Pastarojo meto įvykiai aiškiai parodė, kad Lietuvoje išnyko politinės pusiausvyros principas. Tai nebėra atsitiktinių sprendimų ar pavienių klaidų rezultatas – tai ilgalaikės leftistinės ideologinės investicijos vaisius. Dešimtmečius kryptingai finansuoti ir institucijose įtvirtinti kairiojo-liberalaus diskurso nešėjai šiandien ne tik dalyvauja politikoje, bet faktiškai diktuoja darbotvarkę: kas laikoma „pažangu“, kas – „priimtina“, o…kas automatiškai nurašoma kaip „radikalu“, „atsilikėliška“ ar net „grėsmė demokratijai“.
Ši hegemonija pasireiškia ne vien Seimo sprendimuose. Ji įsitvirtinusi žiniasklaidoje, akademinėje erdvėje, NVO sektoriuje, viešojo kalbėjimo normose. Politiniai klausimai vis dažniau pateikiami ne kaip diskusijų objektas, o kaip leftistiniai testai: pritari – esi „teisingoje pusėje“, abejoji ar nepritari – tampi problema.
Būtent todėl Lietuvoje vis akivaizdžiau reikalinga leftistinei ideologinei monopolijai atspari politinė jėga. Tokia, kuri atstatytų pusiausvyrą. Kuri grąžintų politiką iš moralinio šantažo, interesų zonos į atsakomybės ir realių pasekmių lauką.
Pusiausvyra – būtina sąlyga, kad politika vėl taptų bendrų sprendimų, o ne vienos stovyklos dogmų įtvirtinimo erdve.
Būtent todėl Lietuvoje vis akivaizdžiau reikalinga leftistinei ideologinei monopolijai atspari politinė jėga. Tokia, kuri atstatytų pusiausvyrą. Kuri grąžintų politiką iš moralinio šantažo, interesų zonos į atsakomybės ir realių pasekmių lauką.
Pusiausvyra – būtina sąlyga, kad politika vėl taptų bendrų sprendimų, o ne vienos stovyklos dogmų įtvirtinimo erdve.
RSS Feed
