
A. Jevsejevas teisinosi, kad R. Vanagaitė nėra nei spektaklio dramaturgė, nei režisierė, nei prodiuserė. Pjesę parašė lenkų dramaturgas M. Valčakas, o režisuoja Artūras Areima. Sutapimas ar ne, po kurio laiko iš teatro afišų dingo prierašas, kad spektaklis inspiruotas R. Vanagaitės knygos. Ji pati buvo atvykusi ir į premjerą. Net ir teatre puse lūpų kalbama, kad jeigu ne specialiai keliamas ažiotažas, pasinaudojant skandalingai pagarsėjusios R. Vanagaitės asmeniu ir jos knyga, ir J. Miltinio dramos teatro statomi „Mūsiškiai“ nebūtų sulaukę tokio susidomėjimo.
Sutapimu arba nelabai pavykusia reklamos kampanija galima pavadinti ir patį faktą, kad dar šių metų rugsėjo pabaigoje R. Vanagaitė pareiškė, jog jau parašiusi antrąją „Mūsiškių“ dalį, tik nepavyksta rasti leidyklos, kuri imtųsi platinti jos kūrinį. Prieš dvejus metus autorė pateko į skandalo sūkurį, pareiškusi, kad partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas galėjo bendradarbiauti su KGB. Ji tvirtino pervertusi didvyriu laikomo vyro bylą ir radusi skandalingų faktų, neva A. Ramanauskas-Vanagas kolaboravo su KGB, išdavė bendražygius ir net galėjo prisidėti prie holokausto. Netgi ciniškai tvirtino, kad partizanas nebuvo kankinamas – jis pats vienutėje bandė žudytis. Nors vėliau rašytoja už tokius žodžius atsiprašė, jos knygą išleidusi leidykla atsisakė toliau bendradarbiauti su R. Vanagaite ir iš prekybos išėmė visas jos knygas. Nepaisant viso to, meno vadovui A. Jevsejevui tokia R. Vanagaitės saviraiška nepasirodė rimtas pagrindas ieškoti kitų šaltinių, galinčių atskleisti holokausto skaudulius.
Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/musiskiai-isjudino-ir-meno-vadovo-kede/