ir nepalankus jūsų požiūris į gyvenimą. Karas byloja apie istorijos savitumą, jis suteikia istorijai vyriškumo jausmą. Pacifizmas yra istorinės tikrovės savarankiškumo ir istorinių uždavinių neigimas. Pacifizmas istoriją susieja su abstrakčiu moralizmu arba abstrakčiu sociologizmu. Jis nutraukia istoriją iki jos realios pabaigos“.
Atsigręžę į Lietuvos istoriją, matysime, kad lietuvių tauta be reikalo nekėlė ir be garbės nenuleido kalavijo; gynė savo teises, garbę, aukojosi dėl laisvės. Gera pastebėti, kad Lietuva, kaip ir dauguma Europos bendrijos šalių, karo Irake atveju realiai palaikė JAV, nepasidavė Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos sukeltoms pacifistinėms pagundoms. Tik saujelė, be abejonės, inspiruota buvusių ,,globėjų“, pasiskelbusi ,,šviesos lyga“, bandė kurstyti „kovą už taiką“.
SSRS buvo paskelbusi kovą už taiką kuri buvo pasiekusi tokią įtampą, kad grasino pasauliui nepalikti akmens ant akmens, atvirai siekta pasaulinės revoliucijos. Tautų ir valstybių karams sovietai priešpastatė klasių karą, ir visas tokio karo aukas vaizdavo kaip pateisinamas. Iš tikrųjų klasių kovos aukas ženklino fizinis ir dvasinis žudymas; sovietus baimino žudymai tikruose karuose, tačiau jie nesibaimino žudyti savo klasiniame kare.
N. Berdiajevas taip demaskavo sovietinę taiką: ,,Jūsų humanistiniai šūkavimai, kai kalbama apie klasių kovą, revoliuciją, baigiasi. Kuomet tauta kariauja prieš tautą, jūs tampate visiški vegetarai, jūs baisėjatės kraujo, jūs skatinate brolybę. Tačiau kai jūs pakeičiate tautų karą klasių karu, jūs kraujo trokštate, jūs neigiate ne tik brolybę, bet ir elementariausią pagarbą žmogui. Istoriniuose žmonijos karuose niekada nebūna tokio žmogaus neigimo kaip revoliuciniuose klasių ir partijų karuose. Karas turi privalomą savo santykių su priešu etiką; šaunų priešą laidoja su karine pagarba. Revoliuciniuose klasių karuose viskas leistina, neigiama elementariausia žmogiškoji etika. Su priešu čia galima elgtis kaip su gyvuliu …Doroviniu požiūriu karas stovi aukščiau, dvasiškesnis už socialinę kovą, ,,pilietinį“ karą. Pilietinis karas negali nenuvesti į sužvėrėjimą“.
Politologas, publicistas Vilius Bražėnas rašinyje ,,Taika ir karai – jausmai ir statistika“ (Lietuvos aidas, 2003-04-20) pateikia stulbinančius skaičius aukų, liudijančių komunistinę kruvinąją taiką. Vien nuo 1917 iki 1947 metų išžudyta 62 milijonai žmonių. Tai keturis kartus daugiau nei žuvusiųjų per Antrąjį pasaulinį karą (15 mln.). Autoriaus duomenimis, iki 1987 metų tironiškos, daugiausia komunistinės vyriausybės šaltakraujiškai išžudė keturis kartus daugiau žmonių, negu žuvo karių visų to šimtmečio karų kautynėse; 151 mln. – taikos metu, 38,5 mln. – karuose.
Pacifistai iki šiol tebesmerkia JAV už numestas atomines bombas ant Hirosimos ir Nagasakio, tarsi neįžvelgtų, kas būtų buvę, jei tos bombos nebūtų privertusios Japonijos kapituliuoti; užsitęsęs karas būtų pareikalavęs ženkliai didesnių aukų, nei nusinešė bombos.
Ne tik verta, bet ir būtina minėti bei informuoti pasaulį apie karą po Antrojo pasaulinio karo – Lietuvos partizaninio pasipriešinimo karą sovietiniam okupantui. Į kovą stojo visa tauta, ne tik ginkluoti vyrai ir moterys, bet ir senoliai bei jaunimas, kurie aprūpino partizanus maistu, drabužiais, medikamentais, ryšiais. Stebina šio karo trukmė, jis tęsėsi dešimtmetį, nes kariavo ne grupuotės, o visa tauta. Lietuvos žemė sugėrė daug kovotojų kraujo, tačiau be jo nebūtų išaugusi Laisvė.
Nepaneigiamas partizaninio karo nuopelnas yra Lietuvos kaimo apsauga nuo slaviškų kolonistų. Antai Opšrūtų kaime (Vilkaviškio aps.) į 1941 metais Vokietijon repatrijavusių ūkininkų gyventas vietas atsikėlė pirmieji rusų kolonistai. Prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, jie kažkur išsidangino, bet 1944 metais vėl sugrįžo ir kūrėsi tuščiuose lietuvių ir vokiečių ūkiuose. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys įspėjo kolonistus ir patarė grįžti ten, iš kur atsidangino. Kolonistai nepaklausė ir pradėjo ginkluotis. Dar po dviejų įspėjimų partizanai nutarė jėga išvaryti kolonistus iš Opšrūtų. 1947 metais iš lapkričio 15 į 16-ąją partizanai atakavo kolonistų kariškai įrengtus pasipriešinimo punktus. Žuvo 36 kolonistai, o partizanai su minimaliais nuostoliais pasitraukė į Paežerių girią. Likę gyvi kolonistai persikėlė gyventi į Pilviškius, Vilkaviškį, o kai kurie visiškai išsidangino į savuosius namus. O po Baltarusiją ir Rusiją plačiai pasklido žinia, kad Lietuvos partizanai gina savo žmones nuo atėjūnų ir juos žudo. Opšrūtuose išgąsdinti kolonistai pradėjo vengti lietuviškojo kaimo. Taip ne tik Sūduvos žemė, bet ir visi Lietuvos kaimai buvo išsaugoti nuo bolševikinės kolonizacijos.
Lietuviai sovietinės okupacijos metais pasižymėjo pasaulyje negirdėtu politinių kalinių pasipriešinimu, tikra kova su imperija. Jei partizanas slėptis nuo priešo turėjo mišką, ginčiai ginklą, beviltiškoje padėtyje – paskutinį šovinį sau, politiniai kaliniai neturėjo nieko. Tačiau streikais, sabotažu, sukilimais rūdynuose žlugdė sovietinę ekonomiką, artino „blogio imperijos“ griūtį.
Trumpai tariant, karuose ir kovose – ne vien blogis; istorinė patirtis liudija, kad taika gali būti pragaištinga, o karas išganingas.
RSS Feed
