Ūmai supratau, kad gyvenu sau kaip koks amerikonas. O gal kaip gyvas keptas balandis. Visiškoj laisvėj. Kaip vakuume. Todėl vakare nuėjau į kiną, viena. Kiti ten atėjo poromis arba grupėmis. Dauguma grupių turėjo po didelę porciją spragėsių ir labai saldžiai kvepėjo. Visi buvom susirinkę pamatyti filmo apie tremtį. Tą filmą žiūrėjom po kelių kitų filmų anonsų. Kiti filmai buvo apie dinozaurus, apie vyruką, kuris nutarė nustoti svajoti ir pradėti gyventi, bei apie pasaulio gelbėtoją iš Rytų. Tiesa, dar prieš tai buvo „Coca-Colos“ reklama. O tada jau buvo filmas apie tremtį.
Kad ir kaip keista, tai viso labo pirmasis nedokumentinis lietuvių filmas apie tremtį. Režisavo jį Audrius Juzėnas ir pavadino „Ekskursante“. Labai vykusiai pavadino, jau pavadinimu sukurdamas tam tikrą distanciją nuo visiems įgrisusios nepakeliamai tragiškos istorijos, kuri vadintųsi tiesiog „Tremtinė“. Pastaroji istorija būtų pasakojimas apie mergaitę, kurią draskytų jai nesuprantamos istorinės jėgos, kuri vargtų ir vargtų, ir vargtų, kol taptų klipata, kol užmirštų net savo gimtąją kalbą ir net apskritai nebeturėtų ką pasakyti. Ir liktų tada jai tik skųstis dėl visokių kasdienių neteisybių. Ir būtų labai mums jos gaila, bet labiau pikta nei gaila. Ir iš kur tas pyktis kyla, mes nesuprastume. O štai ekskursijos yra laisvų žmonių prerogatyva ir jau pats žodis „ekskursantė“ nurodo aktyvų savo gyvenimo dalyvį arba save konstruojančio asmens vaidmenį. Mat ekskursantė iš esmės nepriima kompromiso – vos pakenčiamos būklės. Ji nenurims, kol sėkmingai negrįš iš savosios ekskursijos. Taip jau atsitiko, kad jos gyvenime tokia ekskursija pasitaikė. Viena vertus, tai tragiška, kita vertus, tai tiesiog jos gyvenimo kontekstas. Pats gyvenimas, vykstantis tame kontekste, jokiu būdu nenuvertėja.
Galbūt koks žiūrovas ėmė ir garsiai sudejavo – tokios nepalaužiamos, tokios tyros, tokios apsukrios ir bebaimės juk negalėjo būti tikros tremtinės lietuvaitės ar bet kokios pasaulio tremtinės. Nė karto per visą filmą ekskursantė nesugniūžta. Juk taip ji prieštarauja natūraliai žmogiškai prigimčiai! Tai tiesa ir ta tiesa leidžia lietuvių kinui žengti platų žingsnį link išsivadavimo iš bejėgiškumo. Kokie tolesni žingsniai? Prisiminkim 2009 metais pasirodžiusius „Negarbingus šunsnukius“ (rež. Quentin Tarantino), kurie susprogdino Hitlerį ir visą jo šutvę. Staiga garsiausias pasaulio žudikas nuvainikuojamas ir išniekinamas, lyg būtų eilinis niekšelis, be to, tik pusiau realus, mat jį sunaikina ne kokia istorinė figūra, o Bradas Pittas. Tačiau istorijos perrašymas kine nėra toks paprastas aktas, jam subręsti reikia laiko, lengviau ar sudėtingiau kuriančio distanciją nuo tikrosios praeities, apie kurią dabartis niekada negali nieko tikro žinoti.
Grįžtant prie „Ekskursantės“, reikia paminėti dar vieną svarbų filmo pasiekimą – „mes“ ir „jie“ (nukentėjusi tauta prieš pavergėjus) perskyros naikinimą. Išsviesta į Rusijos glūdumas, ekskursantė keliauja ir lygiai tiek pat žmonių jai pakenkia, kiek ir padeda (į vargingą savo gyvenimo kasdienybę nuo seno įaugę veikėjai rusai žmoniškumu netgi lenkia Lietuvoje likusią ką tik įbaugintą florą ir fauną). Pakaitom stebėdami tiek žmoniškumo, tiek žvėriškumo pasireiškimus, turime užtektinai laiko nagrinėti, iš kur viena ar kita atsiranda. Įdomu, kad žiaurumas įspūdingiausiai prasiveržia iš internate gyvenančio vokiečių kilmės berniuko. Berniuką uja jo bendraamžiai ir jis pasiryžęs bet kokia kaina įrodyti esąs toks kaip ir visi – be atodairos galintis naikinti Kitą. Konformizmas ir prisitaikymas prie teroro atmosferos filme tampa neišvengiama gyvenimo kasdienybe, su kuria skaitosi net „gerieji“ personažai ir kurią itin uoliai vykdo jau komunizmo tikėjimu perauklėti individai. Šiaip ar taip, kaip atvirą knygą skaitome būtent psichologinius visų veikėjų portretus. Ypač psichologizuotas yra smurtas, jis neatsiranda iš juodosios skylės, jis nuspėjamas ir prognozuojamas. Prieš mūsų akis pradeda ryškėti ir pati niūriausia prognozė – didelis sunkus debesis leidžiasi ant milžiniškos sovietinės šalies, metų metus priverstos kažką sau tyliai sukti ir kombinuoti ir nieko taip nejausti kaip jau sugižusį (dažniausiai pasireiškiantį ne tokiomis tiesmukomis destrukcijos ir savidestrukcijos formomis) pyktį. Tokia lemtis gresia visiems, bet ne ekskursantei. Ji laisvas žmogus. Ji – sugrįžimo atgal meistrė ir jai šita kelionė suteikia tik stiprybės, jokio kartėlio.
Su tokia žvaigžde priešaky Juzėno filmas vis dėlto yra neišvengiamai lietuviškas. Net pasirinkus didžiąją istoriją papasakoti per vieną iš mažų istorijų, niekur nedingo lietuvių kino pėdų grybelis – patosas. Šįkart jis įsikūnijo į gana monotonišką, per visą filmą vienodai pakylėtą, virkdantį garso takelį. Pats filmas it knyga suskirstomas į kaži kokius skyrius, kuriuos padalina tas pats tolimo didelio miško ir vakaruose besileidžiančios saulės vaizdas – vienas iš nykiausių peizažų per visą filmą, nes vizualinėms detalėms šiaip jau buvo skirta daug dėmesio. Kartais tiesiog norisi, kad lietuviai skaitytų pigias amerikiečių knygeles „Kaip pagaminti filmą“ ir taip lengvai iš nagų nepaleistų ką tik pagautos filmo įtampos. Taip ir užstringa ekskursantė tuose perėjimuose, sykį kur nors netikėtai sužibėjusi – štai sniegyno vidury ji linksmai šaukia kažką tokio: „Aš esu Maša! Ne, aš esu Marija! Aš nieko nebijau!“, o paskui ateina vilkai ir… ir nieko – vilkai nueina, o į kitą filmo skyrių mergaitė stumiasi Dievo, o ne kino scenų tęstinumo dėka.
Ir visgi visą filmą aš praleidau sąžiningai ašarodama kartu su tuo nelaimingu garso takeliu. Gal sakysit, kad tas saldus spragėsių kvapas kuteno nosį arba darėsi liūdna dėl gyvo kepto balandžio vienatvės, arba šiaip sau esu gera verksnė. Bet yra ir kitas paaiškinimas. Kaip ir daugelio lietuvių, mano giminėj irgi būta grįžusių ir negrįžusių ekskursantų. Niekas apie tai nekalbėdavo be užuolankų, bet tai, kas būdavo pasakoma, man visad kėlė sumišimą. To niekada negalėjau kažkaip suprasti, paaiškinti sau ir kartu nebūti prieš tą pasakojimą bejėgė. Man pačiai niekada nebuvo nė progos apie tai su kuo nors kalbėti. Juk nebuvo nė tikro filmo apie tremtį. Dabar yra. Ir aš lauksiu jų vis daugiau ir vis pajėgesnių matyti praeitį dabarties akimis, net jeigu dėl to reikėtų ir man nusipirkti saldžiųjų spragėsių.
Galbūt koks žiūrovas ėmė ir garsiai sudejavo – tokios nepalaužiamos, tokios tyros, tokios apsukrios ir bebaimės juk negalėjo būti tikros tremtinės lietuvaitės ar bet kokios pasaulio tremtinės. Nė karto per visą filmą ekskursantė nesugniūžta. Juk taip ji prieštarauja natūraliai žmogiškai prigimčiai! Tai tiesa ir ta tiesa leidžia lietuvių kinui žengti platų žingsnį link išsivadavimo iš bejėgiškumo. Kokie tolesni žingsniai? Prisiminkim 2009 metais pasirodžiusius „Negarbingus šunsnukius“ (rež. Quentin Tarantino), kurie susprogdino Hitlerį ir visą jo šutvę. Staiga garsiausias pasaulio žudikas nuvainikuojamas ir išniekinamas, lyg būtų eilinis niekšelis, be to, tik pusiau realus, mat jį sunaikina ne kokia istorinė figūra, o Bradas Pittas. Tačiau istorijos perrašymas kine nėra toks paprastas aktas, jam subręsti reikia laiko, lengviau ar sudėtingiau kuriančio distanciją nuo tikrosios praeities, apie kurią dabartis niekada negali nieko tikro žinoti.
Grįžtant prie „Ekskursantės“, reikia paminėti dar vieną svarbų filmo pasiekimą – „mes“ ir „jie“ (nukentėjusi tauta prieš pavergėjus) perskyros naikinimą. Išsviesta į Rusijos glūdumas, ekskursantė keliauja ir lygiai tiek pat žmonių jai pakenkia, kiek ir padeda (į vargingą savo gyvenimo kasdienybę nuo seno įaugę veikėjai rusai žmoniškumu netgi lenkia Lietuvoje likusią ką tik įbaugintą florą ir fauną). Pakaitom stebėdami tiek žmoniškumo, tiek žvėriškumo pasireiškimus, turime užtektinai laiko nagrinėti, iš kur viena ar kita atsiranda. Įdomu, kad žiaurumas įspūdingiausiai prasiveržia iš internate gyvenančio vokiečių kilmės berniuko. Berniuką uja jo bendraamžiai ir jis pasiryžęs bet kokia kaina įrodyti esąs toks kaip ir visi – be atodairos galintis naikinti Kitą. Konformizmas ir prisitaikymas prie teroro atmosferos filme tampa neišvengiama gyvenimo kasdienybe, su kuria skaitosi net „gerieji“ personažai ir kurią itin uoliai vykdo jau komunizmo tikėjimu perauklėti individai. Šiaip ar taip, kaip atvirą knygą skaitome būtent psichologinius visų veikėjų portretus. Ypač psichologizuotas yra smurtas, jis neatsiranda iš juodosios skylės, jis nuspėjamas ir prognozuojamas. Prieš mūsų akis pradeda ryškėti ir pati niūriausia prognozė – didelis sunkus debesis leidžiasi ant milžiniškos sovietinės šalies, metų metus priverstos kažką sau tyliai sukti ir kombinuoti ir nieko taip nejausti kaip jau sugižusį (dažniausiai pasireiškiantį ne tokiomis tiesmukomis destrukcijos ir savidestrukcijos formomis) pyktį. Tokia lemtis gresia visiems, bet ne ekskursantei. Ji laisvas žmogus. Ji – sugrįžimo atgal meistrė ir jai šita kelionė suteikia tik stiprybės, jokio kartėlio.
Su tokia žvaigžde priešaky Juzėno filmas vis dėlto yra neišvengiamai lietuviškas. Net pasirinkus didžiąją istoriją papasakoti per vieną iš mažų istorijų, niekur nedingo lietuvių kino pėdų grybelis – patosas. Šįkart jis įsikūnijo į gana monotonišką, per visą filmą vienodai pakylėtą, virkdantį garso takelį. Pats filmas it knyga suskirstomas į kaži kokius skyrius, kuriuos padalina tas pats tolimo didelio miško ir vakaruose besileidžiančios saulės vaizdas – vienas iš nykiausių peizažų per visą filmą, nes vizualinėms detalėms šiaip jau buvo skirta daug dėmesio. Kartais tiesiog norisi, kad lietuviai skaitytų pigias amerikiečių knygeles „Kaip pagaminti filmą“ ir taip lengvai iš nagų nepaleistų ką tik pagautos filmo įtampos. Taip ir užstringa ekskursantė tuose perėjimuose, sykį kur nors netikėtai sužibėjusi – štai sniegyno vidury ji linksmai šaukia kažką tokio: „Aš esu Maša! Ne, aš esu Marija! Aš nieko nebijau!“, o paskui ateina vilkai ir… ir nieko – vilkai nueina, o į kitą filmo skyrių mergaitė stumiasi Dievo, o ne kino scenų tęstinumo dėka.
Ir visgi visą filmą aš praleidau sąžiningai ašarodama kartu su tuo nelaimingu garso takeliu. Gal sakysit, kad tas saldus spragėsių kvapas kuteno nosį arba darėsi liūdna dėl gyvo kepto balandžio vienatvės, arba šiaip sau esu gera verksnė. Bet yra ir kitas paaiškinimas. Kaip ir daugelio lietuvių, mano giminėj irgi būta grįžusių ir negrįžusių ekskursantų. Niekas apie tai nekalbėdavo be užuolankų, bet tai, kas būdavo pasakoma, man visad kėlė sumišimą. To niekada negalėjau kažkaip suprasti, paaiškinti sau ir kartu nebūti prieš tą pasakojimą bejėgė. Man pačiai niekada nebuvo nė progos apie tai su kuo nors kalbėti. Juk nebuvo nė tikro filmo apie tremtį. Dabar yra. Ir aš lauksiu jų vis daugiau ir vis pajėgesnių matyti praeitį dabarties akimis, net jeigu dėl to reikėtų ir man nusipirkti saldžiųjų spragėsių.
RSS Feed
