1943 metais karo eigai pasisukus vokiečiams nepalankia linkme, okupuotose teritorijose prasidėjo nacionalinių karinių junginių formavimas. Kadangi vokiečių valdžiai nepavyko suorganizuoti SS legiono Lietuvos teritorijoje, 1944 metais lietuviams leista kurti savo kariuomenę. 1944 metų vasario 13 dieną tarp vokiečių okupacinės valdžios ir būsimos Rinktinės vadovybės pasirašytas susitarimas.
Rinktinės vadu iš dviejų kandidatų buvo pasirinktas generolas P. Plechavičius. Gen. St. Raštikis vadovauti Rinktinei atsisakė. Gen. P. Plechavičiui pasirašant sutartį su vokiečių valdžia pavyko pasiekti, kad kuriamos Vietinės rinktinės veikimo zona nurodoma tik Lietuvos teritorija. Taip pat jam pavyko pasiekti, kad vokiečiai nebeveš lietuvių darbams į Vokietiją.
Vietinės rinktinės vadas gen. P. Plechavičius buvo gimęs 1890 metų vasario 1 dieną Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Nubončių kaime. Aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 1926 metais baigė Prahoje generalinio štabo akademiją. 1944 metų vasario 16 dieną per Lietuvos radiją P. Plechavičius pasakė kalbą kviesdamas Lietuvos vyrus stoti į jo formuojamą Vietinę rinktinę. Tokiam žingsniui tuo metu pritarė ir Lietuvos pogrindinė spauda.
Į Marijampolėje, Ukmergėje, Seredžiuje, Plungėje, Panevėžyje ir kitose vietose įkurtas lietuviškas komendantūras ėmė plūsti savanoriai. Per keletą dienų buvo surinkta virš 20 tūkst. vyrų. Vasario pabaigoje mobilizaciją teko nutraukti.
1944 metų vasario 21 dieną savanorių registravimas prasidėjo ir Panevėžyje. Kaip rašė tuometinė spauda pirmieji į rinktinę užsirašė Vytautas Žiūkas ir Mykolas Kuncė. Didelė agitacija vykdoma ir Panevėžio mokyklose. Ypač daug savanorių į Vietinę rinktinę įstojo iš Panevėžio valstybinės gimnazijos ir Panevėžio prekybos mokyklos. Įstojusiems buvo išduodami mokyklos baigimo pažymėjimai. Iš Panevėžio berniukų gimnazijos į rinktinę įstojo 45 vaikinai. Jų vadais tapo gimnazijos mokytojai: kapitonas Jonas Klevečka, leitenantas Juozas Steponavičius, atsargos jaunesnysis leitenantas Petras Narinkevičius ir kiti.
Vietinę rinktinę Panevėžyje organizavo pulkininkas leitenantas Tomas Vidugiris. Jo adjutantu tapo Jonas Žukas. Tomas Vidugiris paskirtas Panevėžio apskrities komendantu atgaline data nuo 1944 metų vasario 10 dienos. Panevėžio apskrityje Vietinės rinktinės reikalus tvarkė pulkininkas leitenantas Vytautas Bagdonavičius. Panevėžio bataliono vadu tapo kapitonas Antanas Švilpa. Panevėžyje buvo tik 2 bataliono kuopos, o trečia kuopa buvo Biržuose. Pirma kuopa įsikūrė Ramygalos gatvėje vienoje mokykloje, o antra Respublikos gatvėje buvusiuose apygardos teismo rūmuose. Pagal kitus duomenis Birutės gatvėje. Iš pradžių Vietinės Rinktinės vyrai neturėjo uniformų, bet mieste jau veikė sargybos postai. Kurį laiką gulėjo ant grindų pasidėję šiaudus. Užsiėmimai vykdavo Klaipėdos gatvės gale buvusios turgavietės teritorijoje. Pagal buvusių savanorių atsiminimus jie uniformas gavo tik po mėnesio. Nevėžio gatvėje buvo organizuojamos šaudymo pratybos. Šautuvai daugiausiai buvo angliški ir pracūziški. Abiejų kuopų kariai buvo siunčiami į žvalgybinius žygius į Panevėžio apylinkes, bet rimtuose kariniuose susidūrimuose nedalyvavo.
Daug aukštesniųjų klasių gimnazistų, troškusių tapti būsimos Lietuvos kariuomenės karininkais, įstojo į Marijampolėje organizuojamą karo mokyklą. Joje atsidūrė Zenonas Gailiušis, Juozas Viržonis, Petras Knizikevičius, Kazys Masiokas, Algimantas Kučas, Algimantas Antanas Grigonis, Anicetas Avižienis, Eduardas Gurskis, Algirdas Titas Antanaitis, Vytautas Stanikūnas, Juozas Juknevičius, Justinas Babeckis, Alfonsas Urbonas, Kazys Pajuodis, Juozas Marozas, Alfonsas Vepštas ir kiti. Karo mokyklai vadovavo pulkininkas leitenantas Antanas Vertelis. Visoje karo mokykloje vyravo patriotinė karinė dvasia. Kūrėsi kapelos, buvo rengiami vaidinimai, kuriuose buvo šaipomasi ir iš vokiečių. Visi moksleiviai buvo aprengti vokiška karine uniforma su lietuviškais skiriamaisiais ženklais.
Nustebinta tokios Vietinės Rinktinės organizavimo sėkmės, nacistinė vokiečių valdžia ėmė kelti ultimatyvius reikalavimus, kurie pažeidė 1944 metų vasario 13 dienos susitarimą. Balandžio mėnesį vokiečių valdžia ėmė reikalauti sukurti papildomus batalionus. Planuojama šaukti vyrus, gimusius 1915–1924 metais. Mobilizaciją buvo planuota pradėti 1944 metų balandžio 12 dieną. Planuojama pašaukti iki 50 tūkst. vyrų. Tam sudaromos karinės prievolės komisijos. Vėliau ta data nukeliama į vėlesnį laikotarpį.
Mobilizacija Panevėžio apskrityje pradėta gegužės mėnesį. Ji vykdoma 8 dieną. Iš 138 šauktinių atvyko tik 7. Tik 5 asmenys pripažinti tinkamais karinei tarnybai. Gegužės 9 d. šaukimas buvo sėkmingesnis. Iš 103 šauktinių atvyko 76. Tinkamais karo tarnybai pripažinti 34. Daugiausiai tinkamais karo tarnybai pripažinta gegužės 11 dieną. Tokiais pripažinti 79. 1944 metų gegužės 9 dieną vokiečių valdžia pareikalavo perduoti jų žinion visą batalioną. P. Plechavičius tam nepakluso. 1944 metų gegužės 15 dieną buvo areštuotas visas štabas, o gegužės 17–21 dienomis sušaudyta 83 karininkai. Po trumpo tardymo visa Rinktinės vadovybė išsiųsta į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Nebuvo sėkminga ir vokiečių mobilizacija. Ji buvo vykdoma dar ir gegužės 23 dieną. Iš viso buvo pašaukti 928 vyrai. Neatvyko 570 asmenų.
Marijampolės karo mokyklos dalis kariūnų atsidūrė kocentracijos stovykloje.
Kitaip susiklostė Panevėžio bataliono likimas. Sužinoję, kad suimtas Vietinės rinktinės štabas, kariai išsiskirstė į gimtąsias vietas. Dalis pasiėmė net ginklus.
Įvairiai buvo aiškinama Vietinės rinktinės žlugimo priežąstys. Pagrindinė priežąstis, kad lietuviai nenorėjo kovoti už svetimus interesus už Lietuvos ribų. Rinktinės formavimas parodė, kad jaunimas pasirengęs ginti Lietuvos nepriklausomybę.
Vietinės rinktinės vadas gen. P. Plechavičius buvo gimęs 1890 metų vasario 1 dieną Mažeikių apskrities Židikų valsčiaus Nubončių kaime. Aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 1926 metais baigė Prahoje generalinio štabo akademiją. 1944 metų vasario 16 dieną per Lietuvos radiją P. Plechavičius pasakė kalbą kviesdamas Lietuvos vyrus stoti į jo formuojamą Vietinę rinktinę. Tokiam žingsniui tuo metu pritarė ir Lietuvos pogrindinė spauda.
Į Marijampolėje, Ukmergėje, Seredžiuje, Plungėje, Panevėžyje ir kitose vietose įkurtas lietuviškas komendantūras ėmė plūsti savanoriai. Per keletą dienų buvo surinkta virš 20 tūkst. vyrų. Vasario pabaigoje mobilizaciją teko nutraukti.
1944 metų vasario 21 dieną savanorių registravimas prasidėjo ir Panevėžyje. Kaip rašė tuometinė spauda pirmieji į rinktinę užsirašė Vytautas Žiūkas ir Mykolas Kuncė. Didelė agitacija vykdoma ir Panevėžio mokyklose. Ypač daug savanorių į Vietinę rinktinę įstojo iš Panevėžio valstybinės gimnazijos ir Panevėžio prekybos mokyklos. Įstojusiems buvo išduodami mokyklos baigimo pažymėjimai. Iš Panevėžio berniukų gimnazijos į rinktinę įstojo 45 vaikinai. Jų vadais tapo gimnazijos mokytojai: kapitonas Jonas Klevečka, leitenantas Juozas Steponavičius, atsargos jaunesnysis leitenantas Petras Narinkevičius ir kiti.
Vietinę rinktinę Panevėžyje organizavo pulkininkas leitenantas Tomas Vidugiris. Jo adjutantu tapo Jonas Žukas. Tomas Vidugiris paskirtas Panevėžio apskrities komendantu atgaline data nuo 1944 metų vasario 10 dienos. Panevėžio apskrityje Vietinės rinktinės reikalus tvarkė pulkininkas leitenantas Vytautas Bagdonavičius. Panevėžio bataliono vadu tapo kapitonas Antanas Švilpa. Panevėžyje buvo tik 2 bataliono kuopos, o trečia kuopa buvo Biržuose. Pirma kuopa įsikūrė Ramygalos gatvėje vienoje mokykloje, o antra Respublikos gatvėje buvusiuose apygardos teismo rūmuose. Pagal kitus duomenis Birutės gatvėje. Iš pradžių Vietinės Rinktinės vyrai neturėjo uniformų, bet mieste jau veikė sargybos postai. Kurį laiką gulėjo ant grindų pasidėję šiaudus. Užsiėmimai vykdavo Klaipėdos gatvės gale buvusios turgavietės teritorijoje. Pagal buvusių savanorių atsiminimus jie uniformas gavo tik po mėnesio. Nevėžio gatvėje buvo organizuojamos šaudymo pratybos. Šautuvai daugiausiai buvo angliški ir pracūziški. Abiejų kuopų kariai buvo siunčiami į žvalgybinius žygius į Panevėžio apylinkes, bet rimtuose kariniuose susidūrimuose nedalyvavo.
Daug aukštesniųjų klasių gimnazistų, troškusių tapti būsimos Lietuvos kariuomenės karininkais, įstojo į Marijampolėje organizuojamą karo mokyklą. Joje atsidūrė Zenonas Gailiušis, Juozas Viržonis, Petras Knizikevičius, Kazys Masiokas, Algimantas Kučas, Algimantas Antanas Grigonis, Anicetas Avižienis, Eduardas Gurskis, Algirdas Titas Antanaitis, Vytautas Stanikūnas, Juozas Juknevičius, Justinas Babeckis, Alfonsas Urbonas, Kazys Pajuodis, Juozas Marozas, Alfonsas Vepštas ir kiti. Karo mokyklai vadovavo pulkininkas leitenantas Antanas Vertelis. Visoje karo mokykloje vyravo patriotinė karinė dvasia. Kūrėsi kapelos, buvo rengiami vaidinimai, kuriuose buvo šaipomasi ir iš vokiečių. Visi moksleiviai buvo aprengti vokiška karine uniforma su lietuviškais skiriamaisiais ženklais.
Nustebinta tokios Vietinės Rinktinės organizavimo sėkmės, nacistinė vokiečių valdžia ėmė kelti ultimatyvius reikalavimus, kurie pažeidė 1944 metų vasario 13 dienos susitarimą. Balandžio mėnesį vokiečių valdžia ėmė reikalauti sukurti papildomus batalionus. Planuojama šaukti vyrus, gimusius 1915–1924 metais. Mobilizaciją buvo planuota pradėti 1944 metų balandžio 12 dieną. Planuojama pašaukti iki 50 tūkst. vyrų. Tam sudaromos karinės prievolės komisijos. Vėliau ta data nukeliama į vėlesnį laikotarpį.
Mobilizacija Panevėžio apskrityje pradėta gegužės mėnesį. Ji vykdoma 8 dieną. Iš 138 šauktinių atvyko tik 7. Tik 5 asmenys pripažinti tinkamais karinei tarnybai. Gegužės 9 d. šaukimas buvo sėkmingesnis. Iš 103 šauktinių atvyko 76. Tinkamais karo tarnybai pripažinti 34. Daugiausiai tinkamais karo tarnybai pripažinta gegužės 11 dieną. Tokiais pripažinti 79. 1944 metų gegužės 9 dieną vokiečių valdžia pareikalavo perduoti jų žinion visą batalioną. P. Plechavičius tam nepakluso. 1944 metų gegužės 15 dieną buvo areštuotas visas štabas, o gegužės 17–21 dienomis sušaudyta 83 karininkai. Po trumpo tardymo visa Rinktinės vadovybė išsiųsta į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Nebuvo sėkminga ir vokiečių mobilizacija. Ji buvo vykdoma dar ir gegužės 23 dieną. Iš viso buvo pašaukti 928 vyrai. Neatvyko 570 asmenų.
Marijampolės karo mokyklos dalis kariūnų atsidūrė kocentracijos stovykloje.
Kitaip susiklostė Panevėžio bataliono likimas. Sužinoję, kad suimtas Vietinės rinktinės štabas, kariai išsiskirstė į gimtąsias vietas. Dalis pasiėmė net ginklus.
Įvairiai buvo aiškinama Vietinės rinktinės žlugimo priežąstys. Pagrindinė priežąstis, kad lietuviai nenorėjo kovoti už svetimus interesus už Lietuvos ribų. Rinktinės formavimas parodė, kad jaunimas pasirengęs ginti Lietuvos nepriklausomybę.
RSS Feed
