Su bendradarbe stambioje įmonėje, būdami panašių politinių pažiūrų, kartais įsikalbėdavome apie įvairias patirtis. Jinai papasakojo, kaip kartą, užsukusi į mūsų įmonės kadrų skyrių, nustėro: viršininko kėdėje sėdėjo buvęs Švenčionių stribas. Tą stribą buvo gerai įsidėmėjusi, nes jis kartą, „ieškodamas banditų“, atsibastęs į jos tėvų namus netoli Adutiškio, nuo sienos nukabinęs jos tėvo kailinius, jais apsirengęs ir išėjęs. Tėvas dar bandęs kailinius atsiimti, bet gavo tik pagrasinimą, todėl ieškoti teisybės liovėsi. Tačiau pagrasinimas pagrasinimu nesiliovė.
Pradėjo priekabiauti ne stribai, o kolūkio pirmininkas. Girdi, laikai karvę ir jau įmitusią telyčią, t. y. beveik dvi karves, kas draudžiama, kolūkio plotuose esi prisišienavęs pašaro dviem karvėms, kieme rietuvė malkų, o pirkimo dokumentų neturi... Tėvas iš tikrųjų sunerimo: kolūkiui darbadienius su kaupu atidirba, brigadininko paliepimus vykdo, tarsi priekaištams neturėtų būti vietos. Ėmęs ir tiesmukiškai paklausęs, ko pirmininkas prie jo priekabiauja. Pirmininkas kiek pamykęs, kaip ta įmitusi jo telyčia, paaiškino: „Nežinau, ar iš tavęs kas kailinius pavogė, ar tu pavogei, tačiau girdėjau, kad esi susijęs su kailinių vagyste“. Taip tėvas iškart prisiminęs ano stribo pagrasinimą.
Ši istorija man jau buvo pamirštama, tačiau žiniasklaidoje pasirodę bent dviejų žurnalistų paskviliai apie iškilią asmenybę, aktyviai pasipriešinusią nacių ir sovietų okupacijai, priminė analogišką padėtį su kailinių vagyste. Pasak paskvilių autorių, tas rezistentas buvo susijęs su žydų žudynėmis, kolaboravęs su naciais, nes būdamas civilinės administracijos atstovu davęs kažkokius nurodymus kaip reikia elgtis su konfiskuotu žydų turtu. Tiems žurnalistams, pasirodo, žinoma, kad rezistentas priešinosi nacių veiklai, kad naciai jį beveik dvejus metus kalino Štuthofo koncentracijos stovykloje, tačiau, jų manymu, esmės nekeičia, jis yra susijęs su holokaustu, todėl jį reikėtų paniekinti, jo memorialinę lentą nuo Mokslų akademijos sienos nuimti. Žinoma, kad rezistentas 1945 m. gegužės mėn., kai SSRS kariuomenė užėmė koncentracijos stovyklą, praėjęs bolševikų „filtravimo“ punktus, buvo paimtas į sovietų rezervinę kariuomenę. Pagal paminėtų žurnalistų nuostatas, buvimą toje kariuomenėje galima taip sieti su kolaboravimu su sovietais, nors pastarieji už rezistencinę veiklą jį sušaudė.
Skaitytojo žiniai: minimi žurnalistai – Paulius Gritėnas ir Rimvydas Valatka, rezistentas Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Kailinių „istorija“ neišgalvota, šio rašinėlio autoriui bendradarbės, kailinių savininko ir stribo pavardės žinomos.
Lieka pridurti lotyniškai – „O tempora, o mores!“ (kas per laikai, kas per papročiai!) arba lietuviškai – „Pareik proteli namo bent pavalgyti“.
Ši istorija man jau buvo pamirštama, tačiau žiniasklaidoje pasirodę bent dviejų žurnalistų paskviliai apie iškilią asmenybę, aktyviai pasipriešinusią nacių ir sovietų okupacijai, priminė analogišką padėtį su kailinių vagyste. Pasak paskvilių autorių, tas rezistentas buvo susijęs su žydų žudynėmis, kolaboravęs su naciais, nes būdamas civilinės administracijos atstovu davęs kažkokius nurodymus kaip reikia elgtis su konfiskuotu žydų turtu. Tiems žurnalistams, pasirodo, žinoma, kad rezistentas priešinosi nacių veiklai, kad naciai jį beveik dvejus metus kalino Štuthofo koncentracijos stovykloje, tačiau, jų manymu, esmės nekeičia, jis yra susijęs su holokaustu, todėl jį reikėtų paniekinti, jo memorialinę lentą nuo Mokslų akademijos sienos nuimti. Žinoma, kad rezistentas 1945 m. gegužės mėn., kai SSRS kariuomenė užėmė koncentracijos stovyklą, praėjęs bolševikų „filtravimo“ punktus, buvo paimtas į sovietų rezervinę kariuomenę. Pagal paminėtų žurnalistų nuostatas, buvimą toje kariuomenėje galima taip sieti su kolaboravimu su sovietais, nors pastarieji už rezistencinę veiklą jį sušaudė.
Skaitytojo žiniai: minimi žurnalistai – Paulius Gritėnas ir Rimvydas Valatka, rezistentas Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Kailinių „istorija“ neišgalvota, šio rašinėlio autoriui bendradarbės, kailinių savininko ir stribo pavardės žinomos.
Lieka pridurti lotyniškai – „O tempora, o mores!“ (kas per laikai, kas per papročiai!) arba lietuviškai – „Pareik proteli namo bent pavalgyti“.
RSS Feed
