Šios savaitės pradžioje trys dabartinio Lietuvos Sąjūdžio vadovai - tarp jų ir šios organizacijos, o kartu ir konservatorių partijos garbės pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis – pareiškė, kad „kai kurių“ organizacijos tarybos narių veiksmai prieštarauja Sąjūdžio vertybėms, „todėl jiems derėtų sąžiningai pasitraukti iš Lietuvos Sąjūdžio, grąžinant nario pažymėjimus”.
Šio nutikimo, kaip ir visų Lietuvos nelaimių, priežastis, aišku, buvo referendumas. 12 iš 27 Lietuvos Sąjūdžio tarybos narių - tarp jų ir A.Svarinskas - praėjusį savaitgalį paskelbė pareiškimą, kuriame konstatuoja, kad nors surinkta 300 tūkst. piliečių parašų, vis tiek bandoma sudaryti kliūčių referendumui rengti. Jie taip pat rašo, kad referendumo siekis yra adekvati reakcija į valdžios abejingumą raginimams sukurti veiksmingą žemės pardavimo užsieniečiams apribojimų sistemą.
Lietuvos Sąjūdžio vadovų atsakas atėjo greitai. Po dviejų dienų jie pareiškė, kad dalis Sąjūdžio tarybos narių prisišliejo prie „sovietines vertybes“ išpažįstančių partijų ir „klaidina piliečius, siekdami pakeisti tautos ir visuomenės Vakarų integracijos kryptį”, nors Sąjūdžio nuostata yra „eiti Vakarų civilizacine demokratine kryptimi.”
Šis pareiškimas, be abejo, - tik dar vienas pastaruoju metu itin aktyvios konservatorių kampanijos epizodas. Taip bandoma įtvirtinti įsitikinimą, kad visi dešiniųjų pažiūrų žmonės, kurie nepalaiko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų politikos, tarnauja Rusijai. Dabar iš „Sąjūdžio vertybių“ atstovų gretų išbraukti šie dvylika. Tačiau pagal tą pačią logiką ekskomunikos nusipelnė ne tik jie. Iš patriotų gretų ekskomunikuoti kone visi gyvi likę Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, kurie vis dažniau kelia klausimus ne apie tai, ar Lietuva yra Vakarų dalis, bet apie tai, kokia kryptimi Vakarai, o ypač Europos Sąjunga eina. Jos nusipelnė tikriausiai ir arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, perspėjantis, kad „ES valstybės narės bus skatinamos prisitaikyti prie naujai kuriamų šeimos modelių, joms bus primetama reprodukcinių teisių interpretacija”. Nusipelnė ir tokie buvę rezistentai kaip Antanas Terleckas ar vyskupas Jonas Kauneckas, viešai užstoję to paties nelemto referendumo iniciatorius.
Jeigu konservatoriams atrodo, jog tautos valios slopinimas ar užsimerkimas prieš moralinių visuomenės pamatų griovimą tokiais aktais kaip Lunacek ataskaita, reiškia Vakarų civilizacinę demokratinę kryptį, tai tik rodo, kad jų Vakarų civilizacinės krypties suvokimas yra mažų mažiausiai diskutuotinas. Jeigu jaučiamės iš tikrųjų esą vakariečiai, o ne tik per klaidą į vakariečių klubą įleisti prašalaičiai, patys turėtume ir prisiimti atsakomybę už tai, kaip toliau Vakarai vystysis. Nebūtina visuomet pulti pirmiems vykdyti tai, ką liepia Briuselis, kartais galime ir patys ar su sąjungininkais kitose Vakarų šalyse sugalvoti ką nors, kas prisidėtų prie žemyno gerovės. Juolab kad stengdamiesi būti briuseliškesni už Briuselį, jau esame apsijuokę, kai pionieriško uolumo apimti mūsų Seimo nariai net neskaitę pirmi balsavo už Europos Konstitucijos projektą. Vėliau kitur jis buvo atmestas referendumais ir niekada taip ir neįsigaliojo.
Referendumo dėl žemės klausimas nėra pats svarbiausias, nuomonės dėl jo pagrįstai gali skirtis, o jo rengėjai tikrai neprivalo kiekvienam kelti simpatijos. Bet rinkėjų simpatiją sunkiai pelnys ir savigarbos bei pagarbos savo tautai stokojantys politikai.
1987 metais sovietų sukurtame propagandiniame filme „Kas jūs, kunige Svarinskai?..“ „ekstremistas“ A.Svarinskas sako apie Ribbentropo-Molotovo susitarimą: „Jeigu ne šitie du baisūs žmonės, mes nebūtume nei ekstremistai, nei kontrrevoliucionieriai, o būtume kviečius auginę, bekonus pardavinėję ir krepšinį Europoje žaidę.“
Atrodo, istorija apsuko ratą. A.Svarinskas - ir vėl kontrrevoliucionierius.
Bet prieš propagandinio filmo kūrėjams artimu stiliumi kaltinant buvusius rezistentus ir sąjūdininkus naudingumu Molotovo palikuonims derėtų prisiminti, kad Europa - vis dėlto ne Ribbentropo anūkė. Kad ir kokių trūkumų ji turėtų, joje su tautų valia šiek tiek skaitomasi. Tik svarbu, kad atsirastų politikų, kurie sugebėtų už tautos valią pakovoti ir pasiderėti. Nepaisant vieno kito sovietinių pažiūrų eurokomisaro kalbų, Europos Sąjunga nieko iš savo gretų tikrai neišvarys tik dėl to, kad jos piliečiai demokratiškai priėmė vienokį ar kitokį sprendimą žemės nuosavybės klausimu – juolab kad tą patį klausimą labai pagrįstai kelia ne tik lietuviai.
Be to, neįmanoma nematyti, kas vyksta Europoje. Tiek Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tiek Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas labai aiškiai pasisako už Europos Sąjungos sutarčių peržiūrėjimą. Net Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as, kuris dabartinių sutarčių išlaikymu labiausiai suinteresuotas, tiesiog sako, kad jų keitimas - „ne prioritetas“.
lzinios.lt